Pajūrinė armerija yra augalas, kuris puikiai iliustruoja posakį „mažiau yra daugiau“, ypač kai kalbama apie tręšimą. Šis atsparus pajūrio augalas yra prisitaikęs klestėti skurdžiose, smėlėtose dirvose, kuriose maistinių medžiagų kiekis yra labai ribotas. Dėl šios priežasties, pajūrinė armerija nereikalauja intensyvaus tręšimo, o per didelis trąšų kiekis gali netgi pakenkti jos augimui ir žydėjimui. Suprasti šio augalo specifinius maistinių medžiagų poreikius yra raktas į sėkmingą auginimą, leidžiantis džiaugtis tankiais, žaliais lapų kuokštais ir gausiais, ryškiais žiedais be didelių pastangų.
Prieš pradedant tręšti, svarbu įvertinti dirvožemio, kuriame auga pajūrinė armerija, būklę. Kaip jau minėta, šis augalas geriausiai jaučiasi skurdžiame, gerai drenuojamame dirvožemyje. Jei jūsų sodo dirvožemis yra derlingas, praturtintas kompostu ar kitomis organinėmis medžiagomis, papildomas tręšimas greičiausiai bus nereikalingas. Tokiomis sąlygomis pajūrinė armerija gaus visas reikalingas maistines medžiagas iš dirvožemio.
Per didelis maistinių medžiagų, ypač azoto, kiekis gali turėti neigiamą poveikį. Azotas skatina lapų augimą, todėl pertręštas augalas gali suformuoti vešlų, bet silpną lapų kerą, kuris bus neatsparus ligoms ir kenkėjams. Be to, per didelis azoto kiekis slopina žiedų formavimąsi, todėl augalas gali menkai žydėti arba visai nežydėti. Vietoj kompaktiško, tankaus kero, galite gauti išstypusį, negražų augalą.
Todėl, bendra taisyklė yra tokia: tręškite pajūrinę armeriją tik tada, kai tai yra tikrai būtina. Jei augalas atrodo sveikas, gerai auga ir gausiai žydi, palikite jį ramybėje. Papildomas tręšimas gali sutrikdyti natūralią augalo pusiausvyrą ir sukelti daugiau problemų nei naudos. Stebėkite savo augalą ir reaguokite į jo poreikius, o ne laikykitės griežto tręšimo grafiko.
Kada tręšti
Nors pajūrinė armerija dažniausiai nereikalauja tręšimo, yra keletas situacijų, kai papildomos maistinės medžiagos gali būti naudingos. Pavyzdžiui, jei augalas auginamas labai skurdžiame, smėlėtame dirvožemyje, kuriame trūksta bet kokių organinių medžiagų, jis gali pradėti rodyti maistinių medžiagų trūkumo požymius. Tokie požymiai gali būti pageltę lapai, sulėtėjęs augimas ar menkas žydėjimas.
Daugiau straipsnių šia tema
Geriausias laikas tręšti pajūrinę armeriją yra pavasaris, kai augalas pradeda aktyviai augti. Tręšimas šiuo laikotarpiu suteiks augalui energijos, reikalingos naujų lapų ir žiedų formavimui. Pakanka patręšti vieną kartą per sezoną. Venkite tręšti vėlyvą rudenį ar žiemą, nes tai gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės subręsti iki šalčių ir gali nušalti.
Auginant pajūrinę armeriją vazonuose, tręšimo poreikis gali būti šiek tiek didesnis. Vazonuose esantis substratas turi ribotą maistinių medžiagų kiekį, kuris greitai išnaudojamas. Todėl, vazonuose auginamus augalus galima tręšti kartą per mėnesį aktyvaus augimo laikotarpiu, nuo pavasario iki vasaros vidurio. Tačiau ir šiuo atveju svarbu nepersistengti ir naudoti silpnesnės koncentracijos trąšų tirpalą.
Svarbu stebėti augalo reakciją į tręšimą. Jei po tręšimo pastebite, kad augalas pradėjo sparčiai auginti lapus, bet nežydi, tai ženklas, kad trąšų buvo per daug. Tokiu atveju, sumažinkite trąšų kiekį arba visai nutraukite tręšimą. Atminkite, kad pajūrinė armerija yra augalas, kuris geriau toleruoja maistinių medžiagų trūkumą nei jų perteklių.
Kokias trąšas naudoti
Renkantis trąšas pajūrinei armerijai, svarbu atkreipti dėmesį į jų sudėtį. Geriausiai tinka kompleksinės mineralinės trąšos, skirtos žydintiems augalams, kuriose yra subalansuotas azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) santykis. Svarbu, kad trąšose būtų mažas azoto kiekis, nes, kaip jau minėta, jo perteklius skatina lapų augimą žiedų sąskaita.
Daugiau straipsnių šia tema
Idealiai tinka trąšos, kurių NPK santykis yra, pavyzdžiui, 5-10-10 arba panašus. Didesnis fosforo kiekis skatina šaknų sistemos vystymąsi ir gausų žydėjimą, o kalis didina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui. Galima naudoti tiek granuliuotas, tiek skystas trąšas. Granuliuotos trąšos yra lėto veikimo ir aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis ilgesnį laiką, o skystos trąšos veikia greičiau, bet jas reikia naudoti dažniau.
Vietoj mineralinių trąšų galima naudoti ir organines trąšas. Pavyzdžiui, pavasarį aplink augalą galima paberti ploną sluoksnį gerai perpuvusio komposto. Kompostas ne tik aprūpins augalą reikalingomis maistinėmis medžiagomis, bet ir pagerins dirvožemio struktūrą. Taip pat galima naudoti kaulų miltus, kurie yra geras fosforo šaltinis.
Venkite naudoti šviežią mėšlą ar kitas stiprias organines trąšas, kuriose yra daug azoto. Tai gali „sudeginti“ augalo šaknis ir sukelti daugiau žalos nei naudos. Jei nuspręsite naudoti organines trąšas, rinkitės tas, kurios yra gerai subrendusios ir lėtai atpalaiduoja maistines medžiagas.
Kaip tręšti
Tręšiant pajūrinę armeriją, svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Pirmiausia, visada laikykitės gamintojo nurodymų, pateiktų ant trąšų pakuotės. Neviršykite rekomenduojamos normos, nes tai gali pakenkti augalui. Atminkite, kad geriau patręšti mažiau nei per daug.
Jei naudojate granuliuotas trąšas, jas tolygiai paskleiskite aplink augalą, stengdamiesi, kad granulės nepatektų ant lapų. Po to, švelniai įterpkite trąšas į dirvožemį ir gausiai palaistykite. Vanduo padės ištirpdyti granules ir paskleisti maistines medžiagas šaknų zonoje.
Jei naudojate skystas trąšas, jas praskieskite vandeniu pagal instrukciją. Trąšų tirpalu laistykite augalą aplink šaknis, vengdami patekimo ant lapų. Skystomis trąšomis geriausia tręšti drėgną dirvožemį, todėl prieš tręšimą, palaistykite augalą švariu vandeniu. Tręšimas sauso dirvožemio gali pažeisti šaknis.
Po tręšimo, stebėkite augalą ir jo reakciją. Jei pastebėjote bet kokius neigiamus pokyčius, pavyzdžiui, apdegusius lapus ar vytimą, tai gali būti pertręšimo požymis. Tokiu atveju, gausiai palaistykite augalą, kad išplautumėte trąšų perteklių iš dirvožemio. Ateityje, naudokite mažesnę trąšų koncentraciją arba visai atsisakykite tręšimo.
Maistinių medžiagų trūkumo požymiai
Nors pajūrinė armerija yra nereikli, kartais jai gali trūkti tam tikrų maistinių medžiagų, ypač jei ji auginama labai skurdžiame dirvožemyje ilgą laiką. Svarbu mokėti atpažinti maistinių medžiagų trūkumo požymius, kad galėtumėte laiku padėti savo augalui. Dažniausiai pasitaikantys požymiai yra susiję su lapų spalvos pokyčiais ir augimo sutrikimais.
Azoto trūkumas pasireiškia bendru augalo pageltimu, ypač senesnių, apatinių lapų. Augalas auga lėtai, jo keras būna retas ir silpnas. Fosforo trūkumas gali sukelti lapų patamsėjimą, jie gali įgauti purpurinį atspalvį. Augimas taip pat sulėtėja, o žydėjimas būna menkas.
Kalio trūkumas pasireiškia lapų kraštų pageltimu ir džiūvimu, o vėliau visas lapas gali nudžiūti. Augalas tampa mažiau atsparus ligoms ir sausrai. Magnio trūkumas sukelia chlorozę – pageltimą tarp lapų gyslų, o pačios gyslos lieka žalios. Geležies trūkumas taip pat sukelia chlorozę, bet ji pirmiausia pasireiškia ant jaunų, viršūninių lapų.
Jei pastebėjote šiuos požymius, galite pabandyti patręšti augalą kompleksinėmis trąšomis, kuriose yra mikroelementų. Tačiau, prieš darant išvadas, įsitikinkite, kad problema nėra susijusi su netinkamu laistymu ar apšvietimu. Kartais, augalo išvaizdos pokyčius gali sukelti ir kiti veiksniai, o ne maistinių medžiagų trūkumas.
