Paprastosios pušies genėjimas yra tema, kelianti nemažai diskusijų tarp sodininkų ir kraštovaizdžio specialistų. Gamtoje šie medžiai auga ir formuojasi be jokio žmogaus įsikišimo, natūraliai numesdami apatines šakas ir įgaudami savo būdingą siluetą. Dėl šios priežasties daugelis mano, kad pušų genėti nereikia ar net negalima. Iš dalies tai tiesa – sveikam, tinkamoje vietoje augančiam medžiui genėjimas nėra būtinas. Tačiau yra situacijų, kai tikslingas ir teisingai atliktas genėjimas ar karpymas gali būti labai naudingas: siekiant pagerinti medžio sveikatą, suformuoti norimo dydžio ar formos lają, pašalinti pavojingas šakas ar tiesiog pritaikyti augalą mažesnei sodo erdvei.
Prieš imantis sekatoriaus ar pjūklo, būtina suprasti pagrindinius pušų augimo principus. Skirtingai nuo daugelio lapuočių medžių, pušys neturi miegančiųjų pumpurų ant senos medienos. Tai reiškia, kad nupjovus šaką iki pat kamieno arba patrumpinus seną šaką, toje vietoje nauji ūgliai nebeišaugs. Naujas augimas vyksta tik iš pumpurų, esančių ant jaunų, dažniausiai vienmečių ūglių viršūnių. Šie ūgliai, vadinami „žvakėmis”, pavasarį išauga iš pernykščių pumpurų ir vasaros pabaigoje suformuoja naujus pumpurus kitų metų augimui.
Būtent šių „žvakių” karpymas pavasarį yra pagrindinis ir saugiausias būdas kontroliuoti pušies dydį ir tankumą. Patrumpinus jauną, dar nesumedėjusį ūglį, aplink pjūvio vietą susiformuos keletas naujų pumpurų, iš kurių kitais metais išaugs naujos, bet jau trumpesnės šakelės. Taip laja tampa tankesnė ir kompaktiškesnė. Šis metodas plačiai taikomas formuojant nykštukines veisles, bonsai medelius ar tiesiog norint išlaikyti pušį mažesnio dydžio.
Svarbu atskirti sanitarinį, formuojamąjį ir atjauninamąjį genėjimą. Sanitarinis genėjimas yra būtinas ir naudingas bet kokio amžiaus medžiui. Formuojamasis genėjimas dažniausiai taikomas jauniems medeliams, siekiant suteikti jiems norimą formą. Atjauninamasis genėjimas pušims praktiškai netaikomas dėl jau minėtos jų augimo specifikos – stipriai nugenėtas senas medis nebeatsigaus. Todėl bet kokį drastišką genėjimą reikėtų planuoti labai atsargiai ir gerai apsvarsčius galimas pasekmes.
Kodėl ir kada genėti?
Sanitarinis genėjimas yra pats svarbiausias ir dažniausiai atliekamas genėjimo tipas. Jo tikslas – pašalinti visas nudžiūvusias, nulūžusias, ligotas ar kenkėjų pažeistas šakas. Tokios šakos ne tik gadina estetinį medžio vaizdą, bet ir gali tapti infekcijų bei kenkėjų židiniu. Be to, sausos šakos yra pavojingos, nes gali bet kada nulūžti ir sužaloti žmones ar apgadinti turtą. Sanitarinį genėjimą galima atlikti bet kuriuo metų laiku, tačiau geriausia tai daryti ramybės periode, vėlyvą rudenį arba žiemą.
Formuojamasis genėjimas atliekamas siekiant suteikti medžiui tam tikrą formą, pavyzdžiui, suformuoti tankesnę lają, apriboti augalo dydį ar net sukurti specifines formas, kaip antai „bonsai” stiliaus medelius sode. Šis genėjimas dažniausiai atliekamas jauniems augalams, kol jų šakos dar plonos ir lengvai formuojamos. Pagrindinis formuojamojo genėjimo metodas yra kasmetinis jaunų ūglių („žvakių”) trumpinimas pavasarį. Tai leidžia kontroliuoti medžio augimą ir skatina lajos tankėjimą.
Retinamasis genėjimas kartais atliekamas siekiant pagerinti šviesos ir oro cirkuliaciją lajos viduje. Jei laja tampa per tanki, jos viduje esančios šakos gali pradėti džiūti dėl šviesos trūkumo. Tokiu atveju galima pašalinti keletą silpnesnių, viena kitai trukdančių ar į lajos vidų augančių šakų. Šį darbą reikia atlikti labai atsargiai, šalinant ne daugiau kaip 15-20% visos lajos masės per vieną kartą.
Geriausias laikas daugumai genėjimo darbų, išskyrus „žvakių” karpymą, yra vėlyva žiema arba ankstyvas pavasaris, kai medis yra ramybės būsenoje. Šiuo laikotarpiu sumažėja rizika, kad per žaizdas įsimes infekcija, o medis pavasarį, prasidėjus vegetacijai, greičiau užsigydys žaizdas. Reikėtų vengti genėjimo aktyvios vegetacijos metu, ypač vasarą, nes medis netenka daug energijos ir tampa jautresnis ligoms.
Jaunų ūglių („žvakių”) karpymas
„Žvakių” karpymas yra pagrindinis metodas, leidžiantis efektyviai ir saugiai kontroliuoti pušies dydį ir tankumą. Pavasarį, paprastai gegužės mėnesį, iš pumpurų pradeda augti jauni, statūs ūgliai, primenantys žvakes. Šie ūgliai dar nebūna padengti spygliais, yra minkšti ir trapūs. Būtent šiuo trumpu laikotarpiu, kol ūgliai dar auga ir spygliai ant jų nėra pilnai išsiskleidę, juos galima trumpinti.
Ūglį galima patrumpinti per pusę, trečdalį ar net du trečdalius, priklausomai nuo norimo efekto. Kuo labiau patrumpinsite „žvakę”, tuo trumpesnis bus metūglis ir tuo tankesnė taps laja. Karpymą galima atlikti tiesiog pirštais, nulaužiant ūglį, arba aštriu sekatoriumi. Svarbu tai daryti, kol ūglis dar minkštas. Jei pavėluosite ir ūglis jau sumedės, o spygliai išsiskleis, karpyti nebegalima, nes pažeisite spyglius ir aplink pjūvio vietą nebesusiformuos nauji pumpurai.
Šis metodas leidžia per kelerius metus iš paprastos pušies suformuoti labai tankų ir kompaktišką medelį. Norint išlaikyti pasiektą rezultatą, „žvakes” reikia karpyti kasmet. Jei norima tik šiek tiek apriboti medžio augimą, galima karpyti tik viršūninę ir stipriausias šonines „žvakes”. Jei siekiama suformuoti labai tankų medį, karpomos visos „žvakės”.
Svarbu atsiminti, kad „žvakių” karpymas neskatina naujų šakų augimo iš senos medienos. Jis tik sutrumpina esamų šakų metinį prieaugį ir skatina tankesnį šakojimąsi ūglio gale. Todėl šis metodas netinka norint atjauninti seną, išretėjusį medį. Jis skirtas palaikyti norimą formą ir dydį, pradedant nuo jauno amžiaus.
Stambesnių šakų šalinimas
Kartais tenka pašalinti ir stambesnes, jau sumedėjusias šakas. Tai gali būti nudžiūvusios apatinės šakos, viena kitai trukdančios ar netinkama kryptimi augančios šakos, arba šakos, kurios kelia pavojų pastatams ar praeiviams. Šalinant tokias šakas, labai svarbu tai daryti teisingai, kad kuo mažiau būtų pažeistas kamienas ir medis galėtų greitai užgydyti žaizdą.
Niekada nepjaukite šakos lygiai su kamienu. Reikia palikti nedidelį „apykaklės” audinį – tai sustorėjimas šakos pagrinde, toje vietoje, kur ji jungiasi su kamienu. Būtent šiame audinyje yra ląstelės, atsakingos už žaizdos gijimą (kaluso formavimąsi). Jei pašalinsite šią „apykaklę”, žaizda gis daug lėčiau ir padidės puvinio patekimo į kamieną rizika.
Stambias ir sunkias šakas reikia pjauti trimis etapais, kad krintanti šaka neatplėštų kamieno žievės. Pirmas pjūvis daromas iš šakos apačios, maždaug 20–30 cm atstumu nuo kamieno, įpjaunant maždaug trečdalį šakos storio. Antras pjūvis daromas iš viršaus, kelis centimetrus toliau nuo pirmojo pjūvio (toliau nuo kamieno). Pjaunant šaka nulūš savo svorio veikiama, o apatinis įpjovimas neleis atplėšti žievės. Galiausiai, trečiuoju pjūviu nupjaunamas likęs stuobrelis, paliekant minėtąją „apykaklę”.
Po genėjimo didesnių nei 2-3 cm skersmens žaizdų nerekomenduojama tepti sodo tepalu ar kitomis priemonėmis. Naujausi tyrimai rodo, kad medis geriausiai ir greičiausiai užsigydo žaizdas pats, natūraliai. Pušys išskiria daug sakų, kurie veikia kaip natūralus antiseptikas ir apsaugo žaizdą nuo infekcijų. Sodo tepalas gali sulaikyti drėgmę ir sudaryti palankias sąlygas puviniui vystytis po juo. Svarbiausia yra padaryti švarų ir lygų pjūvį tinkamoje vietoje.
Dažniausios genėjimo klaidos
Viena didžiausių klaidų – per stiprus genėjimas. Niekada nereikėtų pašalinti daugiau nei ketvirtadalio visos lajos masės per vienerius metus. Drastiškas genėjimas sukelia medžiui didelį stresą, silpnina jį ir daro jautresnį ligoms bei kenkėjams. Ypač pavojinga nupjauti medžio viršūnę. Nors kartais tai daroma norint apriboti medžio aukštį, tai sugadina natūralią medžio formą. Vietoj viršūnės paprastai pradeda augti kelios konkuruojančios šakos, suformuodamos negražų „šluotos” pavidalo viršūnę.
Kita dažna klaida – senos medienos karpymas tikintis, kad iš jos išaugs nauji ūgliai. Kaip jau minėta, pušys neturi miegančiųjų pumpurų ant senų šakų. Nupjovus šaką viduryje, jos galiukas tiesiog nudžius ir iš ten niekas nebeataugs. Jei reikia patrumpinti šaką, ją reikia nupjauti ties šonine šakele arba iki pat kamieno, paliekant „apykaklę”.
Netinkamų įrankių naudojimas taip pat gali padaryti daug žalos. Įrankiai turi būti aštrūs, kad pjūvis būtų lygus, o ne plėšytų žievę. Taip pat jie turi būti švarūs ir dezinfekuoti, ypač pereinant nuo vieno medžio prie kito. Tai padės išvengti ligų pernešimo. Atšipę ar nešvarūs įrankiai pažeidžia audinius ir palieka nelygias žaizdas, kurios sunkiau gyja.
Genėjimas netinkamu laiku taip pat yra klaida. Aktyvios vegetacijos metu, ypač pavasarį, kai intensyviai cirkuliuoja sultys, medis yra labai jautrus pažeidimams. Genint šiuo metu, medis netenka daug sakų ir energijos. Taip pat reikėtų vengti genėjimo vėlyvą rudenį, kai artėja šalčiai, nes medis nespės užsigydyti žaizdų iki žiemos. Geriausias laikas – ramybės periodas.
Specializuotas formavimas: „Niwaki” ir „Bonsai”
Paprastoji pušis yra populiarus augalas, naudojamas japoniško sodo stiliaus formavimui, žinomam kaip „Niwaki”. Šio meno tikslas – ne sukurti miniatiūrinį medį (kaip bonsai), o suformuoti sode augantį medį taip, kad jis atrodytų senesnis, įdomesnės formos, primenantis gamtos stichijų paveiktus medžius. Formuojant „Niwaki”, naudojami įvairūs metodai: genėjimas, šakų vielavimas, kamieno lenkimas.
Pagrindinis „Niwaki” formavimo principas yra sukurti „debesėlius” – tankius spyglių kuokštus ant šakų galų. Tarp šių „debesėlių” šakos paliekamos plikos, atidengiant jų struktūrą ir kamieno liniją. Toks efektas pasiekiamas per daugelį metų, reguliariai karpant jaunus ūglius („žvakes”), šalinant nereikalingas šakeles ir formuojant norimą kryptį viela. Tai reikalauja daug kantrybės, meninio matymo ir specifinių žinių.
Bonsai menas taip pat dažnai naudoja paprastąją pušį. Čia tikslas yra išauginti miniatiūrinį medį, kuris atrodytų kaip senas, brandus medis gamtoje. Bonsai formavimas yra dar sudėtingesnis ir apima ne tik lajos genėjimą, bet ir šaknų genėjimą, persodinimą į specialius plokščius indus ir nuolatinę priežiūrą. Pušų bonsai formavimas yra laikomas vienu didžiausių iššūkių net ir patyrusiems bonsai meistrams.
Nors šie specializuoti formavimo būdai reikalauja daug įgūdžių, kai kuriuos jų elementus galima pritaikyti ir paprastame sode. Pavyzdžiui, reguliarus „žvakių” karpymas gali padėti sukurti kompaktiškesnį ir tankesnį medį. Praretinus apatines šakas ir atidengus gražų kamieno linkį, galima suteikti medžiui daugiau charakterio ir išraiškingumo. Svarbiausia – daryti tai palaipsniui, stebint augalą ir gerbiant jo natūralią prigimtį.
📷 Arnstein Rønning, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons
