Pakalnutės žiemojimas

Nors pakalnutės yra kilusios iš vidutinio klimato juostos ir puikiai prisitaikiusios ištverti šaltas žiemas, tinkamas pasiruošimas ramybės periodui gali padėti joms sėkmingiau peržiemoti ir pavasarį atsidėkoti gausesniu bei sveikesniu augimu. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į jaunus, naujai pasodintus augalus, taip pat į auginamus atšiauresnio klimato regionuose ar vietose, kur žiemos būna besniegės, bet su dideliais šalčiais. Sniegas yra natūrali ir pati geriausia izoliacinė danga, tačiau jam nesant, dirvožemis gali giliai įšalti ir pažeisti arčiau paviršiaus esančius šakniastiebius. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius pakalnučių paruošimo žiemai etapus, mulčiavimo svarbą ir kitas priemones, kurios padės apsaugoti šias pavasario gėles nuo žiemos negandų.

Rudeninė pakalnučių priežiūra yra kertinis sėkmingo žiemojimo pagrindas. Vasaros pabaigoje ir rudenį augalas palaipsniui pereina į ramybės būseną: lapai pagelsta, paruduoja ir galiausiai nuvysta. Labai svarbu leisti šiam procesui vykti natūraliai ir nenupjauti lapų, kol jie dar žali. Būtent šiuo laikotarpiu per fotosintezę pagamintos maisto medžiagos iš lapų keliauja į šakniastiebius, kur yra kaupiamos kaip atsargos žiemai ir kitų metų augimui. Pernelyg ankstyvas lapų pašalinimas atima iš augalo šį energijos šaltinį ir jį susilpnina.

Kai lapai visiškai pagelsta ir nudžiūsta, juos reikėtų kruopščiai sugrėbti ir pašalinti iš gėlyno. Tai svarbu ne tik dėl estetinio vaizdo, bet ir dėl fitosanitarinių priežasčių. Ant senų, pūvančių lapų gali žiemoti įvairių grybelinių ligų (pvz., dėmėtligių) sporos ir kai kurių kenkėjų kiaušinėliai. Pašalinus augalines liekanas, ženkliai sumažinama rizika, kad kitą pavasarį ligos ir kenkėjai vėl atakuos jaunus, besikalančius ūglius. Surinktus lapus geriausia sudeginti arba išmesti, o ne kompostuoti, ypač jei ant jų buvo matyti ligų požymių.

Vėlyvą rudenį, prieš pat dirvos užšalimą, rekomenduojama nustoti laistyti pakalnučių plotą. Nors rudenį paprastai netrūksta natūralių kritulių, ilgesnės sausros atveju saikingas laistymas gali būti naudingas, kad augalai neįžiemotų perdžiūvusioje dirvoje. Tačiau prieš pat šalnas dirvožemis neturėtų būti permirkęs, nes drėgmės perteklius kartu su šalčiu gali pažeisti šaknis. Saikingai drėgna dirva užšąla lėčiau ir mažiau pažeidžia augalus nei sausa ar permirkusi.

Paskutinis ir svarbiausias pasiruošimo žiemai darbas yra mulčiavimas. Plonas mulčio sluoksnis apsaugo šakniastiebius nuo staigių temperatūros svyravimų, gilaus įšalo ir iššalimo, ypač besniegėmis žiemomis. Mulčias veikia kaip antklodė, palaikydamas stabilesnę temperatūrą dirvožemyje ir apsaugodamas augimo pumpurus nuo šalčio pažeidimų. Šis žingsnis yra ypač svarbus naujai pasodintiems arba persodintiems augalams, kurių šaknų sistema dar nėra tvirtai įsitvirtinusi.

Mulčiavimas prieš žiemą

Mulčiavimas yra pati svarbiausia pakalnučių paruošimo žiemai procedūra. Tinkamai parinktas ir laiku uždėtas mulčio sluoksnis sukuria apsauginį barjerą, kuris padeda sušvelninti atšiaurias žiemos sąlygas. Pagrindinė mulčio funkcija žiemą – ne šildyti, o izoliuoti dirvožemį nuo staigių temperatūros pokyčių. Jis lėtina dirvos įšalimą rudenį ir atitirpimą pavasarį, taip apsaugodamas šaknis nuo pažeidimų, kurie gali atsirasti dėl pasikartojančių užšalimo ir atitirpimo ciklų. Besniegėmis žiemomis mulčias atstoja sniego dangą, kuri yra natūralus izoliatorius.

Geriausias laikas mulčiuoti pakalnutes yra vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda šiek tiek įšalti. Nereikėtų skubėti ir mulčiuoti per anksti, kol žemė dar šilta. Per ankstyvas mulčiavimas gali paskatinti augalus per ilgai vegetuoti, taip pat šiltoje ir drėgnoje aplinkoje po mulčiu gali įsiveisti pelės ar kiti graužikai, kurie gali pakenkti šakniastiebiams. Sulaukus pirmųjų stabilių šalnų, galima saugiai kloti apsauginį sluoksnį.

Žieminiam mulčiavimui geriausiai tinka lengvos, orui laidžios organinės medžiagos. Puikiai tinka sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), durpės, pušų spygliai, smulkinta medžių žievė ar kompostas. Sluoksnis turėtų būti maždaug 5–10 centimetrų storio. Storesnis sluoksnis gali būti reikalingas atšiauresnio klimato zonose arba labai atvirose, vėjuotose vietose. Reikėtų vengti sunkių, linkusių sušokti į vientisą masę medžiagų, pavyzdžiui, šiaudų ar šieno, nes po jais gali kauptis drėgmė ir prasidėti puvimo procesai.

Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, mulčią reikėtų atsargiai nuimti arba bent jau prasklaidyti. Tai leis dirvožemiui greičiau sušilti ir paskatins pakalnutes anksčiau pradėti vegetaciją. Jei mulčias paliekamas per ilgai, jis gali stabdyti daigų augimą ir sudaryti palankias sąlygas ligoms plisti. Dalis gerai susiskaidžiusio mulčio, pavyzdžiui, komposto ar durpių, gali būti palikta ir lengvai įterpta į dirvą kaip pavasarinė trąša.

Jaunų augalų apsauga

Ypatingą dėmesį ruošiant žiemai reikėtų skirti jauniems, tais pačiais metais pasodintiems ar persodintiems augalams. Jų šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi ir įsitvirtinusi naujoje vietoje, todėl jie yra jautresni šalčiui ir drėgmės svyravimams nei seni, gerai įaugę kerai. Pirmoji žiema naujoje vietoje yra kritinis laikotarpis, nuo kurio sėkmės priklauso tolesnis augalo gyvybingumas. Todėl jaunų augalų mulčiavimas yra ne rekomendacija, o būtinybė.

Rudenį pasodintas pakalnutes būtina apmulčiuoti storesniu sluoksniu nei senus augalus. Apsauginis durpių, komposto ar lapų sluoksnis gali siekti ir 10–15 centimetrų. Tai ne tik apsaugos nuo įšalo, bet ir padės išlaikyti stabilesnę drėgmę dirvožemyje. Prieš mulčiuojant, naudinga įsitikinti, kad dirva aplink jaunus sodinukus yra pakankamai drėgna, bet ne permirkusi. Jei ruduo buvo sausas, prieš šalnas juos reikėtų saikingai palaistyti.

Be mulčiavimo, jaunus augalus galima papildomai pridengti eglišakėmis. Eglišakės yra puiki apsaugos priemonė, nes jos sulaiko sniegą, sukuria oro tarpą, kuris veikia kaip papildoma izoliacija, ir apsaugo nuo aštrių žiemos vėjų bei saulės. Priešingai nei lapai ar kitos birios medžiagos, eglišakės nesukrenta, neužspaudžia augalų ir užtikrina gerą oro cirkuliaciją, taip sumažindamos puvimo ir pelėsio riziką.

Pavasarį, nuėmus mulčią ir eglišakes, reikia stebėti, kaip jaunieji augalai pradeda vegetaciją. Kartais, dėl dirvos judėjimo peršalimo-atšilimo ciklų metu, kai kurie šakniastiebiai gali būti iškilnoti į paviršių. Tokiu atveju juos reikėtų atsargiai paspausti atgal į žemę arba užberti plonu purios žemės sluoksniu. Kantrybė yra svarbi – kartais po pirmos žiemos augalai gali atrodyti silpnesni, tačiau tinkamai prižiūrimi jie greitai sustiprės.

Konteineriuose auginamų pakalnučių žiemojimas

Pakalnučių auginimas konteineriuose ar vazonuose nėra labai populiarus, tačiau įmanomas. Vis dėlto, tokiu būdu auginamiems augalams reikia ypatingo dėmesio ruošiantis žiemai, nes jų šaknų sistema yra daug labiau pažeidžiama šalčio. Dirvožemis mažame konteinerio tūryje peršąla daug greičiau ir giliau nei grunte, todėl palikti vazonus su pakalnutėmis tiesiog lauke per žiemą yra labai rizikinga – greičiausiai augalai neišgyvens.

Yra keli būdai, kaip apsaugoti konteineriuose auginamas pakalnutes. Vienas patikimiausių – įkasti vazoną į žemę sode ar darže per žiemą. Vazonas įkasamas taip, kad jo viršutinis kraštas būtų lygus su žemės paviršiumi. Aplink esanti žemė veiks kaip natūralus izoliatorius ir apsaugos šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Papildomai vazono paviršių galima apmulčiuoti lapais ar durpėmis.

Jei nėra galimybės įkasti vazono, jį galima perkelti į nešildomą, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą, pavyzdžiui, rūsį, garažą ar verandą. Optimali temperatūra žiemojimui turėtų būti artima nuliui, bet nenukristi žemiau –5 °C. Svarbu, kad patalpa būtų tamsi, nes šviesoje augalai gali per anksti pradėti vegetuoti. Per žiemą dirvožemį vazone reikia retkarčiais, maždaug kartą per mėnesį, šiek tiek sudrėkinti, kad visiškai neišdžiūtų šaknys.

Trečias būdas – palikti konteinerį lauke, tačiau jį tinkamai apšiltinti. Vazonas statomas ant putplasčio ar medinės lentos, kad būtų izoliuotas nuo šaltos žemės. Tada visas vazonas iš išorės apvyniojamas keliais sluoksniais agrotekstilės, maišinio audeklo ar burbulinės plėvelės. Iš viršaus dirvožemis gausiai mulčiuojamas. Taip pat galima didesnę dėžę pripildyti durpių, pjuvenų ar sausų lapų ir į jos vidurį įstatyti vazoną su pakalnutėmis. Tačiau šis metodas yra mažiau patikimas esant labai stipriems šalčiams.