Pajūrinė žilė yra augalas, vertinamas ne dėl žiedų, o dėl savo įspūdingos, sidabriškai baltos lapijos, kuri suteikia gėlynams struktūros ir elegancijos. Šis augalas yra kilęs iš skurdžių, smėlingų Viduržemio jūros pakrančių dirvožemių, todėl yra puikiai prisitaikęs augti sąlygomis, kur maisto medžiagų nėra gausu. Būtent dėl šios priežasties pajūrinė žilė yra laikoma labai nereikliu augalu tręšimo atžvilgiu. Per gausus tręšimas jai gali padaryti daugiau žalos nei naudos, todėl svarbu suprasti specifinius šio augalo mitybos poreikius ir laikytis saiko. Tinkamai subalansuotas tręšimas padės išlaikyti intensyvią lapų spalvą ir kompaktišką augalo formą, o pertręšimas gali lemti dekoratyvumo praradimą ir didesnį jautrumą ligoms.
Svarbiausia, ką reikia žinoti apie pajūrinės žilės tręšimą, yra tai, kad ji nemėgsta derlingos, daug organinių medžiagų turinčios dirvos. Per didelis maisto medžiagų kiekis, ypač azoto, skatina spartų žalios masės augimą. Augalas pradeda auginti didelius, vešlius lapus, tačiau jie praranda savo būdingą sidabrinį atspalvį ir tampa labiau žalsvi. Be to, augalas ištįsta, jo stiebai tampa silpni ir trapūs, o pats keras praranda kompaktišką formą. Toks pertręštas augalas taip pat tampa mažiau atsparus sausrai, šalčiui ir įvairioms ligoms bei kenkėjams.
Pagrindiniai maisto elementai, reikalingi visiems augalams, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už lapų ir stiebų augimą. Fosforas skatina šaknų sistemos vystymąsi, žydėjimą ir sėklų brendimą. Kalis stiprina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, taip pat dalyvauja vandens apykaitos reguliavime. Pajūrinei žilei svarbiausia yra subalansuota mityba, kurioje nedominuotų azotas. Reikėtų rinktis trąšas, kuriose azoto (N) kiekis yra mažesnis arba lygus fosforo (P) ir kalio (K) kiekiui.
Dažniausiai pajūrinei žilei, auginamai sodo grunte, pakanka tų maisto medžiagų, kurios jau yra dirvožemyje, ypač jei prieš sodinant dirva buvo pagerinta kompostu. Jei dirvožemis yra labai skurdus, smėlingas, augalą galima patręšti vieną kartą per sezoną, pavasarį, vegetacijos pradžioje. Tam geriausiai tinka lėto atpalaidavimo kompleksinės mineralinės trąšos, skirtos dekoratyviniams lapiniams augalams ar gėlėms. Granuliuotas trąšas reikia tolygiai paskleisti aplink augalą, laikantis gamintojo nurodytos normos, ir lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį bei palaistyti.
Auginant pajūrinę žilę vazonuose ar konteineriuose, situacija yra šiek tiek kitokia. Maisto medžiagų kiekis substrate yra ribotas ir laikui bėgant išsiplauna laistant. Todėl vazoninius augalus reikia tręšti reguliariau nei augančius grunte. Tačiau ir čia galioja ta pati taisyklė – saikas ir atsargumas. Pertręšimo rizika auginant vazonuose yra dar didesnė. Geriausia naudoti skystas kompleksines trąšas, atskiedžiant jas perpus silpnesniu tirpalu, nei nurodyta instrukcijoje, ir tręšti maždaug kartą per 3–4 savaites aktyvaus augimo periodu, nuo gegužės iki rugpjūčio.
Daugiau straipsnių šia tema
Tinkamų trąšų pasirinkimas
Renkantis trąšas pajūrinei žilei, svarbiausia atkreipti dėmesį į maisto elementų santykį, nurodytą ant pakuotės (NPK). Venk trąšų su dideliu azoto (N) kiekiu, pavyzdžiui, skirtų vejai ar lapinėms daržovėms. Tokios trąšos skatins vešlų, bet silpną ir ne tokį dekoratyvų augimą. Geriausiai tinka subalansuotos trąšos, kuriose visų trijų pagrindinių elementų kiekis yra panašus, pavyzdžiui, NPK 10-10-10, arba trąšos, skirtos žydintiems augalams, kuriose paprastai būna daugiau fosforo ir kalio, o mažiau azoto.
Geras pasirinkimas yra lėto atpalaidavimo granuliuotos trąšos. Jų privalumas tas, kad maisto medžiagos išsiskiria palaipsniui, per kelis mėnesius, todėl augalas gauna nuolatinį, bet ne per didelį maisto medžiagų tiekimą. Tokias trąšas užtenka įterpti į dirvą vieną kartą pavasarį, ir to dažniausiai pakanka visam sezonui. Tai patogus ir saugus tręšimo būdas, sumažinantis pertręšimo riziką. Atidžiai perskaityk ir laikykitės gamintojo nurodytos dozavimo normos.
Auginant vazonuose, patogiau naudoti skystas trąšas, kurios ištirpinamos vandenyje ir naudojamos laistymo metu. Jos veikia greitai, tačiau jų poveikis yra trumpalaikis. Naudojant skystas trąšas, labai svarbu neviršyti rekomenduojamos koncentracijos. Kaip jau minėta, pajūrinei žilei geriau naudoti perpus silpnesnį tirpalą. Tręšti reikėtų ant drėgnos žemės, t. y. prieš tręšiant augalą šiek tiek palaistyti švariu vandeniu. Tai padės išvengti šaknų nudeginimo koncentruotu trąšų tirpalu.
Taip pat galima naudoti organines trąšas, tačiau su jomis reikia elgtis atsargiai. Gerai perpuvęs kompostas, įterptas į dirvą prieš sodinimą, yra puikus pasirinkimas, nes jis ne tik aprūpina augalą maisto medžiagomis, bet ir pagerina dirvožemio struktūrą. Tačiau reikėtų vengti šviežio mėšlo ar paukščių išmatų, nes juose yra labai daug azoto, kuris gali pakenkti pajūrinei žilei. Kaulamilčiai ar pelenai gali būti naudingi kaip fosforo ir kalio šaltinis, tačiau juos taip pat reikia naudoti saikingai.
Daugiau straipsnių šia tema
Tręšimo laikas ir dažnumas
Optimalus tręšimo laikas ir dažnumas priklauso nuo auginimo būdo ir dirvožemio būklės. Augalus, augančius grunte, geriausia tręšti vieną kartą per sezoną – pavasarį, prasidėjus aktyviai vegetacijai. Šis tręšimas suteiks augalui reikalingą impulsą augimui ir padės suformuoti vešlų, sveiką kerą. Papildomai tręšti vasaros metu paprastai nereikia, nebent matomi aiškūs maisto medžiagų trūkumo požymiai, pavyzdžiui, sulėtėjęs augimas, blyškūs lapai (nors tai gali būti ir kitų problemų simptomas).
Vazoninius augalus, kaip minėta, reikia tręšti dažniau. Aktyvaus augimo periodu, nuo vėlyvo pavasario iki vasaros pabaigos (maždaug nuo gegužės iki rugpjūčio pabaigos), tręšk kas 3–4 savaites silpnu skystų trąšų tirpalu. Svarbu stebėti augalo reakciją. Jei pastebi, kad lapai pradeda prarasti sidabrinę spalvą ir žaliuoti, tai ženklas, kad trąšų, ypač azoto, yra per daug. Tokiu atveju tręšimą reikėtų nutraukti arba naudoti dar silpnesnį tirpalą.
Labai svarbu nutraukti bet kokį tręšimą artėjant rudeniui, maždaug nuo rugsėjo mėnesio. Vėlyvas tręšimas, ypač azoto trąšomis, skatina naujų, gležnų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos šalčių. Tokie ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals, taip susilpnindami visą augalą ir padidindami ligų riziką. Leisk augalui natūraliai pasiruošti ramybės periodui. Tręšimą galima atnaujinti tik kitą pavasarį, kai augalas vėl pradės aktyviai augti.
Jauni, ką tik pasodinti ar persodinti augalai taip pat neturėtų būti tręšiami. Leisk jiems pirmiausia gerai įsišaknyti ir adaptuotis naujoje vietoje. Paprastai tręšti galima pradėti praėjus 3–4 savaitėms po pasodinimo. Taip pat netręšk sergančių ar kenkėjų apniktų augalų. Pirmiausia išspręsk problemą, o tik tada, augalui pradėjus atsigauti, galima pradėti saikingai tręšti, kad sustiprėtų.
Maisto medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Nors pajūrinė žilė yra nereikli, kartais, ypač labai skurdžiame dirvožemyje arba ilgai auginant vazone be tręšimo, gali pasireikšti maisto medžiagų trūkumo požymiai. Bendras sulėtėjęs augimas, smulkesni nei įprastai lapai, bendras augalo silpnumas gali rodyti bendrą maisto medžiagų stygių. Jei apatiniai, senesni lapai pradeda gelsti ir kristi (o tai nėra natūralus senėjimo procesas), tai gali būti azoto trūkumo požymis. Violetinis atspalvis ant lapų kartais gali signalizuoti apie fosforo trūkumą, o lapų kraštų džiūvimas – apie kalio trūkumą. Tačiau šie požymiai pajūrinei žilei pasireiškia retai.
Daug dažnesnė ir pavojingesnė problema yra maisto medžiagų perteklius, ypač azoto. Kaip jau ne kartą minėta, pagrindinis pertręšimo azotu požymis yra sidabrinės lapų spalvos praradimas, lapai tampa žalsvi, kartais net tamsiai žali. Augalas pradeda sparčiai augti, tįsti, jo stiebai būna silpni, o visas keras praranda savo dekoratyvią, kompaktišką formą. Lapai gali būti didesni nei įprastai, bet plonesni ir gležnesni. Toks augalas yra daug labiau pažeidžiamas ligų ir kenkėjų.
Kitas pertręšimo pavojus yra dirvožemio įsūrėjimas. Dėl per didelės trąšų koncentracijos dirvožemyje susikaupia druskų perteklius, kuris gali „nudeginti” jautrias augalo šaknis. Pažeistos šaknys nebegali normaliai siurbti vandens ir maisto medžiagų, todėl augalas, nors ir auga pertręštoje dirvoje, gali pradėti vysti ir rodyti vandens trūkumo požymius. Lapų kraštai gali pradėti ruduoti ir džiūti. Jei įtari, kad pertręšei augalą, ypač vazone, geriausia, ką gali padaryti, tai gausiai perlieti substratą švariu vandeniu, kad išplautum trąšų perteklių.
Geriausias būdas išvengti problemų – laikytis „mažiau yra daugiau” principo. Pajūrinė žilė yra augalas, kuris klesti saikingumo sąlygomis. Jei abejoji, ar reikia tręšti, geriau palauk. Stebėk savo augalą – jo išvaizda yra geriausias indikatorius. Sveika, kompaktiška forma ir intensyvi sidabrinė spalva rodo, kad augalui viskas gerai ir papildomos mitybos jam nereikia. Tik jei pastebi aiškius trūkumo požymius, imkis veiksmų, tačiau daryk tai atsargiai ir palaipsniui.
Natūralūs tręšimo būdai
Norintiems vengti mineralinių trąšų, yra keletas natūralių būdų, kaip pagerinti dirvožemį ir aprūpinti pajūrinę žilę reikalingomis medžiagomis. Pirmasis ir svarbiausias yra kompostas. Gerai subrendęs, purus kompostas yra puikus organinių medžiagų ir mikroelementų šaltinis. Įterpus komposto į dirvą prieš sodinant, sukuriama puiki terpė augalo augimui. Kompostas ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, aeraciją ir vandens sulaikymą. Taip pat galima kasmet pavasarį pamulčiuoti dirvą aplink augalus plonu komposto sluoksniu.
Kitas natūralus kalio šaltinis yra medžio pelenai. Juose gausu kalio, kalcio ir kitų mikroelementų, tačiau nėra azoto, kas yra didelis privalumas auginant pajūrinę žilę. Pelenus reikėtų naudoti labai saikingai, nes jie yra šarminiai ir gali per daug padidinti dirvožemio pH. Geriausia nedidelį kiekį pelenų išbarstyti aplink augalus ankstyvą pavasarį arba rudenį ir lengvai įterpti į dirvą. Venk pelenų, gautų deginant apdorotą, dažytą medieną ar šiukšles.
Kaulamilčiai yra geras lėto atpalaidavimo fosforo ir kalcio šaltinis. Fosforas yra svarbus šaknų sistemos vystymuisi, todėl nedidelis kiekis kaulamilčių, įterptų į sodinimo duobutę, gali padėti jaunam augalui geriau įsitvirtinti. Kaulamilčiai veikia lėtai, todėl nėra pavojaus greitai pertręšti augalą. Tačiau, kaip ir su visomis trąšomis, svarbu neviršyti rekomenduojamų normų.
Galiausiai, žaliasis tręšimas, arba sideratų auginimas, yra puikus būdas natūraliai praturtinti dirvožemį. Nors šis metodas labiau taikomas darže, jo principus galima pritaikyti ir gėlynuose. Augalai, tokie kaip garstyčios, grikiai ar ankštiniai, auginami kaip tarpiniai pasėliai, o vėliau įkasami į žemę. Jie praturtina dirvą organinėmis medžiagomis ir pagerina jos struktūrą. Nors pajūrinei žilei nereikia labai derlingos dirvos, sveikas ir gyvas dirvožemis visada yra geriausias pagrindas bet kuriam augalui.
