Muilinė kinrožė yra kilusi iš Rytų Azijos, tačiau sėkmingai auginama daugelyje pasaulio šalių, įskaitant ir vidutinio klimato juostos regionus. Nors subrendęs medis pasižymi gana geru atsparumu šalčiui ir gali ištverti trumpalaikius temperatūros kritimus iki -25°C ar net žemiau, sėkmingas žiemojimas priklauso nuo kelių svarbių veiksnių. Ypatingo dėmesio reikalauja jauni, pirmuosius kelerius metus po pasodinimo augantys medeliai, kurių šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, o kamienas ir šakos jautrūs staigiems temperatūros svyravimams. Tinkamas pasiruošimas žiemos periodui yra esminis žingsnis, užtikrinantis ne tik augalo išgyvenimą, bet ir gerą augimą bei gausų žydėjimą kitą sezoną. Pasiruošimo procesas apima kelis etapus: tinkamą rudeninį laistymą, tręšimo režimo koregavimą, mulčiavimą ir, esant poreikiui, papildomą jaunų medelių apsaugą. Suprantant šiuos procesus ir laiku juos atliekant, galima ženkliai sumažinti žiemos keliamą riziką.
Vienas svarbiausių pasirengimo žiemai darbų yra vėlyvo rudens laistymas, dar vadinamas drėgmės įkrovimu. Šis laistymas atliekamas spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, jau nukritus lapams, bet prieš įšąlant dirvožemiui. Po sauso rudens tai yra ypač svarbu. Gausus dirvožemio sudrėkinimas padeda apsaugoti šaknis nuo iššalimo sausoje žemėje, kuri įšąla daug greičiau ir giliau nei drėgna. Be to, per žiemą augalas, net ir būdamas ramybės būsenoje, per kamieną ir šakas išgarina tam tikrą kiekį drėgmės, todėl sukauptos vandens atsargos padeda išvengti dehidratacijos, ypač saulėtomis ir vėjuotomis žiemos dienomis.
Tręšimo režimo koregavimas taip pat yra svarbi pasiruošimo dalis. Nuo vasaros vidurio, maždaug nuo liepos pabaigos, reikėtų nustoti tręšti azoto trąšomis. Azotas skatina naujų, nesumedėjusių ūglių augimą, kurie yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals per pirmąsias rimtesnes šalnas. Vietoj to, vėlyvą vasarą ar ankstyvą rudenį medį galima patręšti fosforo ir kalio trąšomis. Kalis stiprina ląstelių sieneles, didina cukrų koncentraciją ląstelių sultyse (kas veikia kaip natūralus antifrizas) ir bendrą augalo atsparumą nepalankioms sąlygoms.
Subrendusiems, gerai įsišaknijusiems medžiams dažniausiai nereikia jokios specialios apsaugos žiemai, išskyrus minėtą drėgmės įkrovimo laistymą. Jų šaknų sistema yra pakankamai gili, kad atlaikytų dirvožemio įšalimą, o sumedėjęs kamienas ir šakos yra prisitaikę prie žemos temperatūros. Svarbu tik užtikrinti, kad medis į žiemos periodą įžengtų sveikas, be ligų ar kenkėjų pažeidimų, kurie galėtų jį susilpninti. Reguliarus sanitarinis genėjimas ir tinkama priežiūra vegetacijos metu yra geriausia investicija į sėkmingą medžio žiemojimą.
Jaunų medelių apsauga
Jauni, 1-3 metų amžiaus medeliai yra labiausiai pažeidžiami žiemą. Jų šaknys yra arti paviršiaus, o kamieno žievė plona ir jautri. Todėl jiems reikalinga papildoma apsauga. Svarbiausia priemonė – mulčiavimas. Vėlyvą rudenį, po gausaus palaistymo, pomedis aplink kamieną padengiamas storu (10-15 cm) mulčio sluoksniu. Tam tinka durpės, kompostas, medžių žievė, sausi lapai ar spygliai. Mulčias veikia kaip izoliacinė medžiaga, lėtinanti dirvožemio įšalimą ir apsauganti šaknis nuo staigių temperatūros šuolių. Svarbu neapkrauti mulčio tiesiai prie kamieno, paliekant nedidelį oro tarpą, kad pavasarį nepradėtų šusti žievė.
Kamieno apsauga yra kitas svarbus žingsnis. Jaunų medelių kamienus rekomenduojama apvynioti specialia apsaugine medžiaga, pavyzdžiui, agroplėvele (keliais sluoksniais), nendrių dembliais, gofruotu kartonu ar tiesiog specialiais plastikiniais apdangalais. Tai apsaugo nuo dviejų pagrindinių pavojų: šalčio ir saulės nudegimų. Saulės nudegimai ypač pavojingi vasario ir kovo mėnesiais, kai saulė dieną jau stipriai šildo, o naktį vis dar spaudžia šaltis. Dėl šių svyravimų tamsi kamieno žievė įkaista ir atitirpsta, o naktį staigiai vėl sušąla, kas sukelia audinių pažeidimus ir žievės trūkinėjimą. Alternatyva apvyniojimui – kamieno nubalinimas specialiais baltais dažais ar kalkių skiediniu, kuris atspindi saulės spindulius ir neleidžia kamienui perkaisti.
Taip pat svarbu apsaugoti jaunus medelius nuo laukinių gyvūnų, ypač kiškių ir stirnų, kurie žiemą, trūkstant maisto, mėgsta graužti jaunų medelių žievę. Tam galima naudoti specialius plastikinius tinklus, kuriais apgaubiamas kamienas. Šie tinklai turi būti pakankamai aukšti, kad gyvūnai nepasiektų žievės net ir esant storai sniego dangai. Svarbu, kad apsaugos būtų įrengtos tvirtai, bet neveržtų kamieno.
Pavasarį, kai praeina didžiausių šalnų pavojus ir dirvožemis atitirpsta, visas apsaugas reikia laiku nuimti. Per ilgai palikta kamieno danga gali skatinti drėgmės kaupimąsi, žievės šutimą ir ligų vystymąsi. Mulčią nuo kamieno pagrindo taip pat reikėtų šiek tiek atitraukti, kad dirvožemis greičiau sušiltų ir pradėtų džiūti.
Žiemos pavojai ir kaip jų išvengti
Vienas didžiausių pavojų žiemą yra išdžiūvimas, ypač spygliuočiams ir visžaliams augalams, tačiau ir lapuočiai, kaip muilinė kinrožė, garina drėgmę per žievę. Vėjuotomis ir saulėtomis žiemos dienomis, kai šaknys negali paimti vandens iš įšalusios žemės, augalas gali patirti dehidrataciją. Jau minėtas gausus rudeninis laistymas yra pagrindinė prevencinė priemonė. Jei žiema labai sausa ir besniegė, esant atodrėkiui, galima papildomai palaistyti medį drungnu vandeniu.
Sniego gausa dažniausiai yra teigiamas veiksnys, nes stora sniego danga veikia kaip puiki izoliacija, apsauganti šaknis nuo gilaus įšalo. Tačiau šlapias ir sunkus sniegas gali būti pavojingas medžio šakoms. Po gausaus snygio rekomenduojama atsargiai nukratyti sniego perteklių nuo šakų, ypač nuo jaunų medelių, kad jos nenulūžtų nuo svorio. Reikėtų vengti kratyti apšalusias, trapias šakas, geriau palaukti nedidelio atšilimo.
Ledas ir plikledis taip pat gali pakenkti. Po lijundros šakos pasidengia ledo sluoksniu, kuris gali būti labai sunkus ir sukelti jų lūžius. Bandyti numušti ledą mechaniškai yra labai rizikinga, nes galima pažeisti pumpurus ir pačias šakas. Geriausia yra tiesiog palaukti, kol ledas nutirps natūraliai. Norint sumažinti šakų lūžimo riziką ateityje, svarbu tinkamai formuoti medžio lają, neleidžiant augti šakoms labai aštriu kampu nuo kamieno, nes tokios jungtys yra silpniausios.
Šalčio įtrūkimai kamiene yra dar viena žiemos problema. Jie atsiranda dėl staigių temperatūros svyravimų, kai įšilusi dienos metu žievė staigiai atšąla naktį. Dėl netolygaus išorinių ir vidinių kamieno audinių traukimosi atsiranda vertikalūs plyšiai. Apsauga nuo to – kamieno balinimas arba apvyniojimas, kas sumažina kamieno įšilimą dienos metu. Jei įtrūkimas jau atsirado, pavasarį jį reikėtų išvalyti ir aptepti sodo tepalu, kad būtų išvengta infekcijų.
Priežiūra po žiemos
Pavasarį, nutirpus sniegui ir atšilus orui, ateina laikas įvertinti žiemos padarytą žalą ir padėti medžiui atsigauti. Pirmiausia nuimamos visos žiemos apsaugos. Atidžiai apžiūrimas kamienas ir šakos. Visas nulūžusias, apšalusias (jos būna patamsėjusios, sausos ir trapios) ar kitaip pažeistas šakas reikia išgenėti iki sveikos vietos. Genėti geriausia ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjusi intensyvi sulos cirkuliacija.
Jei ant kamieno yra šalčio ar saulės padarytų žaizdų, jas reikia sutvarkyti. Aštriu peiliu apipjaustomi atšokę žievės kraštai iki sveikos medienos, žaizda dezinfekuojama ir aptepama sodo tepalu. Tai padės medžiui greičiau užgydyti pažeidimus ir apsaugos nuo infekcijų. Svarbu stebėti šias vietas per visą sezoną.
Prasidėjus vegetacijai, medį reikia patręšti pavasarinėmis, azoto turinčiomis trąšomis. Tai suteiks jam energijos ir paskatins naujų ūglių bei lapų augimą. Po žiemos nusilpusiam augalui tai ypač svarbu. Taip pat svarbu atnaujinti mulčio sluoksnį aplink medį, kuris padės išlaikyti drėgmę ir slopins piktžolių augimą.
Svarbu stebėti, kaip medis sprogsta. Jei kai kurios šakos ar net visas medis vėluoja išleisti lapus, tai gali būti rimtesnių žiemos pažeidimų, pavyzdžiui, šaknų apšalimo, ženklas. Tokiu atveju reikia būti kantriems ir suteikti augalui laiko atsigauti. Kartais padeda papildomas laistymas su augimo stimuliatoriais. Sėkmingas atsigavimas po žiemos priklauso nuo to, kaip gerai medis buvo prižiūrimas praėjusį sezoną ir kaip tinkamai buvo paruoštas žiemai.
📷 Flickr / Szerző: Plant Image Library / Licence: CC BY-SA 2.0
