Sėkmingas olandiškųjų vilkdalgių peržiemojimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar kitą pavasarį vėl galėsime džiaugtis jų įspūdingais žiedais. Šių augalų tėvynė yra Viduržemio jūros regionas, kur žiemos yra švelnios ir drėgnos, o vasaros – karštos ir sausos. Prisitaikymas prie tokio klimato lėmė specifinį jų augimo ciklą ir poreikius ramybės periodu. Mūsų klimato sąlygomis, kur žiemos gali būti atšiaurios, su dideliais šalčiais ir sniego danga, tinkamas paruošimas žiemai yra būtinas, norint apsaugoti svogūnėlius nuo pažeidimų ir užtikrinti jų gyvybingumą. Žiemojimo strategijos pasirinkimas priklauso nuo auginimo regiono klimato ypatumų ir dirvožemio sąlygų.
Pagrindinis iššūkis žiemą – apsaugoti svogūnėlius nuo dviejų pagrindinių pavojų: šalčio ir drėgmės pertekliaus. Gilus dirvožemio įšalas gali pažeisti arba visiškai sunaikinti svogūnėlius, ypač jei žiema yra besniegė ir gruntas neapsaugotas natūralia sniego danga. Iš kitos pusės, atlydžių metu arba prastai drenuojamose vietose susikaupęs vanduo gali sukelti svogūnėlių puvimą, net esant neigiamai temperatūrai. Todėl pasiruošimas žiemai turi būti nukreiptas į šių dviejų rizikos veiksnių minimizavimą.
Yra du pagrindiniai olandiškojo vilkdalgio žiemojimo būdai: palikimas žiemoti grunte su papildoma danga (mulčiavimu) arba svogūnėlių iškasimas ir laikymas patalpoje per žiemą. Pirmasis būdas yra paprastesnis ir tinkamesnis švelnesnio klimato regionams, kur dirvožemis neįšąla per giliai. Antrasis būdas yra saugesnis atšiauresnio klimato zonose arba tose vietose, kur dirvožemis yra sunkus ir linkęs užmirkti. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir reikalauja specifinių pasiruošimo darbų.
Šiame straipsnyje mes išsamiai aptarsime abu žiemojimo būdus. Panagrinėsime, kaip teisingai paruošti augalus ramybės periodui, kada ir kaip iškasti bei saugoti svogūnėlius, kaip tinkamai mulčiuoti grunte paliekamus vilkdalgius ir kaip pavasarį paruošti svogūnėlius naujam sodinimo sezonui. Žinodamas šiuos principus, galėsi pasirinkti tinkamiausią strategiją ir sėkmingai išsaugoti savo olandiškuosius vilkdalgius per žiemą.
Pasiruošimas ramybės periodui
Tinkamas olandiškojo vilkdalgio paruošimas ramybės periodui prasideda iškart po žydėjimo ir tęsiasi visą vasarą. Šis etapas yra kritiškai svarbus, nes būtent jo metu svogūnėlyje kaupiasi maisto medžiagų atsargos, kurios bus naudojamos ne tik išgyventi žiemą, bet ir suformuoti žiedus kitais metais. Bet kokios klaidos, padarytos šiuo laikotarpiu, gali neigiamai paveikti augalo žiemkentiškumą ir būsimą žydėjimą.
Pirmasis ir svarbiausias darbas po žydėjimo – pašalinti peržydėjusius žiedus kartu su žiedkočiais. Tai neleidžia augalui eikvoti energijos sėklų brandinimui ir nukreipia visas jėgas į svogūnėlio augimą. Tačiau lapų jokiu būdu negalima nupjauti, kol jie patys visiškai nenudžius. Būtent per žalius lapus vyksta fotosintezė, kurios metu gaminamas „maistas”, keliaujantis į svogūnėlį. Per anksti nupjovus lapus, svogūnėlis lieka „alkanas”, nusilpsta ir tampa neatsparus šalčiui bei ligoms.
Antras svarbus aspektas – laistymo režimo keitimas. Po žydėjimo laistymą reikia palaipsniui mažinti, o kai lapai pradeda aktyviai gelsti – visiškai nutraukti. Sausas ramybės periodas vasarą yra natūrali ir būtina sąlyga olandiškojo vilkdalgio cikle. Sausa dirva ne tik apsaugo svogūnėlius nuo puvimo, bet ir skatina juos pereiti į gilų ramybės būseną, kuri yra būtina norint sėkmingai peržiemoti. Jei vasara labai lietinga, rekomenduojama apsaugoti vilkdalgių augimvietę nuo perteklinės drėgmės.
Rudenį, prieš prasidedant šalnoms, reikia sutvarkyti gėlyną. Būtina pašalinti visas piktžoles ir nudžiūvusias augalų liekanas, įskaitant ir visiškai nudžiūvusius vilkdalgių lapus, jei jie dar nebuvo pašalinti. Švari aplinka sumažina ligų sukėlėjų ir kenkėjų žiemojimo galimybes. Šiuo metu taip pat apsisprendžiama, ar vilkdalgiai bus paliekami žiemoti grunte, ar iškasami.
Svogūnėlių iškasimas ir saugojimas
Svogūnėlių iškasimas yra rekomenduojamas atšiauresnio klimato regionuose arba jei dirvožemis yra sunkus, molingas ir prastai drenuojamas. Taip pat vilkdalgius patariama iškasti kas 3-4 metus, norint atskirti dukterinius svogūnėlius, atjauninti kerą ir pakeisti auginimo vietą, taip išvengiant ligų kaupimosi dirvožemyje. Geriausias laikas iškasimui – vasaros vidurys (liepos mėnuo), kai lapai jau yra visiškai nudžiūvę.
Iškasant svogūnėlius reikia elgtis atsargiai, kad jų nepažeistum. Geriausia naudoti sodo šakes, įsmeigiant jas į žemę per atstumą nuo augalo ir atsargiai iškeliant visą kerą. Iškastus svogūnėlius reikia nupurtyti nuo žemių, bet neplauti. Po to juos reikia padėti džiūti gerai vėdinamoje, pavėsingoje vietoje, pavyzdžiui, po stogu ar daržinėje. Tiesioginiai saulės spinduliai gali nudeginti svogūnėlius. Džiovinimas turėtų trukti apie 2-4 savaites.
Gerai išdžiūvusius svogūnėlius reikia paruošti saugojimui. Atsargiai nuvalyk sausas žemes, senas šaknis ir nudžiūvusių lapų likučius. Atskirk dukterinius svogūnėlius nuo motininio. Atidžiai apžiūrėk kiekvieną svogūnėlį ir išmesk visus, kurie yra minkšti, supuvę, pažeisti ar turi ligų požymių. Saugojimui palik tik sveikus ir tvirtus svogūnėlius. Profilaktiškai juos galima apdulkinti fungicido milteliais.
Paruoštus svogūnėlius reikia laikyti vėsioje, sausoje, tamsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Optimali laikymo temperatūra yra 15-18 °C. Geriausia juos sudėti į medines dėžutes, kartonines dėžes su skylėmis ventiliacijai arba tinklinius maišelius. Galima juos perdengti sausomis durpėmis, pjuvenomis ar vermikulitu, kad būtų palaikoma stabili drėgmė ir išvengta perdžiūvimo. Per visą saugojimo laikotarpį svogūnėlius reikia periodiškai peržiūrėti ir pašalinti tuos, kurie pradėjo gesti.
Vilkdalgių žiemojimas grunte
Švelnesnio klimato sąlygomis, kur žiemos nėra labai atšiaurios, o dirvožemis yra lengvas ir gerai drenuojamas, olandiškuosius vilkdalgius galima sėkmingai palikti žiemoti grunte. Tai yra paprastesnis būdas, nereikalaujantis kasmetinio iškasimo ir saugojimo. Tačiau, norint užtikrinti saugų žiemojimą, būtina pasirūpinti tinkama danga – mulčiavimu. Mulčias apsaugo dirvožemį nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo.
Mulčiavimo darbus reikėtų pradėti vėlų rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda šiek tiek įšalti po pirmųjų rimtesnių šalnų. Nereikėtų skubėti ir mulčiuoti per anksti, kai žemė dar šilta, nes tai gali išprovokuoti svogūnėlių augimą arba sudaryti palankias sąlygas veistis pelėms ir kitiems graužikams, kurie gali pažeisti svogūnėlius. Mulčio sluoksnis turi būti pakankamai storas, apie 5-10 cm.
Mulčiui galima naudoti įvairias organines medžiagas. Puikiai tinka sausos durpės, kompostas, perpuvęs mėšlas, sausi medžių lapai (išskyrus ąžuolo ir graikinio riešuto, nes juose yra augimą slopinančių medžiagų). Taip pat galima naudoti spygliuočių šakas (eglišakius), kurios ne tik šildo, bet ir sulaiko sniegą, sudarydamos papildomą apsauginį sluoksnį. Eglės spygliai taip pat šiek tiek parūgština dirvą ir atbaido graužikus.
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir nebelieka stiprių šalnų pavojaus, mulčią reikia atsargiai nugriebti nuo lysvės. Tai reikia padaryti laiku, kad danga netrukdytų jauniems daigams prasikalti pro žemę ir gauti saulės šviesos. Jei kaip mulčias buvo naudotas kompostas ar durpės, dalį jo galima palikti ir atsargiai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį – tai bus papildoma trąša augalams.
Pavasarinis svogūnėlių paruošimas sodinimui
Jei olandiškojo vilkdalgio svogūnėliai buvo laikomi per žiemą patalpoje, pavasarį, prieš naują sodinimą, juos reikia tinkamai paruošti. Šis etapas yra svarbus norint „pažadinti” svogūnėlius iš ramybės būsenos ir užtikrinti gerą prigijimą bei augimą. Prieš sodinant svogūnėlius, kurie buvo iškasti rudenį, arba ruošiantis sodinti naujai įsigytus, reikėtų atlikti kelias paruošiamąsias procedūras.
Pirmiausia, maždaug 3-4 savaitės prieš planuojamą sodinimą, svogūnėlius, laikytus vėsioje patalpoje, reikėtų perkelti į šiltesnę ir šviesesnę vietą. Temperatūros pokytis signalizuoja svogūnėliams, kad baigėsi ramybės periodas ir laikas pradėti augti. Tai paskatins gyvybinius procesus svogūnėlio viduje. Šiuo laikotarpiu svarbu atidžiai apžiūrėti svogūnėlius ir dar kartą įsitikinti, kad jie yra sveiki.
Prieš pat sodinimą, svogūnėlius rekomenduojama profilaktiškai apdoroti nuo ligų. Juos galima pamirkyti fungicido tirpale (pvz., Previcur, Maxim) arba silpname kalio permanganato tirpale maždaug 30 minučių. Tai padės sunaikinti galimus ligų sukėlėjus, esančius ant svogūnėlio paviršiaus, ir apsaugos jaunus daigus nuo infekcijų dirvožemyje. Po mirkymo svogūnėlius reikėtų šiek tiek apdžiovinti.
Kai kurie sodininkai taip pat naudoja augimo stimuliatorius, kad paskatintų greitesnį ir aktyvesnį šaknų formavimąsi. Svogūnėlius galima trumpai pamirkyti stimuliatorių, tokių kaip Epin ar Cirkon, tirpale pagal gamintojo instrukcijas. Tai ypač naudinga, jei svogūnėliai atrodo šiek tiek apvytę ar perdžiūvę po ilgo saugojimo. Tinkamai paruošti svogūnėliai greičiau įsišaknys, suformuos stipresnius augalus ir anksčiau pražys.
📷: Oleg Yunakov via Wikipedia CC BY-SA 4.0
