Miškinė dedešva yra augalas, kuris savo prigimtimi yra prisitaikęs augti ne pačiose derlingiausiose dirvose, todėl dažnai laikomas nereikliu maistinėms medžiagoms. Tačiau norint sode išauginti išties įspūdingą, vešlų ir gausiai žydintį kerą, negalima visiškai ignoruoti tręšimo. Tinkamas ir subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas yra raktas į augalo sveikatą, atsparumą ligoms ir maksimalų dekoratyvumą. Svarbu suprasti, kad tręšimas – tai ne tiesiog trąšų pylimas, o apgalvotas procesas, atsižvelgiantis į dirvožemio būklę, augalo augimo fazę ir jo specifinius poreikius. Perteklinis tręšimas gali būti net žalingesnis nei maistinių medžiagų trūkumas, todėl svarbiausia yra saikas ir balansas.
Pagrindinis principas, kuriuo reikėtų vadovautis tręšiant miškinę dedešvą, yra „mažiau yra daugiau“. Šis augalas geriausiai jaučiasi vidutinio derlingumo dirvoje. Pernelyg patręšta, ypač azoto trąšomis, dedešva gali pradėti auginti pernelyg vešlią, bet silpną lapiją, žydėjimo sąskaita. Stiebai gali tapti trapūs, išvirsti, o augalas bus labiau pažeidžiamas ligų ir kenkėjų. Todėl pirmenybę reikėtų teikti lėto veikimo organinėms trąšoms, kurios palaipsniui atpalaiduoja maistines medžiagas ir gerina dirvožemio struktūrą.
Prieš sodinant dedešvą, labai naudinga dirvą praturtinti kompostu arba gerai perpuvusiu mėšlu. Tai yra pats geriausias būdas užtikrinti gerą startą ir aprūpinti augalą visomis reikalingomis medžiagomis pirmaisiais metais. Įterpus organikos sodinimo metu, dažnai papildomai tręšti pirmaisiais metais visai nereikia. Vėlesniais metais augalą galima pamaitinti kartą per sezoną, pavasarį, vegetacijos pradžioje, paskleidžiant aplink kerą ploną komposto sluoksnį ir jį švelniai įterpiant į dirvą.
Svarbu stebėti augalo išvaizdą, nes ji gali daug pasakyti apie maistinių medžiagų poreikį. Jei lapai yra sodriai žali, augalas vešlus ir gausiai žydi, greičiausiai jam nieko netrūksta. Tačiau jei pastebi, kad lapai blyškūs, gelsta, augimas sulėtėjęs, o žydėjimas menkas, tai gali būti ženklas, kad dirvožemyje trūksta tam tikrų elementų. Tokiu atveju galima naudoti subalansuotas kompleksines mineralines trąšas, tačiau griežtai laikantis gamintojo nurodytų normų.
Pagrindinės maistinės medžiagos ir jų vaidmuo
Kad miškinė dedešva augtų sveika ir gyvybinga, jai, kaip ir visiems augalams, reikalingas tam tikras maistinių medžiagų rinkinys. Svarbiausios iš jų yra trys makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K), kurių kiekvienas atlieka skirtingą, bet vienodai svarbų vaidmenį. Suprasdamas šių elementų funkcijas, galėsi geriau parinkti trąšas ir pritaikyti jas konkretiems augalo poreikiams skirtingais augimo etapais. Subalansuota mityba yra raktas į stiprų imunitetą ir ilgaamžiškumą.
Daugiau straipsnių šia tema
Azotas (N) yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – stiebų ir lapų formavimąsi. Jis yra chlorofilo, žaliojo pigmento, būtino fotosintezei, sudedamoji dalis. Pakankamas azoto kiekis užtikrina, kad dedešva turės vešlią, sodriai žalios spalvos lapiją. Azoto poreikis didžiausias pavasarį, aktyvios vegetacijos pradžioje. Tačiau su azotu reikia elgtis atsargiai: jo perteklius skatina pernelyg greitą ir silpną augimą, augalas tampa jautresnis ligoms, o žydėjimas gali būti skurdesnis, nes visa energija nukreipiama į lapų auginimą.
Fosforas (P) yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir sėklų brendimui. Jis dažnai vadinamas „energijos” elementu, nes dalyvauja energijos perdavimo procesuose ląstelėse. Pakankamas fosforo kiekis užtikrina, kad dedešva turės stiprias šaknis, anksčiau pradės ir gausiau žydės. Trąšos su didesniu fosforo kiekiu yra naudingos prieš žydėjimo sezoną ir jauniems augalams, kuriems reikia suformuoti tvirtą pagrindą.
Kalis (K) atlieka bendrą stiprinančią funkciją. Jis reguliuoja vandens apykaitą augale, didina atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms. Kalis taip pat svarbus žiedų spalvos intensyvumui ir bendrai augalo sveikatai bei ilgaamžiškumui. Šio elemento poreikis išlieka gana pastovus per visą vegetacijos periodą. Subalansuotas kalio tiekimas padeda dedešvai lengviau ištverti stresines sąlygas, pavyzdžiui, karščio bangas ar trumpalaikes sausras, ir užtikrina, kad augalas bus tvirtas ir atsparus.
Organinės trąšos ir jų nauda
Organinės trąšos yra pats geriausias pasirinkimas miškinės dedešvos auginimui, nes jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina pačią dirvožemio būklę. Skirtingai nuo mineralinių trąšų, kurios suteikia greitą, bet trumpalaikį poveikį, organinės medžiagos veikia lėtai, palaipsniui atpalaiduodamos maistines medžiagas ir sukurdamos ilgalaikį derlingumą. Populiariausios ir naudingiausios organinės trąšos dedešvoms yra kompostas, gerai perpuvęs mėšlas, biohumusas ir pelenai. Jos praturtina dirvą ne tik makroelementais, bet ir mikroelementais bei skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.
Daugiau straipsnių šia tema
Kompostas yra universali ir subalansuota organinė trąša, kurią galima pasigaminti patiems iš sodo ir virtuvės atliekų. Jis yra turtingas maistinėmis medžiagomis, gerina dirvožemio struktūrą, didina jo purumą ir gebėjimą sulaikyti drėgmę. Pavasarį, vegetacijos pradžioje, aplink dedešvos kerą paskleidus 2-3 cm storio komposto sluoksnį ir jį lengvai įterpus į žemę, augalas bus aprūpintas visomis reikalingomis medžiagomis visam sezonui. Tai yra švelnus ir saugus tręšimo būdas, su kuriuo praktiškai neįmanoma pertręšti.
Gerai perpuvęs mėšlas (arklių, karvių) taip pat yra puikus maistinių medžiagų šaltinis. Svarbu naudoti tik visiškai perpuvusį mėšlą, nes šviežias gali „nudeginti” augalų šaknis dėl didelės amoniako koncentracijos. Mėšlą, kaip ir kompostą, geriausia įterpti į dirvą rudenį arba ankstyvą pavasarį. Jis ypač naudingas skurdžiose, smėlingose dirvose, nes praturtina jas ne tik maistinėmis medžiagomis, bet ir organine medžiaga, kuri padeda sulaikyti vandenį.
Medžio pelenai yra vertingas kalio ir kalcio šaltinis, taip pat juose yra fosforo ir įvairių mikroelementų. Pelenai ne tik tręšia, bet ir mažina dirvožemio rūgštingumą, o miškinė dedešva mėgsta neutralią arba šiek tiek šarminę reakciją. Pelenus galima barstyti aplink augalus anksti pavasarį arba po lietaus. Tačiau su pelenais reikia elgtis saikingai, nes per didelis jų kiekis gali per daug sušarminti dirvą. Jie ypač naudingi prieš žydėjimą, nes kalis skatina žiedų formavimąsi ir ryškumą.
Mineralinės trąšos: kada ir kaip naudoti
Nors organinės trąšos yra prioritetas, kartais gali prireikti ir mineralinių trąšų, ypač jei dirvožemis yra labai skurdus arba pastebimi akivaizdūs maistinių medžiagų trūkumo požymiai. Mineralinės trąšos pasižymi greitu veikimu, nes jose esančios maistinės medžiagos yra augalams lengvai prieinamos formos. Tai gali būti naudinga norint greitai atgaivinti nusilpusį augalą. Tačiau jas reikia naudoti labai atsargiai ir griežtai laikantis gamintojo nurodytų dozių, nes pertręšimas mineralinėmis trąšomis gali negrįžtamai pažeisti šaknis ir užteršti dirvožemį.
Pavasarį, vegetacijos pradžioje, jei augalas atrodo silpnas ir lėtai auga, galima jį vieną kartą patręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, kuriose vyrauja azotas (N). Tai suteiks impulsą augimui ir padės greičiau suformuoti žaliąją masę. Tačiau reikėtų vengti trąšų su labai didele azoto koncentracija. Geriau rinktis subalansuotas trąšas, kuriose yra ir fosforo bei kalio, pavyzdžiui, su NPK santykiu 20-20-20 arba panašiu.
Prieš žydėjimą ir jo metu, jei norima paskatinti gausesnį ir ilgesnį žydėjimą, galima naudoti trąšas, kuriose dominuoja fosforas (P) ir kalis (K). Šie elementai yra tiesiogiai atsakingi už žiedų formavimąsi, dydį ir spalvos intensyvumą. Tokios trąšos dažnai žymimos kaip „žydinčioms gėlėms”. Jas galima naudoti birias arba skystas, ištirpinant vandenyje ir laistant augalą. Skystos trąšos veikia greičiau, todėl efektas matomas anksčiau.
Svarbi taisyklė naudojant bet kokias mineralines trąšas – niekada netręšti sausos dirvos. Prieš tręšimą augalą reikia gerai palaistyti. Trąšų barstymas ant sausos žemės gali sukelti šaknų nudegimus. Taip pat reikėtų vengti trąšų patekimo tiesiai ant lapų ar stiebų. Geriausia trąšas paskleisti aplink augalą, per atstumą nuo stiebo pagrindo, ir po to dar kartą švelniai palaistyti, kad jos pradėtų tirpti ir skverbtis į dirvą. Rudenį mineralinių trąšų, ypač azotinių, naudoti negalima, nes tai skatintų augimą ir sutrukdytų augalui pasiruošti žiemai.
Tręšimo grafikas per visą sezoną
Norint sistemingai ir efektyviai tręšti miškinę dedešvą, galima sudaryti apytikslį tręšimo grafiką, pritaikytą prie jos augimo ciklo. Svarbiausias tręšimas atliekamas ankstyvą pavasarį, kai tik augalas pradeda vegetuoti. Šiuo metu dirvą aplink kerą reikėtų pamulčiuoti brandžiu kompostu arba perpuvusiu mėšlu. Tai yra pagrindinis ir dažnai vienintelis būtinas tręšimas per visą sezoną, ypač jei dirvožemis yra pakankamai derlingas. Šis lėto veikimo tręšimas palaipsniui aprūpins augalą maistinėmis medžiagomis visam augimo periodui.
Vėlyvą pavasarį arba vasaros pradžioje, prieš pat žydėjimą, jei augalas atrodo silpnokas arba nori ypač gausaus žydėjimo, galima jį papildomai pamaitinti. Šiam tikslui puikiai tinka trąšos su didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Galima naudoti skystas žydinčių gėlių trąšas, laistant augalą pagal instrukciją. Alternatyva – pabarstyti aplink kerą šiek tiek medžio pelenų, kurie yra natūralus kalio šaltinis. Šis papildomas tręšimas nėra būtinas, bet gali pastebimai pagerinti žydėjimo kokybę.
Vasaros viduryje, po pirmosios gausios žydėjimo bangos, dedešvas galima šiek tiek apgenėti, siekiant paskatinti antrąją žydėjimo bangą rudenį. Po tokio genėjimo augalą galima dar kartą patręšti silpnu fosforo ir kalio trąšų tirpalu. Tai suteiks jam papildomos energijos naujiems ūgliams ir žiedams formuoti. Tačiau jei augalas atrodo sveikas ir stiprus, šį tręšimą galima ir praleisti. Svarbu vengti azoto trąšų antroje vasaros pusėje.
Rudenį, artėjant ramybės periodui, aktyvus tręšimas yra nutraukiamas. Augalui nebereikia skatinti augimo, priešingai, jis turi sulėtinti savo gyvybinius procesus ir pasiruošti žiemai. Vienintelis darbas, kurį galima atlikti rudenį, tai vėlai, prieš pat užšąlant, įterpti į dirvą perpuvusio mėšlo ar komposto. Per žiemą šios organinės medžiagos iš dalies suskaidys ir pavasarį taps lengvai prieinamos augalo šaknims. Tai yra puikus būdas paruošti dirvą kitam sezonui.
Maistinių medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku nustatyti mitybos problemas. Maistinių medžiagų trūkumas ir perteklius pasireiškia specifiniais vizualiniais požymiais. Azoto trūkumas yra vienas dažniausių. Jo pirmasis simptomas – bendras augimo sulėtėjimas ir blyški, gelsvai žalia lapų spalva, ypač apatinių, senesnių lapų. Azoto perteklius, atvirkščiai, sukelia pernelyg vešlų, tamsiai žalių, bet silpnų lapų augimą, stiebai tampa trapūs, o žydėjimas vėluoja arba būna labai menkas.
Fosforo trūkumas pasitaiko rečiau, bet jo simptomai yra gana specifiniai. Lapai gali įgauti nenatūralų, tamsiai žalią ar net violetinį atspalvį. Augimas būna pastebimai sustojęs, o žydėjimas – labai skurdus arba jo visai nėra. Fosforo perteklius yra sunkiai diagnozuojamas, nes jis tiesiogiai nekenkia augalui, bet gali blokuoti kitų mikroelementų, pavyzdžiui, cinko ar geležies, pasisavinimą, kas sukels kitokius simptomus.
Kalio trūkumas pirmiausia pasireiškia ant senesnių, apatinių lapų. Jų kraštai pradeda gelsti, vėliau ruduoti ir džiūti, lyg būtų apdeginti. Augalas tampa mažiau atsparus sausrai ir ligoms. Kalio perteklius, panašiai kaip ir fosforo, gali sutrikdyti kitų elementų, ypač magnio ir kalcio, pasisavinimą. Dėl to gali atsirasti magnio trūkumo požymių, pavyzdžiui, tarpgyslinė chlorozė (lapo gyslos lieka žalios, o audinys tarp jų gelsta).
Svarbu atsiminti, kad panašūs simptomai, pavyzdžiui, lapų geltonavimas, gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių: netinkamo laistymo (tiek pertekliaus, tiek trūkumo), šaknų pažeidimų, ligų ar kenkėjų. Todėl prieš darant išvadą apie maistinių medžiagų disbalansą, reikia įvertinti visas augalo auginimo sąlygas. Dažniausiai, jei dedešva pasodinta į gerai paruoštą, organiškai praturtintą dirvą, mitybos problemų kyla retai.
