Nors paprastoji pakalnutė yra laikoma vienu iš atspariausių ir mažai priežiūros reikalaujančių sodo augalų, ji, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Palankios sąlygos, pavyzdžiui, per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar nusilpusi augalo imuninė sistema, gali sudaryti terpę įvairiems patogenams ir kenkėjams plisti. Savalaikis problemų atpažinimas ir tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių taikymas yra raktas į sveiką ir gyvybingą pakalnučių sąžalyną. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias pakalnučių ligas ir kenkėjus, aptarsime jų keliamus simptomus ir pateiksime efektyvius kovos bei prevencijos būdus, kurie padės apsaugoti jūsų augalus.
Dažniausiai pakalnučių sveikatos problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų. Tankūs, nevėdinami sąžalynai, nuolatinis drėgmės perteklius dirvožemyje ir ant lapų, maisto medžiagų trūkumas ar perteklius silpnina augalus ir daro juos pažeidžiamus. Todėl geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Svarbu užtikrinti gerą drenažą, kad neužsistovėtų vanduo, sodinti pakalnutes ne per tankiai, kad tarp augalų laisvai cirkuliuotų oras, ir laistyti ryte, pilant vandenį tiesiai ant žemės, o ne ant lapų. Taip pat reikėtų reguliariai šalinti senus, pageltusius lapus ir kitas augalines šiukšles, kuriose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjai.
Viena iš dažnesnių problemų, su kuriomis gali susidurti pakalnučių augintojai, yra grybelinės lapų ligos. Jos paprastai pasireiškia įvairaus dydžio ir formos dėmėmis ant lapų. Iš pradžių dėmės gali būti gelsvos, rusvos ar juodos, o vėliau jos gali plėstis, susilieti, o lapai – deformuotis ir nudžiūti. Nors nedidelis lapų pažeidimas didelės žalos augalui nepadaro, stiprus ligos išplitimas gali sutrikdyti fotosintezę, susilpninti augalą ir pakenkti kitų metų žydėjimui. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistus lapus reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, kad liga neplistų toliau.
Kitas galimas pavojus yra šaknų ir šakniastiebių puvinys. Ši problema dažniausiai kyla dėl perlaistymo ir prasto drenažo, kai šaknys nuolat būna permirkusioje, deguonies stokojančioje dirvoje. Pažeistos šaknys patamsėja, suminkštėja ir nebegali aprūpinti augalo vandeniu bei maisto medžiagomis. Antžeminė augalo dalis pradeda vysti, gelsti, nors dirva ir yra drėgna. Kovoti su jau prasidėjusiu puviniu yra labai sunku, todėl svarbiausia yra prevencija – dirvožemio struktūros gerinimas, saikingas laistymas ir drenažo užtikrinimas.
Kalbant apie kenkėjus, pakalnutės nėra jų itin mėgstamas augalas, tikriausiai dėl toksiškų medžiagų, esančių visose augalo dalyse. Vis dėlto, kartais jas gali pulti sraigės ir šliužai, kurie mėgsta drėgnas ir pavėsingas vietas, būdingas pakalnučių augimvietėms. Šie moliuskai graužia lapus, palikdami juose netaisyklingos formos skyles ir sidabriškus gleivių pėdsakus. Nors nedidelė populiacija didelės žalos nepadaro, pagausėję jie gali reikalauti kontrolės priemonių.
Daugiau straipsnių šia tema
Grybelinės lapų ligos
Pakalnučių lapus gali pažeisti kelios grybelinės ligos, dažniausiai pasireiškiančios dėmių pavidalu. Viena iš tokių ligų yra antraknozė. Jos požymiai – netaisyklingos, vandeningos dėmės, kurios laikui bėgant didėja, tamsėja, o jų centre audinys gali iškristi, palikdamas skylę. Kita panaši liga – lapų dėmėtligė, kuri sukelia smulkesnes, apvalias ar kampuotas, aiškiais kraštais rusvas ar pilkšvas dėmes. Stipriai pažeisti lapai anksčiau laiko pagelsta ir nudžiūsta, o tai silpnina augalą, nes sutrumpėja maisto medžiagų kaupimo periodas.
Šių ligų plitimui palankiausias yra drėgnas ir šiltas oras. Grybelių sporos plinta su vandens lašais (lietaus ar laistymo metu) ir vėju. Tankūs, prastai vėdinami sąžalynai sudaro idealų mikroklimatą ligoms vystytis. Todėl prevencija yra labai svarbi. Reikėtų vengti sodinti pakalnutes per tankiai, reguliariai retinti senus kerus ir užtikrinti gerą oro judėjimą. Taip pat labai svarbu laistyti augalus ryte ir stengtis neliesti lapų, kad jie kuo greičiau nudžiūtų.
Pastebėjus pirmuosius lapų dėmėtligės požymius, būtina nedelsiant pašalinti ir sunaikinti visus pažeistus lapus. Negalima jų mesti į kompostą, nes ligų sukėlėjai ten gali išlikti ir vėliau vėl pasklisti po sodą. Rudenį, kai pakalnučių lapai natūraliai nuvysta, juos visus reikia kruopščiai sugrėbti ir taip pat sunaikinti. Tai padės sumažinti grybelių sporų, kurios žiemoja ant augalinių liekanų, kiekį.
Smarkiai išplitus ligai, gali prireikti cheminių apsaugos priemonių – fungicidų. Reikėtų rinktis plataus veikimo spektro fungicidus, skirtus dekoratyviniams augalams, ir purkšti griežtai laikantis gamintojo instrukcijų. Purškimą gali tekti pakartoti kelis kartus kas 10–14 dienų. Tačiau cheminių priemonių naudojimas turėtų būti kraštutinė priemonė, pirmenybę teikiant agrotechninėms ir prevencinėms priemonėms.
Daugiau straipsnių šia tema
Šaknų ir šakniastiebių puviniai
Šaknų ir šakniastiebių puvinys yra viena pavojingiausių pakalnučių ligų, nes ji pažeidžia gyvybiškai svarbią augalo dalį ir dažnai pastebima per vėlai. Šią ligą sukelia dirvožemyje gyvenantys grybai (pvz., Pythium, Phytophthora, Rhizoctonia), kurie suaktyvėja esant perteklinei drėgmei ir prastai aeracijai. Sunkios, užmirkstančios, molingos dirvos yra pati palankiausia terpė šiems patogenams vystytis. Kai šaknys ilgą laiką būna vandenyje, joms pradeda trūkti deguonies, jos silpsta ir tampa lengvu grobiu puvinius sukeliantiems grybams.
Pirmieji antžeminiai puvinio simptomai gali būti apgaulingi – augalai pradeda vysti, lapai gelsta ir nyksta, kas gali priminti drėgmės trūkumą. Tačiau palaistymas tokiu atveju situaciją tik pablogina. Norint įsitikinti, ar tai puvinys, reikia atsargiai atkasti dalį augalo ir apžiūrėti jo šaknis bei šakniastiebius. Sveikos šaknys yra baltos ir tvirtos, o pažeistos puvinio – rudos, juodos, minkštos ir vandeningos, lengvai trūkinėjančios, skleidžiančios nemalonų kvapą.
Kovoti su jau įsisenėjusiu šaknų puviniu yra beveik neįmanoma. Jei pažeista tik nedidelė kero dalis, galima bandyti iškasti visą augalą, aštriu peiliu pašalinti visas pažeistas, pūvančias dalis, pjūvio vietas apibarstyti medžio anglies milteliais ar apdoroti fungicidu ir persodinti į naują vietą su gerai drenuojama, puria žeme. Stipriai pažeistus augalus geriausia sunaikinti, kad liga neplistų į kitus plotus. Toje vietoje, kur augo sergantys augalai, pakalnučių ar kitų puviniui jautrių gėlių geriau nebesodinti kelerius metus.
Geriausia priemonė nuo puvinių – prevencija. Prieš sodinant pakalnutes, būtina tinkamai paruošti dirvą: sunkią žemę pagerinti smėliu, kompostu, durpėmis, kad padidėtų jos laidumas orui ir vandeniui. Reikia vengti sodinti augalus žemose vietose, kur kaupiasi vanduo. Laistyti reikia saikingai, tik tada, kai dirva pradžiūsta, ir užtikrinti, kad vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti. Sveiki ir stiprūs augalai, auginami optimaliomis sąlygomis, yra daug atsparesni bet kokioms ligoms.
Kenkėjai: šliužai ir sraigės
Pakalnutės dėl savo toksiškumo pritraukia nedaug kenkėjų, tačiau šliužai ir sraigės yra išimtis. Šie moliuskai mėgsta drėgnas, pavėsingas vietas, todėl tankūs pakalnučių sąžalynai jiems yra puiki slėptuvė ir maitinimosi vieta. Jie aktyviausi būna naktį arba po lietaus, o dieną slepiasi po lapais, akmenimis ar kitose drėgnose vietose. Jų daromą žalą lengva atpažinti iš netaisyklingos formos skylių lapuose ir paliktų blizgančių gleivių pėdsakų.
Nors nedidelė šliužų ir sraigių populiacija didelės žalos nepadaro, tačiau jiems pagausėjus, ypač jaunų augalų atveju, žala gali būti ir didesnė. Apgraužti lapai ne tik atrodo nedekoratyviai, bet ir sumažėja fotosintezės plotas, o tai gali susilpninti augalą. Be to, pažeidimo vietos tampa atvirais vartais grybelinėms ir bakterinėms infekcijoms.
Yra keli būdai kovoti su šiais kenkėjais. Vienas iš ekologiškiausių ir paprasčiausių būdų – rinkti juos rankomis. Tai geriausia daryti vakare, su žibintuvėliu, arba anksti ryte, kai jie yra aktyviausi. Surinktus moliuskus reikėtų sunaikinti. Taip pat galima įrengti įvairias gaudykles, pavyzdžiui, į žemę įkasti indelius su alumi ar parūgusiu kompotu, kurių kvapas juos privilioja.
Aplink pakalnučių plotą galima sukurti barjerus iš aštrių medžiagų, kuriomis šliužams ir sraigėms nemalonu šliaužti. Tam tinka susmulkinti kiaušinių lukštai, aštrus žvyras, pjuvenos ar specialios granulės. Taip pat yra biologinių kontrolės priemonių, pavyzdžiui, nematodai (Phasmarhabditis hermaphrodita), kurie parazituoja šliužus. Cheminių priemonių (moliuskocidų) naudojimas turėtų būti paskutinė išeitis, nes jie gali būti pavojingi ir naudingiems organizmams, naminiams gyvūnams bei aplinkai.
Retesni kenkėjai ir problemos
Nors ir retai, pakalnutes kartais gali apnikti ir kiti kenkėjai. Vienas iš jų – stiebinis nematodas (Ditylenchus dipsaci). Tai mikroskopinės kirmėlės, kurios gyvena augalų audiniuose. Jų pažeisti augalai deformuojasi, ant stiebų atsiranda sustorėjimų, lapai auga susisukę, augimas sulėtėja. Kovoti su nematodais labai sunku, nes jie atsparūs daugeliui cheminių preparatų. Pastebėjus pažeistus augalus, juos reikia nedelsiant iškasti su visu žemės gumulu ir sunaikinti, o toje vietoje kelerius metus neauginti jokių augalų.
Kartais ant pakalnučių lapų galima pastebėti voratinklinių erkučių. Tai labai smulkūs, voragyvių klasei priklausantys kenkėjai, kurie minta augalų sultimis. Jų buvimą išduoda smulkūs gelsvi taškeliai ant lapų ir, stipriai išplitus, plonas voratinklis apatinėje lapo pusėje. Voratinklinės erkutės ypač mėgsta sausą ir karštą orą. Kovai su jomis galima naudoti akaricidus arba tiesiog reguliariai purkšti lapus stipria vandens srove (ypač iš apačios), taip nuplaunant kenkėjus.
Kita problema, nors ir ne liga ar kenkėjas, yra netikėtas pakalnučių nežydėjimas. Priežasčių gali būti kelios. Viena dažniausių – per tankus sąžalynas. Kai augalai per daug sutankėja, jie pradeda konkuruoti dėl šviesos ir maisto medžiagų, todėl žydi prasčiau. Tokiu atveju padeda kero išskaidymas ir persodinimas. Kita galima priežastis – netinkama augimo vieta (per daug saulėta arba per gilus šešėlis), maisto medžiagų trūkumas (ypač fosforo) arba perteklius (ypač azoto).
Galiausiai, svarbu nepamiršti, kad visos pakalnutės dalys yra nuodingos. Jose yra širdį veikiančių glikozidų. Nors tai apsaugo augalą nuo daugelio žolėdžių, tačiau kelia pavojų žmonėms (ypač vaikams) ir naminiams gyvūnams. Svarbu išmokyti vaikus neatpažįstamų uogų ar augalų neragauti. Darbuojantis su pakalnutėmis, ypač persodinant, patartina mūvėti pirštines, nes jautresniems žmonėms augalo sultys gali sudirginti odą.
