Paprastosios pušies maistinių medžiagų poreikis ir tręšimas

Paprastoji pušis, būdama vienu iš labiausiai prisitaikiusių ir nereiklių medžių mūsų kraštovaizdyje, dažnai sukelia įspūdį, jog jai nereikia jokios papildomos priežiūros, ypač kalbant apie tręšimą. Iš tiesų, gamtoje šie medžiai puikiai auga skurdžiuose, smėlinguose dirvožemiuose, kur kiti augalai vargiai išgyventų. Tačiau auginant pušis sodo ar parko aplinkoje, kur siekiama maksimalaus dekoratyvumo, spartesnio augimo ar norima pagelbėti nusilpusiam medžiui, tikslingas tręšimas gali duoti akivaizdžios naudos. Suprasti, kokių maisto medžiagų ir kada pušiai reikia, yra raktas į sveiką ir gyvybingą augalą, išvengiant pertręšimo klaidų, kurios gali būti žalingesnės už maisto medžiagų trūkumą.

Pagrindiniai makroelementai, būtini bet kurio augalo, įskaitant ir pušies, gyvybei, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas atsakingas už spyglių ir ūglių augimą, suteikia jiems sodrią žalią spalvą. Fosforas yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, energijos perdavimo procesams ir žydėjimui bei kankorėžių formavimuisi. Kalis stiprina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, reguliuoja vandens apykaitą ląstelėse. Sveikam augimui taip pat būtini ir mikroelementai, tokie kaip magnis (Mg), geležis (Fe), siera (S) ir manganas (Mn), kurių trūkumas gali pasireikšti specifiniais simptomais, pavyzdžiui, spyglių geltimu.

Paprastosios pušies poreikis šioms medžiagoms yra palyginti nedidelis. Ji yra prisitaikiusi efektyviai pasisavinti maisto medžiagas net iš labai skurdžių dirvų. Nukritę spygliai po medžiu sudaro natūralią dangą, kuri lėtai irsdama grąžina į dirvožemį organines medžiagas ir palaiko šiek tiek rūgščią terpę, kurią pušys mėgsta. Dėl šios priežasties brandūs, sveikai atrodantys medžiai, augantys vidutinio derlingumo dirvoje, dažniausiai neturi būti tręšiami. Tręšimas tampa aktualus jauniems medeliams, augalams, auginamiems labai nualintoje dirvoje, arba pastebėjus aiškius maisto medžiagų trūkumo požymius.

Svarbu atsiminti, kad pertręšimas, ypač didelėmis azoto dozėmis, yra ypač pavojingas. Pernelyg daug azoto skatina greitą, bet silpną ir ištįsusį ūglių augimą. Tokie ūgliai būna neatsparūs šalčiui, vėjui, lengviau pažeidžiami kenkėjų ir ligų. Be to, maisto medžiagų perteklius dirvožemyje gali pažeisti jautrias pušies šaknis. Todėl pagrindinė taisyklė tręšiant pušis yra saikas ir tikslingumas – tręšti tik tada, kai tai tikrai reikalinga, ir naudoti tinkamas, subalansuotas trąšas.

Kada ir kodėl reikia tręšti?

Tręšti paprastąją pušį rekomenduojama tik keliais konkrečiais atvejais. Pirmasis – jauni medeliai pirmaisiais metais po pasodinimo. Nors sodinimo metu į duobę įdėtas kompostas ar derlingas substratas suteikia pradinį maisto medžiagų kiekį, po metų ar dvejų, ypač jei dirvožemis skurdus, jaunam augalui gali prireikti papildomos pagalbos. Tikslingas tręšimas gali paskatinti greitesnį įsišaknijimą ir tvirtesnio medelio formavimąsi.

Antrasis atvejis – kai medis auga akivaizdžiai nederlingoje, nualintoje dirvoje. Tai gali būti smėlynai, statybų metu nustumdytas ir maisto medžiagų netekęs gruntas arba vietos, kur augalas patiria didelę konkurenciją su kitais augalais, pavyzdžiui, veja. Tokiomis sąlygomis pušiai gali trūkti būtinų elementų normaliam augimui, todėl subalansuotas tręšimas padėtų kompensuoti šį trūkumą.

Trečiasis ir akivaizdžiausias signalas, kad medžiui reikia pagalbos, yra maisto medžiagų trūkumo požymiai. Jei spygliai praranda sodrią spalvą, tampa gelsvi, blyškūs, metūgliai yra neįprastai trumpi, o bendras medžio vaizdas yra skurdus, tai gali rodyti mitybos sutrikimus. Pavyzdžiui, bendras spyglių pageltimas dažnai siejamas su azoto trūkumu, o senesnių spyglių galiukų geltimas gali rodyti kalio ar magnio stygių. Tokiu atveju tręšimas yra būtinas medžio gyvybingumui atkurti.

Prieš pradedant tręšti, ypač jei medis rodo neaiškius negalavimo simptomus, labai rekomenduojama atlikti dirvožemio tyrimą. Laboratorinė analizė tiksliai parodys dirvožemio pH ir esamą maisto medžiagų kiekį. Tai leis parinkti tinkamiausias trąšas ir išvengti spėliojimų bei galimo pertręšimo. Tyrimas padės nustatyti, ar problema tikrai yra maisto medžiagų trūkumas, o ne, pavyzdžiui, netinkamas pH, dirvožemio suslėgimas ar liga.

Trąšų rūšys ir pasirinkimas

Pušims tręšti geriausiai tinka lėto atpalaidavimo, granuliuotos trąšos, specialiai sukurtos spygliuočiams. Jose paprastai būna subalansuotas NPK (azoto, fosforo, kalio) santykis, pritaikytas spygliuočių poreikiams, su mažesniu azoto kiekiu, lyginant su trąšomis, skirtomis lapuočiams ar vejai. Taip pat jose dažnai yra papildomų mikroelementų, tokių kaip magnis ir siera, kurie svarbūs spyglių spalvai ir bendrai augalo sveikatai. Lėto atpalaidavimo formulė užtikrina, kad maisto medžiagos į dirvožemį pateks palaipsniui, per kelis mėnesius, taip sumažinant pertręšimo ir šaknų nudeginimo riziką.

Organinės trąšos yra puiki ir saugi alternatyva mineralinėms trąšoms. Gerai subrendęs kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar specialios organinės spygliuočių trąšos ne tik aprūpina augalą maisto medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą. Organika didina dirvožemio humuso kiekį, gerina jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir orą, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organinės trąšos atpalaiduoja maisto medžiagas lėtai ir natūraliai, todėl pertręšti jomis yra beveik neįmanoma.

Skystosios trąšos, purškiamos per lapus (šiuo atveju – spyglius), taip pat gali būti naudojamos, ypač kai reikia greitai suteikti pagalbą nusilpusiam medžiui. Jos veikia greitai, nes maisto medžiagos pasisavinamos tiesiogiai per spyglius. Tačiau jų poveikis yra trumpalaikis. Toks tręšimas labiau tinka kaip greitoji pagalba, pavyzdžiui, nustačius mikroelementų (geležies, magnio) trūkumą, kuris pasireiškia spyglių chloroze (geltimu).

Vengti reikėtų greitai tirpstančių, didelės koncentracijos azoto trąšų, pavyzdžiui, amonio salietros ar karbamido. Tokios trąšos gali lengvai nudeginti jautrias pušies šaknis. Taip pat nereikėtų naudoti vejai skirtų trąšų, nes jose paprastai yra labai didelis azoto kiekis, kuris skatina vejos augimą, bet yra žalingas pušims. Visada atidžiai perskaitykite trąšų etiketę ir laikykitės gamintojo nurodytų normų.

Tręšimo laikas ir metodai

Geriausias laikas tręšti paprastąją pušį yra ankstyvas pavasaris, vegetacijos pradžioje, kai medis pabunda po žiemos ir pradeda aktyviai augti. Šiuo laikotarpiu, dažniausiai balandžio ar gegužės mėnesį, augalas efektyviausiai pasisavina maisto medžiagas, kurias naudoja naujų ūglių ir spyglių formavimui. Vėlyvas tręšimas, ypač azoto trąšomis vasaros pabaigoje ar rudenį, yra žalingas. Jis skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos, todėl yra lengvai pažeidžiami šalčio.

Granuliuotas trąšas reikia tolygiai paskleisti dirvožemio paviršiuje po visa medžio laja ir šiek tiek už jos ribų. Būtent lajos pakraščiuose yra aktyviausia šaknų zona, kuri siurbia vandenį ir maisto medžiagas. Nereikėtų berti trąšų prie pat kamieno, nes tai gali jį pažeisti. Po paskleidimo trąšas rekomenduojama lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį grėbliu ir gausiai palaistyti. Laistymas padeda trąšoms ištirpti ir pasiekti šaknis.

Naudojant organines trąšas, tokias kaip kompostas ar perpuvęs mėšlas, jas reikėtų paskleisti 2-5 cm storio sluoksniu pomedyje, veikiant kaip mulčiui. Tai galima daryti tiek pavasarį, tiek rudenį. Organinės medžiagos ne tik patręš medį, bet ir pagerins dirvožemio savybes. Tai yra lėtas, bet labai efektyvus ir saugus tręšimo būdas, ypač naudingas jauniems medeliams ir augantiems prastoje dirvoje.

Tręšiant per spyglius skystosiomis trąšomis, svarbu tai daryti apsiniaukusią dieną, anksti ryte arba vakare, kad saulė nenudegintų drėgnų spyglių. Tirpalas purškiamas ant spyglių taip, kad tolygiai juos padengtų. Šis metodas ypač efektyvus, kai reikia greitai koreguoti mikroelementų trūkumą. Tačiau jis nepakeičia pagrindinio tręšimo per šaknis, kuris užtikrina ilgalaikį augalo aprūpinimą maisto medžiagomis.

Maisto medžiagų trūkumo požymiai

Azoto (N) trūkumas yra vienas dažniausiai pasitaikančių. Jis pasireiškia bendru augimo sulėtėjimu ir spyglių spalvos pasikeitimu. Iš pradžių spygliai tampa šviesiai žali, vėliau gali pagelsti. Geltimas dažniausiai būna tolygus ir apima tiek senus, tiek naujus spyglius. Metūgliai būna trumpi ir ploni. Azoto trūkumas dažnesnis smėlingose, lengvose dirvose, iš kurių jis greitai išplaunamas.

Fosforo (P) trūkumas pasitaiko rečiau ir jo simptomai nėra tokie akivaizdūs. Augimas taip pat sulėtėja, o spygliai gali įgauti nenatūralų, tamsiai žalią ar net purpurinį atspalvį, ypač šaltuoju metų laiku. Fosforo trūkumas labiau veikia šaknų sistemos vystymąsi, todėl medis gali būti silpnesnis ir sunkiau įsitvirtinti dirvoje. Šis elementas ypač svarbus jauniems augalams.

Kalio (K) trūkumas dažniausiai pasireiškia ant senesnių spyglių. Jų galiukai ir kraštai pradeda gelsti, vėliau ruduoti ir džiūti, o spyglių pagrindas lieka žalias. Kalis yra svarbus augalo atsparumui, todėl jo trūkumas gali padidinti jautrumą sausrai, šalčiui ir grybinėms ligoms. Medis gali atrodyti apvytęs, net jei drėgmės pakanka.

Mikroelementų, tokių kaip magnio (Mg) ir geležies (Fe), trūkumas sukelia chlorozę – spyglių geltimą dėl sutrikusios chlorofilo gamybos. Magnio trūkumo atveju būdingas senesnių spyglių galiukų pageltimas, dažnai pasireiškiantis ryškiomis geltonomis juostomis. Geležies trūkumas sukelia jaunų, naujai augančių spyglių geltimą, o senesni spygliai lieka žali. Geležies pasisavinimas dažnai sutrinka ne dėl jos trūkumo dirvoje, o dėl netinkamo dirvožemio pH (per daug šarminio).

Dirvožemio pH reikšmė

Dirvožemio pH, arba rūgštingumas, yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių maisto medžiagų prieinamumą augalams. Paprastoji pušis geriausiai auga šiek tiek rūgščiame arba neutraliame dirvožemyje, kurio pH svyruoja nuo 5,5 iki 7,0. Būtent šiame pH diapazone dauguma būtinų maisto medžiagų, tokių kaip azotas, fosforas, kalis ir dauguma mikroelementų, yra augalui lengviausiai pasisavinamos formos.

Jei dirvožemis yra per daug šarminis (pH > 7,5), kai kurių elementų, ypač geležies, mangano ir cinko, pasisavinimas gali būti blokuojamas, net jei jų dirvoje yra pakankamai. Tai gali sukelti minėtus trūkumo simptomus, pavyzdžiui, jaunų spyglių geltimą. Šarminę dirvą galima parūgštinti, naudojant specialias rūgštinančias trąšas (pvz., amonio sulfatą), sierą arba mulčiuojant rūgščiomis organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip spygliai, pušų žievė ar rūgščios durpės.

Priešingai, jei dirvožemis yra per daug rūgštus (pH < 5,0), gali sutrikti kalcio, magnio ir fosforo pasisavinimas. Labai rūgščioje dirvoje taip pat gali padidėti toksiškų elementų, pavyzdžiui, aliuminio, tirpumas, kuris gali pažeisti šaknis. Per daug rūgščią dirvą galima neutralizuoti, įterpiant kalkių ar dolomitmilčių.

Dėl šios priežasties, prieš imantis bet kokių tręšimo priemonių, ypač jei medis rodo prastos mitybos ženklus, būtina pasitikrinti dirvožemio pH. Dažnai problema slypi ne maisto medžiagų trūkume, o netinkamame pH, kuris neleidžia augalui tų medžiagų pasisavinti. Sureguliavus pH, augalo mityba dažnai atsistato savaime, be papildomo tręšimo. Dirvožemio pH galima pasitikrinti laboratorijoje arba naudojant sodo prekių parduotuvėse parduodamus testus.

📷  Arnstein Rønning, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons