Paprastasis erškėtis yra augalas, pasižymintis puikiu atsparumu sausrai, todėl dažnai manoma, kad jam nereikia papildomo laistymo. Iš tiesų, subrendęs krūmas su gilia ir plačia šaknų sistema gali sėkmingai ištverti trumpalaikius sausringus periodus, pasinaudodamas gilesniuose dirvožemio sluoksniuose esančia drėgme. Tačiau norint užtikrinti optimalų augimą, gausų žydėjimą ir kokybišką vaisių derlių, būtina suprasti augalo vandens poreikį skirtingais jo vystymosi etapais ir laiku suteikti jam reikiamos drėgmės. Tinkamas laistymo režimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių augalo sveikatą ir produktyvumą.
Augalo vandens poreikis labai priklauso nuo jo amžiaus. Jauni, ką tik pasodinti krūmeliai, kurių šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi, yra ypač jautrūs drėgmės trūkumui. Pirmaisiais metais po pasodinimo juos būtina laistyti reguliariai, neleidžiant dirvožemiui aplink šaknis visiškai išdžiūti. Laistyti reikėtų gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius ir skatintų šaknis augti gilyn, o ne paviršiuje. Dažnas ir seklus laistymas yra žalingas, nes skatina paviršinių šaknų formavimąsi, kurios yra jautrios sausrai ir šalčiui.
Taip pat vandens poreikis priklauso nuo dirvožemio tipo ir struktūros. Lengvuose, smėlinguose dirvožemiuose vanduo greitai susigeria ir išgaruoja, todėl tokiose vietose augančius erškėtrožių krūmus reikia laistyti dažniau. Sunkiuose, molinguose dirvožemiuose drėgmė išsilaiko ilgiau, tačiau yra pavojus, kad perlaistytas augalas gali pradėti pūti dėl deguonies trūkumo šaknims. Todėl svarbu užtikrinti gerą drenažą ir laistyti rečiau, bet gausiau.
Klimato sąlygos ir metų laikas taip pat daro didelę įtaką laistymo poreikiui. Karštomis ir vėjuotomis vasaros dienomis augalai išgarina daug daugiau vandens, todėl laistyti reikia dažniau. Vėsiu ir lietingu oru papildomo laistymo gali visai nereikėti. Svarbiausia yra stebėti dirvožemio drėgmę ir augalo būklę. Jei lapai pradeda vysti, praranda stangrumą, tai yra aiškus ženklas, kad augalui trūksta vandens ir jį reikia nedelsiant palaistyti.
Vandens svarba augalui
Vanduo yra gyvybiškai svarbus kiekvienam augalui, įskaitant ir paprastąjį erškėtį, nes atlieka daugybę esminių funkcijų. Pirmiausia, vanduo yra pagrindinis fotosintezės proceso komponentas. Fotosintezės metu, naudojant saulės šviesos energiją, iš vandens ir anglies dioksido gaminamos organinės medžiagos (cukrūs), kurios yra augalo energijos šaltinis ir statybinė medžiaga. Trūkstant vandens, sulėtėja fotosintezė, o tai neigiamai veikia augalo augimą, žydėjimą ir derėjimą.
Vanduo taip pat veikia kaip tirpiklis ir transporto priemonė. Dirvožemyje ištirpusias mineralines maisto medžiagas augalas gali pasisavinti tik per šaknis kartu su vandeniu. Vėliau vanduo, judėdamas augalo laidžiaisiais audiniais, perneša šias medžiagas į visas jo dalis – lapus, stiebus, žiedus ir vaisius. Be pakankamo vandens kiekio maisto medžiagų transportavimas sutrinka, net jei dirvožemyje jų yra gausu.
Be to, vanduo palaiko augalo ląstelių turgorą, t.y. vidinį slėgį, kuris suteikia augalui stangrumo ir tvirtumo. Kai augalui trūksta vandens, ląstelės praranda turgorą, ir augalas nuvysta. Šis mechanizmas leidžia lapams ir stiebams išlaikyti savo formą ir optimalią padėtį saulės atžvilgiu. Nuvytę lapai nebegali efektyviai vykdyti fotosintezės, todėl ilgalaikis vandens trūkumas gali stipriai pakenkti augalui.
Galiausiai, vanduo dalyvauja augalo termoreguliacijos procese. Karštomis dienomis augalai per lapų žioteles garina vandenį (transpiracija). Šis procesas ne tik padeda transportuoti maisto medžiagas iš šaknų į lapus, bet ir vėsina augalą, apsaugodamas jį nuo perkaitimo. Jei dirvožemyje trūksta drėgmės, augalas uždaro žioteles, kad sumažintų vandens garinimą, tačiau tuo pačiu metu sutrinka ir aušinimas bei anglies dioksido patekimas, reikalingas fotosintezei.
Laistymo dažnumas ir kiekis
Nustatyti tikslų laistymo dažnumą ir kiekį paprastajam erškėčiui yra sudėtinga, nes tai priklauso nuo daugelio veiksnių: augalo amžiaus, dirvožemio tipo, oro sąlygų ir vegetacijos fazės. Vis dėlto, yra keletas bendrų gairių, kurios padės orientuotis. Pagrindinė taisyklė – geriau laistyti rečiau, bet gausiai, nei dažnai ir po truputį. Gausus laistymas skatina šaknis augti gilyn, kur dirvožemis ilgiau išlieka drėgnas, todėl augalas tampa atsparesnis sausrai.
Jaunus, pirmaisiais metais augančius krūmus sausuoju periodu reikėtų laistyti maždaug kartą per 7-10 dienų. Vienam laistymui reikėtų skirti apie 10-15 litrų vandens, kad dirvožemis sudrėktų bent 30-40 cm gyliu. Subrendusiems, gerai įsitvirtinusiems krūmams papildomo laistymo dažniausiai reikia tik per ilgai trunkančias sausras, kai nelyja ilgiau nei 2-3 savaites. Tokiu atveju juos taip pat reikėtų palaistyti gausiai, išliejant 20-30 litrų vandens po vienu krūmu.
Ypatingą dėmesį laistymui reikėtų skirti svarbiausiais augalo vystymosi etapais. Pirmasis kritinis periodas yra pavasarį, intensyvaus augimo ir žiedpumpurių formavimosi metu. Antrasis – po žydėjimo, kai pradeda megztis ir augti vaisiai. Drėgmės trūkumas šiais laikotarpiais gali lemti menkesnį žydėjimą, žiedų ir užuomazgų byrėjimą bei smulkesnius vaisius. Todėl, jei pavasaris ir vasaros pradžia yra sausi, erškėtrožę būtina papildomai laistyti.
Prieš pradedant laistyti, visada verta patikrinti dirvožemio drėgmę. Paprasčiausias būdas tai padaryti – įkišti pirštą ar medinį pagaliuką į žemę kelių centimetrų gylyje. Jei žemė tame gylyje yra sausa, vadinasi, laikas laistyti. Taip pat galima iškasti nedidelę duobutę šalia krūmo ir pažiūrėti, kokiame gylyje dirvožemis yra drėgnas. Tai padės išvengti nereikalingo laistymo ir vandens švaistymo.
Laistymo technikos
Efektyviam laistymui svarbu ne tik vandens kiekis, bet ir jo pateikimo būdas. Geriausias laikas laistyti erškėtrožes, kaip ir daugumą kitų sodo augalų, yra anksti ryte arba vėlai vakare. Laistant ryte, augalas spėja apsirūpinti drėgme visai dienai, o vakarinis laistymas sumažina vandens išgaravimą, nes saulė ir vėjas nėra tokie intensyvūs. Nerekomenduojama laistyti vidurdienį, ypač karštą ir saulėtą dieną, nes didelė dalis vandens greitai išgaruoja, nespėjusi pasiekti šaknų, o vandens lašai ant lapų gali veikti kaip lęšiai ir sukelti nudegimus.
Vandenį reikėtų pilti ne ant paties krūmo centro, o aplink jį, maždaug vainiko projekcijoje. Būtent ten yra išsidėsčiusi didžioji dalis siurbiamųjų šaknų, kurios aktyviausiai pasisavina vandenį. Kad vanduo nenutekėtų į šonus, aplink krūmą galima suformuoti nedidelį žemės pylimėlį, kuris sulaikys vandenį ir leis jam lėtai susigerti į dirvą. Tai ypač naudinga, jei krūmas auga šlaite.
Laistyti reikėtų lėta srove, kad vanduo spėtų įsigerti, o ne tekėtų paviršiumi. Tam puikiai tinka laistytuvas be purkštuko arba iš žarnos tekanti nestipri srovė. Reikėtų vengti laistyti lapus, ypač vakare, nes ilgai drėgni lapai sudaro palankias sąlygas plisti grybinėms ligoms, tokioms kaip miltligė ar dėmėtligės. Jei nėra kitos galimybės, ir laistote purkšdami, darykite tai ryte, kad iki vakaro lapai spėtų nudžiūti.
Labai efektyvus ir vandenį taupantis metodas yra lašelinis laistymas. Įrengus lašelinę sistemą, vanduo lėtai ir tolygiai tiekiamas tiesiai į augalo šaknų zoną, todėl sumažėja garavimo nuostoliai ir piktžolių augimas. Nors pradinės investicijos į tokią sistemą yra didesnės, ilgainiui ji atsiperka dėl sutaupyto vandens ir laiko. Be to, lašelinis laistymas leidžia palaikyti pastovų optimalų drėgmės lygį dirvožemyje, kas labai teigiamai veikia augalo augimą.
Vandens poreikis skirtingais augimo etapais
Kaip jau minėta, paprastojo erškėčio vandens poreikis kinta priklausomai nuo jo vystymosi fazės. Ankstyvą pavasarį, prasidėjus vegetacijai ir sprogstant pumpurams, augalui reikia daug drėgmės, kad galėtų sparčiai auginti naujus ūglius ir lapus. Šiuo laikotarpiu dirvožemyje paprastai dar būna pakankamai drėgmės po žiemos, tačiau jei pavasaris pasitaiko labai sausas ir šiltas, papildomas laistymas yra būtinas.
Pats kritiškiausias periodas, kai drėgmės trūkumas gali padaryti didžiausią žalą, yra žydėjimas ir vaisių užuomazgų formavimasis. Jei šiuo metu augalas patirs vandens stygių, jis gali numesti dalį žiedų ir užuomazgų, o likę vaisiai bus smulkesni ir prastesnės kokybės. Todėl prieš žydėjimą ir jo metu būtina atidžiai stebėti dirvožemio drėgmę ir, esant reikalui, gausiai palaistyti. Laistymas šiuo periodu užtikrins gausų derlių.
Vasarą, vaisių augimo ir nokimo metu, poreikis vandeniui išlieka didelis. Pakankamas drėgmės kiekis užtikrina, kad vaisiai bus stambūs, sultingi ir sukaups daugiau naudingų medžiagų. Tačiau artėjant rudeniui ir vaisiams baigiant nokti, laistymą reikėtų palaipsniui mažinti. Perteklinė drėgmė vėlyvą rudenį gali išprovokuoti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki žiemos ir neišvengiamai apšals.
Rudenį, po derliaus nuėmimo ir lapams nukritus, jei ruduo yra labai sausas, rekomenduojama atlikti vadinamąjį gausų polievinį laistymą. Jo tikslas – prisotinti dirvožemį drėgme prieš žiemą. Gerai sudrėkintas dirvožemis mažiau įšąla, todėl šaknų sistema geriau apsaugoma nuo šalčio. Šis laistymas ypač svarbus jauniems augalams ir regionuose su šaltomis, besniegėmis žiemomis. Po šio laistymo augalų nebereikia laistyti iki pat pavasario.
Prisitaikymas prie sausros ir drėgmės pertekliaus
Paprastasis erškėtis yra puikiai prisitaikęs ištverti sausrą dėl savo galingos šaknų sistemos. Giliai įsiskverbusios šaknys pasiekia drėgmę gilesniuose dirvožemio sluoksniuose, kurie neišdžiūsta net ir per ilgesnes sausras. Be to, erškėtrožės lapai yra palyginti nedideli ir padengti vaškiniu sluoksniu, kuris sumažina vandens garinimą (transpiraciją). Šie prisitaikymo mechanizmai leidžia augalui išgyventi ten, kur kiti, drėgmei reiklesni augalai, skursta.
Norint padėti erškėtrožei geriau ištverti sausringus periodus, galima imtis kelių priemonių. Viena iš svarbiausių – mulčiavimas. Storas organinio mulčio sluoksnis aplink krūmą padeda sulaikyti dirvožemio drėgmę, mažina jo temperatūrą karštomis dienomis ir neleidžia augti piktžolėms, kurios konkuruoja dėl vandens. Taip pat svarbu formuoti krūmą taip, kad jis nebūtų per tankus. Per tankiame krūme augalai labiau konkuruoja tarpusavyje dėl resursų, įskaitant ir vandenį.
Kita vertus, nors erškėtrožė atspari sausrai, ji labai jautri drėgmės pertekliui ir užmirkimui. Ilgalaikis vandens stovėjimas šaknų zonoje sukelia deguonies badą, dėl kurio šaknys pradeda dūsti ir pūti. Pažeistos šaknys nebegali aprūpinti augalo vandeniu ir maisto medžiagomis, todėl, paradoksalu, net ir stovėdamas vandenyje augalas gali pradėti vysti ir galiausiai žūti. Dėl šios priežasties labai svarbu nesodinti erškėtrožių žemose, užmirkstančiose vietose.
Jei tavo sklype dirvožemis yra sunkus, molingas ir linkęs užmirkti, prieš sodinant erškėtrožę būtina imtis priemonių drenažui pagerinti. Sodinimo duobės dugne galima įrengti drenažo sluoksnį iš skaldos, žvyro ar keramzito. Taip pat galima sodinti augalus į paaukštintas lysves arba suformuotus kauburėlius. Jei problema yra aukštas gruntinio vandens lygis, gali tekti įrengti drenažo sistemą visame sklype. Tinkamas vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas yra geriausia apsauga nuo drėgmės pertekliaus.
