Paprastoji pušis, nors ir laikoma vienu atspariausių ir gyvybingiausių medžių Lietuvos gamtoje, nėra visiškai apsaugota nuo įvairių ligų ir kenkėjų antpuolių. Ypač pažeidžiami būna jauni, nusilpę, netinkamomis sąlygomis augantys ar streso paveikti medžiai. Laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų veiklos požymius ir teisingai nustatyti problemos priežastį yra esminė sąlyga norint išsaugoti medžio sveikatą ir dekoratyvumą. Tiek grybinės infekcijos, galinčios sukelti spyglių kritimą ar ūglių džiūvimą, tiek vabzdžiai kenkėjai, mintantys spygliais, žieve ar mediena, gali padaryti didelę žalą. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias paprastosios pušies ligas bei kenkėjus, jų atpažinimo simptomus ir efektyviausias prevencijos bei kontrolės priemones.
Ligų ir kenkėjų plitimui didžiausią įtaką daro aplinkos sąlygos. Drėgnos, šiltos vasaros yra ypač palankios grybinių ligų vystymuisi, o sausringi ir karšti periodai susilpnina medžius ir padaro juos lengvesniu grobiu kamienų kenkėjams. Monokultūros, kai dideliuose plotuose auginami tos pačios rūšies medžiai, taip pat sudaro palankias sąlygas greitam ligų ir kenkėjų plitimui. Sode ar parke augančios pušys gali nukentėti ir dėl netinkamos priežiūros: per tankaus sodinimo, kuris blogina oro cirkuliaciją, pertręšimo azoto trąšomis, skatinančio vešlų, bet silpną augimą, ar mechaninių pažeidimų, kurie tampa infekcijos vartais.
Svarbiausia kovos su ligomis ir kenkėjais strategija yra prevencija. Sveikas, stiprus, geromis sąlygomis augantis medis turi natūralų imunitetą ir yra žymiai atsparesnis neigiamiems veiksniams. Todėl būtina užtikrinti, kad pušis augtų saulėtoje, gerai vėdinamoje vietoje, laidžiame dirvožemyje. Reikia vengti užmirkimo, mechaninių kamieno ar šaknų sužalojimų. Reguliarus sanitarinis genėjimas, šalinant nudžiūvusias, ligotas ar pažeistas šakas, taip pat padeda sumažinti infekcijos židinių skaičių.
Pastebėjus pirmuosius pažeidimus, labai svarbu teisingai identifikuoti problemą. Ar spygliai gelsta dėl maisto medžiagų trūkumo, ar dėl grybinės ligos? Ar ūgliai vysta dėl sausros, ar dėl juose apsigyvenusių kenkėjų lervų? Tikslus diagnozavimas leidžia pasirinkti tinkamiausią ir efektyviausią kovos būdą, nes priemonės, veiksmingos prieš vieną problemą, gali būti visiškai neveiksmingos ar net žalingos sprendžiant kitą. Todėl atidus medžio stebėjimas ir simptomų analizė yra pirmas žingsnis į sėkmingą gydymą.
Dažniausios grybinės ligos
Pušų spygliakritis, kurį sukelia grybas Lophodermium seditiosum, yra viena labiausiai paplitusių ligų, pažeidžianti jaunus medelius ir sodinukus. Liga dažniausiai pasireiškia rudenį, kai ant spyglių atsiranda gelsvos dėmės, kurios vėliau plečiasi, o spygliai paruduoja ir pavasarį masiškai nubyra. Ant nukritusių spyglių galima pastebėti mažus, juodus, pailgus vaisiakūnius. Liga labiausiai plinta drėgnu oru. Prevencijai svarbu nesodinti medelių per tankiai, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir rudenį surinkti bei sunaikinti nukritusius spyglius, kad būtų sumažintas infekcijos šaltinis.
Pušų ūglių vėžys, arba skleroderiozė (sukėlėjas Gremmeniella abietina), yra pavojinga liga, galinti pažeisti įvairaus amžiaus pušis. Pirmieji požymiai pastebimi pavasarį – paruduoja ir nulinksta jauni ūgliai, atrodantys lyg nuplikyti. Vėliau spygliai nubyra, o ūgliai nudžiūsta. Ant pažeistų ūglių pagrindo žievė įgauna žalsvai gelsvą atspalvį. Liga ypač greitai plinta drėgnais ir vėsiais pavasariais. Norint apsisaugoti, būtina laiku išpjaustyti ir sudeginti visus pažeistus ūglius, taip stabdant ligos plitimą.
Pušų rūdys (sukėlėjas Cronartium flaccidum) yra dar viena grybinė liga, kuriai vystytis reikalingi du šeimininkai – pušis ir koks nors žolinis augalas (pvz., kėžys, jonažolė). Ant pušies kamieno ar šakų atsiranda patinimų, žievė trūkinėja, o pavasarį iš po jos išsiveržia ryškiai oranžinės sporų masės. Pažeistos šakos ar net visas medis virš pažeidimo vietos ilgainiui nudžiūsta. Kova su šia liga sudėtinga. Svarbiausia yra šalinti pažeistas šakas, o jei pažeistas kamienas – ir visą medį. Taip pat reikėtų naikinti tarpinius šeimininkus – žolinius augalus – aplink pušynus.
Kova su grybinėmis ligomis dažniausiai remiasi prevencija ir sanitarinėmis priemonėmis. Reguliarus medžių apžiūrėjimas, pažeistų dalių šalinimas ir naikinimas (sudeginimas) yra būtinos priemonės. Esant stipriam ligų protrūkiui, ypač medelynuose ar jaunų medelių grupėse, gali būti naudojami fungicidai. Purkšti reikėtų pavasarį, vegetacijos pradžioje, ir pakartoti kelis kartus pagal preparato instrukciją. Tačiau privačiuose soduose cheminių priemonių naudojimą reikėtų riboti ir pirmiausia išbandyti agrotechnines priemones.
Kenkėjai, mintantys spygliais
Pušinis pjūklelis (Neodiprion sertifer) yra vienas iš dažniausių ir daugiausiai žalos padarančių spyglių kenkėjų. Jo lervos, panašios į vikšrus, gyvena kolonijomis ir pavasarį bei vasaros pradžioje masiškai graužia senus (praėjusių metų) spyglius, palikdamos tik jaunus, šiųmetinius ūglius. Stipriai pažeistas medis atrodo lyg apdegęs, praranda dekoratyvumą, sulėtėja jo augimas. Pastebėjus nedideles lervų kolonijas ant šakų, jas galima surinkti rankomis ir sunaikinti. Esant masiniam antplūdžiui, gali tekti naudoti insekticidus.
Pušinis ugniukas (Rhyacionia buoliana) pažeidžia jaunus pušų ūglius ir pumpurus. Kenkėjo lervos pavasarį įsigraužia į besiskleidžiančius pumpurus ir jaunus ūglius, išėsdamos jų vidų. Pažeisti ūgliai deformuojasi, nulinksta, paruduoja ir nudžiūsta. Būdingas požymis – dervų lašeliai ir voratinkliais bei ekskrementais sulipinti spygliai ant pažeistų ūglių. Šis kenkėjas ypač pavojingas jauniems medeliams, nes pažeidžia viršūninį ūglį, taip sutrikdydamas normalų medžio augimą ir formuodamas kreivą kamieną. Kovai su juo reikia iškarpyti ir sunaikinti pažeistus ūglius, kol lervos dar neišsiritusios.
Spyglius ir ūglius taip pat gali pažeisti įvairios amarų ir blakučių rūšys. Jos siurbia augalų sultis, todėl spygliai gelsta, deformuojasi, o medis silpsta. Be to, šie kenkėjai išskiria lipnų skystį, vadinamą „medaus rasa”, ant kurio vėliau įsiveisia juodligę sukeliantys grybai, padengiantys spyglius juodomis apnašomis ir trukdantys fotosintezei. Kovai su amarais nedidelius jų židinius galima nupurkšti stipria vandens srove arba naudoti žaliąjį muilą ar kitus natūralius insekticidus.
Efektyvi prevencinė priemonė prieš spyglius graužiančius kenkėjus yra natūralių jų priešų pritraukimas į sodą. Paukščiai, ypač zylės ir geniai, taip pat vapsvos, boružės ir kiti plėšrūs vabzdžiai, aktyviai naikina kenkėjų lervas ir suaugėlius. Keliant inkilus, įrengiant vabzdžių viešbučius ir auginant įvairius žydinčius augalus, galima sukurti palankesnę aplinką šiems naudingiems organizmams ir taip natūraliai reguliuoti kenkėjų populiaciją.
Kamieno ir medienos kenkėjai
Žievėgraužis tipografas (Ips typographus), nors dažniau puola egles, esant masiniam dauginimuisi, gali pulti ir nusilpusias pušis. Tačiau pušims kur kas pavojingesni kiti žievėgraužių (Scolytinae) pošeimio atstovai, tokie kaip viršūninis žievėgraužis (Ips acuminatus) ar žvaigždinis kinivarpas (Tomicus piniperda). Šie vabalai ir jų lervos graužia takus po žieve, pažeisdami brazdo sluoksnį, kuriuo medžiu keliauja maisto medžiagos. Medis pradeda silpti, gelsta spygliai, o ant kamieno matomos mažos skylutės su išbyrėjusiomis „grąžtinėmis”. Tai ypač pavojingi kenkėjai, galintys per trumpą laiką sunaikinti medį.
Straubliukai, ypač didysis pušinis straubliukas (Hylobius abietis), didelę žalą daro jauniems pušų sodinukams, ypač atsodinamose kirtavietėse. Suaugę vabalai apgraužia jaunų medelių kamienėlių žievę, dažnai padarydami žiedinius pažeidimus, dėl kurių medelis nudžiūsta. Kovoti su jais sudėtinga. Efektyviausia prevencija – sodinukų apdorojimas specialiais repelentais arba insekticidais prieš sodinimą. Taip pat svarbu neatsodinti kirtaviečių iš karto, o palaukti 2-3 metus, kol sumažės straubliukų populiacija.
Ūsuočiai (Cerambycidae) yra vabalai, kurių lervos vystosi medienoje, graužamos joje plačius takus. Nors dažniausiai jie puola jau nudžiūvusius ar labai nusilpusius medžius, kai kurios rūšys gali įsikurti ir gyvuose, bet streso paveiktuose medžiuose. Jų veiklos požymis – ovalios išskridimo angos kamiene ir medienos miltų, vadinamų „grąžtinėmis”, krūvelės. Apsauga nuo ūsuočių yra medžio gyvybingumo palaikymas ir sanitarinių normų laikymasis, šalinant nudžiūvusius medžius ir šakas iš aplinkos.
Kova su kamieno kenkėjais yra labai sudėtinga, nes jie veikia medžio viduje, kur jų nepasiekia kontaktiniai insekticidai. Svarbiausia yra prevencija – medžių stiprinimas, atsparumo didinimas ir sanitarinė miško ar parko priežiūra. Pastebėjus pirmuosius žievėgraužių ar kitų kamieno kenkėjų apnikimo požymius, tokį medį dažniausiai tenka nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, kad kenkėjai neišplistų į sveikus medžius. Feromoninės gaudyklės gali būti naudojamos kenkėjų populiacijai stebėti ir mažinti.
Šaknų ligos ir kenkėjai
Šaknų puvinys yra viena pavojingiausių problemų, dažniausiai kylanti dėl netinkamų augimo sąlygų. Jį sukelia įvairūs dirvožemyje gyvenantys grybai, pavyzdžiui, Phytophthora ar Armillaria (kelmutis). Šie patogenai puola šaknis, kai dirvožemis yra nuolat šlapias, užmirkęs ir trūksta deguonies. Pažeistos šaknys patamsėja, suminkštėja ir nebegali aprūpinti medžio vandeniu bei maisto medžiagomis. Antžeminiai simptomai – lėtas augimas, spyglių geltimas ir džiūvimas, nors iš pažiūros medis atrodo kenčiantis nuo sausros.
Kelmutis (Armillaria mellea) yra ypač pavojingas parazitinis grybas, galintis pulti daugelio rūšių medžius, įskaitant pušis. Jis plinta po žeme rizomorfomis – tamsiomis, į šaknis panašiomis gijomis. Po užkrėsto medžio žieve galima rasti baltą grybienos veltinį, skleidžiantį būdingą grybų kvapą. Rudenį prie medžio pagrindo gali išdygti grybo vaisiakūniai – kelmučiai. Užkrėstas medis palaipsniui silpsta ir galiausiai žūva. Kova su kelmučiu labai sudėtinga; užkrėstą medį reikia šalinti kartu su šaknimis.
Šaknų zonoje taip pat gali veistis įvairūs kenkėjai, nors jie pušims kelia mažiau problemų nei antžeminiai kenkėjai. Grambuolių (karkvabalių) lervos gali apgraužti jaunų medelių šaknis, ypač jei jie pasodinti buvusiose pievose ar dirvonuose. Kurkliai taip pat gali pažeisti jaunų sėjinukų šaknis, rausdami urvus dirvožemyje. Šių kenkėjų daromą žalą galima sumažinti tinkamai paruošiant dirvą prieš sodinimą.
Geriausia apsauga nuo šaknų ligų – tinkamas vietos parinkimas ir sodinimas. Pušis būtina sodinti į laidų, gerai drenuotą dirvožemį. Reikia vengti žemų, užmirkstančių vietų. Jei dirvožemis sunkus, jį būtina pagerinti smėliu, kompostu, o sodinimo duobės dugne įrengti drenažą. Taip pat labai svarbu neperlaistyti medžių. Saikingas, bet gilus laistymas yra daug naudingesnis nei dažnas ir paviršutiniškas. Sveikos, gerai aeruojamos šaknys yra atspariausios puviniams ir kitoms dirvožemio ligoms.
Integruota apsaugos strategija
Integruota augalų apsauga (IAA) yra modernus ir tvarus požiūris į kovą su ligomis ir kenkėjais, kuris apima įvairių metodų derinimą, teikiant pirmenybę ekologiškiausioms priemonėms. Pagrindinis IAA principas – ne visiškai sunaikinti kenkėjus, o palaikyti jų populiaciją tokiame lygyje, kad ji nedarytų reikšmingos ekonominės ar estetinės žalos. Cheminių pesticidų naudojimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai kitos priemonės yra neveiksmingos.
Pirmasis IAA žingsnis yra stebėsena (monitoringas). Reikia reguliariai apžiūrėti savo medžius, stebėti jų būklę, laiku pastebėti pirmuosius ligų ar kenkėjų požymius. Tam gali pasitarnauti įvairios priemonės, pavyzdžiui, geltonos lipnios gaudyklės amarams ir kitiems smulkiems vabzdžiams gaudyti ar feromoninės gaudyklės specifiniams kenkėjams, tokiems kaip žievėgraužiai, aptikti. Stebėsena leidžia įvertinti problemos mastą ir priimti sprendimą dėl tolimesnių veiksmų.
Antrasis etapas – prevencinių ir agrotechninių priemonių taikymas. Tai apima tinkamos veislės ir sodinukų pasirinkimą, teisingą sodinimo vietą ir laiką, subalansuotą tręšimą ir laistymą, sanitarinį genėjimą. Stiprus ir sveikas augalas yra atspariausias ligoms ir kenkėjams. Svarbu palaikyti tvarką aplink medžius, rudenį sugrėbti ir sunaikinti nukritusius spyglius, jei juose yra ligų užkratų.
Trečiasis lygmuo – biologinės kontrolės metodai. Tai apima naudingųjų organizmų – plėšrūnų ir parazitoidų, kurie naikina kenkėjus – pritraukimą ir palaikymą. Jau minėtas paukščių, boružių, žygių, plėšriųjų vapsvų skatinimas yra svarbi biologinės kontrolės dalis. Taip pat galima naudoti komercinius biologinius preparatus, kurių pagrindą sudaro bakterijos (pvz., Bacillus thuringiensis), grybai ar virusai, veikiantys tik tam tikras kenkėjų rūšis ir nekenkiantys kitiems organizmams.
📷 Arnstein Rønning, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons
