Tinkamas apšvietimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą bet kurio augalo auginimą, o pakalnutėms šis aspektas yra ypač reikšmingas. Jų natūrali augimvietė – lapuočių miškų pavėsis – suformavo specifinius reikalavimus šviesai. Pakalnutės yra klasikiniai paunksmės augalai, kurie nepakenčia tiesioginių, kaitrių saulės spindulių, tačiau ir visiškoje tamsoje nesugebės gausiai žydėti ir klestėti. Suprasti ir sode atkurti optimalų šviesos balansą yra raktas į vešlų, sveiką ir gausiai žydintį pakalnučių kilimą. Šiame straipsnyje išsamiai panagrinėsime, kokia šviesa yra tinkamiausia pakalnutėms, kaip skirtingas apšvietimo lygis veikia jų augimą ir žydėjimą bei kaip parinkti idealią vietą sode, atsižvelgiant į šviesos sąlygas.
Pakalnučių meilė pavėsiui yra tiesiogiai susijusi su jų gyvenimo ciklu miške. Ankstyvą pavasarį, kai medžiai dar būna be lapų, miško paklotę pasiekia pakankamai daug saulės šviesos. Būtent šiuo laikotarpiu pakalnutės sparčiai augina lapus, kaupia energiją ir pražysta. Vėliau, kai medžiai sulapoja ir suformuoja tankią lają, pakalnutės atsiduria giliame pavėsyje, kuris apsaugo jas nuo karštos vasaros saulės ir padeda išlaikyti drėgmę dirvožemyje. Šis natūralus ciklas puikiai iliustruoja, kokių sąlygų joms reikia ir sode.
Ideali vieta pakalnutėms yra tokia, kurioje jos gauna dalinį pavėsį arba filtruotą saulės šviesą. Tai gali būti plotas po aukštais medžiais, ypač su reta laja (pvz., pušimis, beržais), arba šalia aukštesnių krūmų. Taip pat puikiai tinka šiaurinė ar rytinė pastato pusė. Rytinė saulė yra švelnesnė ir ne tokia karšta, todėl kelios valandos rytinės saulės šviesos joms yra labai naudingos, o nuo kaitrios popietinės saulės jas apsaugo pastato šešėlis.
Visiškas pavėsis, pavyzdžiui, po tankiais spygliuočiais ar šiaurinėje pusėje prie pat aukštos sienos, nėra pati geriausia vieta. Nors pakalnutės ten augs ir suformuos žalią kilimą, joms gali trūkti šviesos energijos gausiam žydėjimui. Tokiomis sąlygomis augalai dažnai augina daug lapų, tačiau žiedų suformuoja mažai arba visai nežydi. Todėl, jei pagrindinis tikslas yra mėgautis žiedais ir jų aromatu, reikėtų ieškoti šviesesnės pavėsingos vietos.
Priešingai, per daug saulės yra daug žalingiau nei jos trūkumas. Tiesioginiai vidurdienio ir popietės saulės spinduliai greitai nudegina gležnus pakalnučių lapus, ant jų atsiranda rudų, sausų dėmių. Dirvožemis tokioje vietoje greitai įkaista ir išdžiūsta, o tai sukelia augalui didelį stresą. Nuo saulės pertekliaus kenčiančios pakalnutės būna menkesnės, pageltusiais lapais ir prastai žydi, o ilgainiui gali ir visai sunykti.
Daugiau straipsnių šia tema
Dalinis pavėsis – idealios sąlygos
Sodininkystės terminologijoje „dalinis pavėsis” (angl. partial shade) dažniausiai reiškia vietą, kuri per dieną gauna nuo trijų iki šešių valandų tiesioginės saulės šviesos, pageidautina – ryte. Būtent tokios sąlygos yra idealios pakalnutėms. Rytinė saulė nėra tokia intensyvi ir karšta kaip popietinė, todėl ji suteikia pakankamai energijos fotosintezei, reikalingai vešliai lapijai ir gausiam žydėjimui, tačiau nenudegina lapų. Po to, kai saulė pasiekia savo zenitą, ši vieta atsiduria šešėlyje, kuris apsaugo augalus nuo perkaitimo ir padeda išlaikyti drėgmę dirvožemyje.
Tokias sąlygas dažniausiai galima rasti rytinėje sodo pusėje, kur augalus apšviečia tekanti saulė, o vėliau juos užstoja namas ar kiti statiniai. Taip pat dalinį pavėsį sukuria aukšti medžiai su ne per tankia laja, pro kurią prasiskverbia filtruota, „dėmėta” saulės šviesa. Toks apšvietimas yra labai panašus į tą, kurį pakalnutės gauna savo natūralioje aplinkoje, miško proskynose ar retesniuose miškuose. Sodinant pakalnutes po medžiais, reikia atsižvelgti ir į konkurenciją dėl vandens ir maisto medžiagų, todėl gali prireikti papildomo laistymo ir tręšimo.
Svarbu stebėti, kaip keičiasi šviesos pasiskirstymas sode per dieną ir skirtingais metų laikais. Vieta, kuri pavasarį yra saulėta, vasarą, kai saulė pakyla aukščiau, gali atsidurti pavėsyje, ir atvirkščiai. Prieš sodinant pakalnutes, naudinga vieną dieną stebėti pasirinktą plotą ir pasižymėti, kiek valandų ir kuriuo paros metu jį apšviečia saulė. Tai padės priimti teisingą sprendimą ir išvengti persodinimo ateityje.
Jei sode nėra idealios vietos su rytine saule, galima bandyti sodinti ir vakarinėje pusėje, tačiau su sąlyga, kad nuo karščiausios popietinės saulės augalus pridengs kiti aukštesni augalai ar statiniai. Svarbiausia yra apsaugoti pakalnutes nuo intensyviausių spindulių, kurie būna maždaug nuo vidurdienio iki ketvirtos valandos popiet. Tinkamai parinkta vieta ne tik užtikrins gerą augimą, bet ir sumažins priežiūros poreikį, ypač laistymo.
Daugiau straipsnių šia tema
Augimas visiškame pavėsyje
Nors pakalnutės yra žinomos kaip pavėsio augalai, terminas „visiškas pavėsis” (angl. full shade) gali būti šiek tiek apgaulingas. Visiškas pavėsis nereiškia visiškos tamsos. Tai vieta, kuri per dieną negauna jokių tiesioginių saulės spindulių, tačiau ją pasiekia atspindėta, netiesioginė šviesa. Tokios vietos paprastai būna po tankiais spygliuočiais, šiaurinėje pastatų pusėje ar tarp arti vienas kito esančių pastatų. Pakalnutės gali išgyventi ir augti tokiomis sąlygomis, tačiau jų išvaizda ir žydėjimas skirsis nuo tų, kurios auga daliniame pavėsyje.
Visiškame pavėsyje pakalnutės dažniausiai suformuoja vešlų, sodriai žalią lapų kilimą. Kadangi šviesos yra mažai, augalai stengiasi maksimaliai išnaudoti ją augindami didesnį lapų plotą. Dėl šios priežasties jos gali būti puikus pasirinkimas kaip dirvą dengiantis augalas probleminėms, tamsioms sodo vietoms apželdinti, kur kiti augalai sunkiai auga. Jų lapija išlieka dekoratyvi visą sezoną, sukurdama tvarkingą ir gaivų vaizdą.
Tačiau pagrindinis trūkumas auginant pakalnutes visiškame pavėsyje yra prastesnis žydėjimas. Norint suformuoti žiedpumpurius ir žydėti, augalui reikia sukaupti nemažai energijos, kuri gaunama fotosintezės būdu. Kai šviesos intensyvumas yra labai mažas, visos energijos vos pakanka lapams išlaikyti, todėl žiedų auginimui jos tiesiog nebelieka. Todėl visiškame pavėsyje augančios pakalnutės gali žydėti labai menkai, suformuodamos vos kelis žiedynkočius, arba nežydėti išvis.
Jei jūsų pakalnutės auga pavėsyje ir nežydi, viena iš galimų priežasčių gali būti būtent šviesos trūkumas. Tokiu atveju galima apsvarstyti galimybę praretinti virš jų esančių medžių ar krūmų šakas, kad į plotą patektų daugiau filtruotos šviesos. Kitas sprendimas – rudenį persodinti dalį kero į šviesesnę vietą. Tačiau jei pagrindinis tikslas yra ne žiedai, o tiesiog žaluma tamsiame sodo kampe, pakalnutės puikiai atliks šią funkciją ir visiškame pavėsyje.
Saulės pertekliaus pavojai
Kaip jau buvo minėta, tiesioginė saulė, ypač karšta ir intensyvi popietinė, yra didžiausias pakalnučių priešas. Šie augalai neturi jokių natūralių apsaugos mechanizmų nuo stiprios saulės spinduliuotės, nes yra evoliuciškai prisitaikę augti miško prieblandoje. Pasodinus jas atviroje, saulėtoje vietoje, beveik neišvengiamai susidursite su problemomis. Pirmasis ir akivaizdžiausias saulės pertekliaus požymis yra lapų nudegimai. Ant lapų atsiranda gelsvos, vėliau ruduojančios ir džiūstančios dėmės, ypač lapų kraštuose ir galiukuose.
Be tiesioginių nudegimų, saulės atokaitoje augančios pakalnutės patiria didelį stresą dėl karščio ir drėgmės trūkumo. Atvira saulė greitai įkaitina ir išdžiovina viršutinį dirvožemio sluoksnį, kuriame yra didelė dalis pakalnučių šaknų. Net ir dažnai laistant, sunku palaikyti optimalią drėgmę, nes vanduo greitai išgaruoja. Dėl nuolatinio drėgmės stygiaus augalai skursta, jų lapai būna mažesni, pageltę, o žiedai, jei tokių išvis susiformuoja, būna smulkūs ir greitai nuvysta.
Saulėtoje vietoje pakalnutės tampa labiau pažeidžiamos ir kenkėjų, pavyzdžiui, voratinklinių erkučių, kurios ypač mėgsta karštą ir sausą aplinką. Nusilpę augalai taip pat yra mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Ilgainiui, nesugebėdamos prisitaikyti prie joms netinkamų sąlygų, pakalnutės saulėtoje vietoje pradeda nykti ir gali visai išnykti, užleisdamos vietą labiau saulę mėgstantiems augalams ar piktžolėms.
Jei sode turite tik saulėtas vietas, bet vis tiek norite auginti pakalnutes, vienintelė išeitis – sukurti dirbtinį pavėsį. Galima sodinti jas šalia aukštesnių, saulę mėgstančių augalų, kurie mestų šešėlį. Taip pat galima pabandyti sukurti joms tinkamas sąlygas, gausiai mulčiuojant dirvą, kad ji neperkaistų ir ilgiau išlaikytų drėgmę, bei užtikrinant labai reguliarų ir gausų laistymą. Tačiau tai reikalauja daug daugiau pastangų ir priežiūros, o rezultatas vis tiek gali būti ne toks geras, kaip auginant jas natūraliai tinkamoje, pavėsingoje vietoje.
Šviesos poreikis skirtingais metų laikais
Pakalnučių šviesos poreikis nėra vienodas visus metus – jis kinta priklausomai nuo augalo vystymosi stadijos. Kaip minėta anksčiau, daugiausiai šviesos joms reikia ankstyvą pavasarį. Tai yra pats aktyviausias jų augimo periodas, kai iš žemės lenda ūgliai, skleidžiasi lapai ir formuojasi žiedynkočiai. Šiuo metu lapuočiai medžiai dar būna be lapų, todėl į miško paklotę, o atitinkamai ir į pavėsingas sodo vietas, patenka santykinai daug saulės šviesos. Ši pavasarinė saulė yra gyvybiškai svarbi sėkmingam startui.
Po žydėjimo, vasaros pradžioje, kai medžiai jau būna pilnai sulapoję, pakalnučių šviesos poreikis sumažėja. Jų antžeminė dalis nustoja aktyviai augti, o visas dėmesys sutelkiamas į maisto medžiagų kaupimą šakniastiebiuose. Šiuo laikotarpiu gilus pavėsis joms yra naudingas, nes apsaugo nuo vasaros karščių, neleidžia per greitai išgaruoti drėgmei ir sukuria palankų mikroklimatą. Lapai, nors ir nebeaugantys, toliau vykdo fotosintezę, tik jau nebe tokiu intensyviu režimu.
Vasaros pabaigoje ir rudenį, kai dienos trumpėja ir saulės intensyvumas mažėja, pakalnučių lapai palaipsniui pradeda gelsti ir ruoštis ramybės periodui. Šviesos svarba šiuo etapu yra minimali. Augalas jau yra sukaupęs pakankamai maisto medžiagų atsargų ir pamažu pereina į žiemos miegą. Todėl rudeninis apšvietimas nebeturi didelės įtakos jų gyvybingumui.
Planuojant pakalnučių sodinimo vietą, svarbu atsižvelgti į šį sezoninį šviesos ciklą. Vieta po lapuočiais medžiais yra beveik ideali, nes ji natūraliai atitinka šiuos kintančius poreikius: pavasarį, kai šviesos reikia daugiausiai, ji yra šviesi, o vasarą, kai reikia apsaugos nuo karščio, ji tampa pavėsinga. Sodinant šalia pastatų ar po visžaliais augalais, šviesos sąlygos išlieka daugmaž pastovios visus metus, todėl svarbu užtikrinti, kad net ir pavasarį į tą vietą patektų pakankamai netiesioginės šviesos.
