Pajūrinė žilė, dar žinoma kaip sidabralapis augalas, yra populiarus pasirinkimas sodininkų tarpe dėl savo nereiklumo ir įspūdingos išvaizdos. Jos sidabriški, pūkuoti lapai yra atsparūs daugeliui įprastų augalų problemų. Dėl specifinės lapų struktūros ir eterinių aliejų, esančių jų sudėtyje, dauguma kenkėjų vengia šio augalo. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, esant netinkamoms auginimo sąlygoms, pajūrinė žilė gali susirgti ar būti užpulta kenkėjų. Svarbiausia yra laiku atpažinti problemą ir imtis tinkamų priemonių. Tinkama prevencija, paremta teisinga agrotechnika, yra geriausias būdas išlaikyti augalus sveikus ir išvengti rimtų bėdų. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias pajūrinės žilės ligas ir kenkėjus bei efektyviausius kovos su jais būdus.
Pati didžiausia ir dažniausia problema, su kuria susiduriama auginant pajūrinę žilę, yra ne kenkėjai ar infekcinės ligos, o fiziologiniai sutrikimai, kylantys dėl netinkamos priežiūros. Svarbiausias rizikos veiksnys yra per didelė drėgmė. Šis augalas yra kilęs iš sausringų vietovių ir kategoriškai nepakenčia užmirkusios, prastai drenuojamos dirvos. Ilgalaikis drėgmės perteklius sukelia šaknų asfiksiją (deguonies badą) ir vėliau – šaknų puvinį. Tai yra pati pavojingiausia būklė, nuo kurios augalą išgelbėti yra labai sunku. Todėl svarbiausia prevencinė priemonė yra užtikrinti puikų drenažą tiek grunte, tiek vazonuose.
Šaknų puvinį sukelia dirvožemyje gyvenantys patogeniniai grybai (pvz., Pythium, Phytophthora, Rhizoctonia), kurie suaktyvėja esant anaerobinėms (bedeguonėms) sąlygoms. Pirmieji požymiai, pastebimi antžeminėje augalo dalyje, gali būti klaidinantys – augalas pradeda vysti, lapai gelsta, praranda stangrumą, panašiai kaip trūkstant vandens. Tačiau patikrinus dirvą, ji būna drėgna ar net šlapia. Progresuojant ligai, stiebo pagrindas patamsėja, suminkštėja ir pradeda pūti. Ištraukus tokį augalą iš žemės, matyti, kad jo šaknys yra pajuodusios, gleivėtos ir lengvai trūkinėja.
Kova su šaknų puviniu yra labai sudėtinga. Jei pažeidimai nedideli, galima bandyti gelbėti augalą. Reikia nedelsiant nutraukti laistymą ir leisti dirvai gerai išdžiūti. Jei augalas auga vazone, jį reikėtų persodinti į naują, sausą ir laidų substratą, prieš tai pašalinus visas pažeistas, pūvančias šaknis ir nupurškus likusias fungicido tirpalu. Grunte augančiam augalui galima pagerinti aeraciją aplink jį supurenant žemę. Tačiau geriausia yra prevencija: sodinti į lengvą, smėlingą dirvą, vengti per dažno laistymo ir užtikrinti, kad vanduo neužsistovėtų.
Be šaknų puvinio, kita su drėgme susijusi liga yra miltligė. Tai grybinė liga, kuri pasireiškia baltu, miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir kartais žiedų. Nors miltligė retai pražudo augalą, ji smarkiai sumažina jo dekoratyvumą ir jį susilpnina. Ši liga dažniausiai plinta šiltu ir drėgnu oru, ypač tankiuose, prastai vėdinamuose sodiniuose. Todėl svarbu sodinti augalus išlaikant pakankamus atstumus, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti aplink juos. Pastebėjus pirmuosius miltligės požymius, pažeistus lapus reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Esant stipresniam išplitimui, augalus galima purkšti fungicidais.
Daugiau straipsnių šia tema
Dažniausiai pasitaikančios grybinės ligos
Be jau minėto šaknų puvinio ir miltligės, pajūrinę žilę kartais gali pažeisti ir kitos grybinės ligos, nors tai nutinka retai. Viena iš jų yra kekerinis puvinys (botrytis), dar vadinamas pilkuoju puviniu. Ši liga taip pat mėgsta drėgnas ir vėsias sąlygas. Ji pasireiškia pilku, puriu pelėsiu ant įvairių augalo dalių, ypač ant pažeistų ar mirštančių audinių. Pažeistos vietos suminkštėja, patamsėja ir supūva. Prevencija yra panaši kaip ir kitų grybinių ligų atveju: gera oro cirkuliacija, saikingas laistymas, pažeistų augalo dalių šalinimas.
Kita galima problema yra lapų dėmėtligės. Jas sukelia įvairūs grybai, kurie ant lapų suformuoja įvairaus dydžio ir formos dėmes. Dėmės gali būti rudos, juodos ar pilkšvos, kartais su tamsesniu apvadu. Laikui bėgant dėmės didėja, susilieja, o pažeistas lapo audinys gali iškristi. Nors lapų dėmėtligės retai būna pražūtingos, jos gadina augalo išvaizdą. Pastebėjus dėmėtus lapus, juos reikėtų nuskinti ir sunaikinti, kad liga neplistų. Esant reikalui, galima naudoti plataus spektro fungicidus.
Rūdys yra dar viena grybinė liga, kuri kartais gali pasirodyti ant pajūrinės žilės. Ji atpažįstama iš oranžinių ar rudų, dulkančių spuogelių, dažniausiai apatinėje lapų pusėje. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nukrenta anksčiau laiko. Rūdys, kaip ir kitos grybinės ligos, plinta drėgnu oru. Prevencijai svarbu nešlapinti lapų laistant ir užtikrinti gerą vėdinimą. Pažeistus lapus reikia šalinti, o rudenį kruopščiai surinkti ir sunaikinti visas nukritusias augalo dalis, nes jose žiemoja grybo sporos.
Svarbu pabrėžti, kad visų šių grybinių ligų atsiradimui didžiausią įtaką turi netinkamos auginimo sąlygos. Sveikas, stiprus ir tinkamai prižiūrimas augalas turi natūralų atsparumą ir yra daug mažiau linkęs sirgti. Todėl investicija į tinkamą vietą, gerai drenuojamą dirvožemį ir teisingą laistymo režimą yra pati geriausia investicija į augalo sveikatą. Cheminės apsaugos priemonės turėtų būti naudojamos tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės nepadeda.
Daugiau straipsnių šia tema
Kenkėjai ir jų kontrolė
Pajūrinė žilė yra gana atspari kenkėjams. Jos pūkuoti lapai ir specifinis kvapas atbaido daugelį vabzdžių. Tačiau kartais, ypač jei augalas yra susilpnėjęs dėl kitų priežasčių, jį gali užpulti vienas ar kitas kenkėjas. Dažniausiai ant jaunų ūglių ir lapų galima aptikti amarus. Tai smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, kurie siurbia augalo sultis. Jų kolonijos dažniausiai įsikuria ūglių viršūnėse ir apatinėje lapų pusėje. Dėl amarų veiklos lapai deformuojasi, gelsta, o augalas silpsta.
Kova su amarais nėra sudėtinga, ypač jei jie pastebimi anksti. Nedidelę koloniją galima tiesiog sutraiškyti pirštais arba nuplauti stipria vandens srove. Efektyvi priemonė yra purškimas ūkiško muilo tirpalu (maždaug 20–30 gramų muilo litrui vandens). Jei amarų yra labai daug, galima naudoti sisteminius ar kontaktinius insekticidus. Taip pat į sodą verta vilioti natūralius amarų priešus, tokius kaip boružės ar auksaakės, auginant įvairius žydinčius augalus.
Kartais, ypač auginant augalus šiltnamyje arba sausu ir karštu oru, ant pajūrinės žilės gali apsigyventi voratinklinės erkutės. Tai labai smulkūs, plika akimi sunkiai įmatomi kenkėjai, kurie taip pat siurbia sultis iš lapų. Jų buvimą išduoda smulkūs, gelsvi taškeliai ant lapų ir, vėlesnėje stadijoje, plonas voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus. Pažeisti lapai pagelsta, paruduoja ir nudžiūsta. Voratinklinės erkės nemėgsta drėgmės, todėl prevencijai naudinga reguliariai apipurkšti augalus vandeniu. Esant didesniam išplitimui, naudojami specialūs preparatai – akaricidai.
Retkarčiais pajūrinę žilę gali pažeisti šliužai ir sraigės, ypač jaunus augalus. Jie išgraužia skyles lapuose, palikdami sidabriškus gleivių pėdsakus. Kovai su jais galima naudoti įvairias gaudykles (pvz., su alumi), rinkti juos rankomis vakarais arba naudoti specialias granules – moliuskocidus. Taip pat aplink augalus galima pabarstyti aštrių medžiagų, tokių kaip susmulkinti kiaušinių lukštai ar pelenai, kurie veikia kaip barjeras. Tačiau, palyginti su kitais sodo augalais, pajūrinė žilė retai tampa pagrindiniu šliužų taikiniu.
Prevencinės priemonės
Kaip jau buvo minėta, geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas ir stiprus augalas yra atspariausias. Pirmoji ir svarbiausia prevencinė priemonė yra tinkamos auginimo vietos parinkimas. Pajūrinė žilė turi augti saulėtoje, atviroje ir gerai vėdinamoje vietoje. Tai padės lapams greitai nudžiūti po lietaus ir sumažins grybinių ligų riziką. Tankūs, suspausti sodiniai yra palanki terpė ligoms plisti.
Antra, užtikrink nepriekaištingą dirvožemio drenažą. Tai yra kritiškai svarbu norint išvengti šaknų puvinio. Jei dirva sunki, pagerink ją smėliu ar kompostu. Auginant vazonuose, visada naudok indus su drenažo skylėmis ir ant dugno paklok drenažo sluoksnį. Laistyk saikingai, leisdamas dirvai išdžiūti tarp laistymų. Venk perlaistymo bet kokia kaina, nes tai yra didžiausia grėsmė šiam augalui.
Trečia, laikykitės sodo higienos. Reguliariai šalink pageltusius, pažeistus ar ligotus lapus ir augalo dalis. Rudenį kruopščiai surink ir sunaikink visas nukritusias augalų liekanas, nes jose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Naudok švarius ir aštrius sodo įrankius, ypač genint ar dalijant augalus. Dezinfekuok įrankius, pereidamas nuo vieno augalo prie kito, kad neperneštum infekcijos.
Galiausiai, reguliariai stebėk savo augalus. Bent kartą per savaitę atidžiai juos apžiūrėk. Anksti pastebėjus problemą, ją išspręsti yra daug lengviau. Atkreipk dėmesį į bet kokius lapų spalvos ar formos pokyčius, dėmes, apnašas ar kenkėjų buvimą. Laiku pastebėta amarų kolonija ar pirmieji miltligės požymiai gali būti sustabdyti paprastomis priemonėmis, neprireikiant cheminių preparatų. Rūpestinga priežiūra ir atidumas yra geriausi augalų sveikatos sargai.
Fiziologiniai sutrikimai
Be infekcinių ligų, kurias sukelia grybai ar kiti patogenai, pajūrinė žilė gali kentėti ir nuo fiziologinių sutrikimų, kuriuos lemia nepalankios aplinkos sąlygos. Vienas iš tokių sutrikimų yra augalo ištįsimas. Tai nutinka, kai augalui trūksta šviesos. Augdamas pavėsyje, augalas stiepiasi link šviesos šaltinio, tarpubambliai tampa ilgi, stiebai silpni, o lapai retesni ir praradę savo ryškią sidabrinę spalvą. Norint to išvengti, augalą reikia auginti tik saulėtoje vietoje.
Kitas dažnas reiškinys, susijęs su netinkama priežiūra, yra lapų spalvos praradimas dėl pertręšimo. Kaip jau minėta ankstesniuose skyriuose, per didelis azoto kiekis dirvožemyje skatina chlorofilo gamybą, todėl lapai praranda savo sidabriškumą ir tampa žalsvi. Augalas taip pat gali tapti išpurtęs, silpnas ir neatsparus. Šios problemos sprendimas – nustoti tręšti arba naudoti trąšas su labai mažu azoto kiekiu.
Žiemos pažeidimai taip pat yra fiziologinio pobūdžio. Nors pajūrinė žilė yra gana atspari šalčiui, besniegėmis ir speiguotomis žiemomis ji gali apšalti. Apšalę ūgliai pajuoduoja, nudžiūsta. Pavasarį tokias dalis reikia nukirpti iki sveikos vietos. Norint išvengti apšalimo, rudenį augalus reikėtų mulčiuoti ir pridengti eglišakėmis. Ypač jautrūs šalčiui yra jauni ir vazonuose auginami augalai.
Saulės nudegimai taip pat gali būti problema, nors ir reta. Jie gali atsirasti, jei augalas, augintas patalpoje ar pavėsyje, staiga perkeliamas į atvirą saulėkaitą be jokio grūdinimo. Ant lapų gali atsirasti baltų ar rudų, sausų dėmių. Taip pat nudegimus gali sukelti laistymas ant lapų karštą saulėtą dieną. Todėl augalus prie ryškios saulės reikia pratinti palaipsniui, o laistyti geriausia ryte, pilant vandenį tiesiai ant žemės.
