Šviesa yra vienas iš fundamentalių veiksnių, lemiančių bet kurio augalo, įskaitant ir didingąją Menzieso pocūgę, gyvybingumą, augimo greitį ir formą. Kaip ir dauguma spygliuočių, pocūgė yra šviesamėgis augalas, kuriam reikalingas pakankamas saulės šviesos kiekis, kad galėtų efektyviai vykdyti fotosintezę – procesą, kurio metu saulės energija paverčiama organinėmis medžiagomis, būtinomis augimui ir vystymuisi. Tačiau šviesos poreikis gali kisti priklausomai nuo medžio amžiaus, geografinės platumos ir konkrečių auginimo sąlygų. Supratimas, kiek šviesos reikia pocūgei ir kaip ji reaguoja į skirtingą apšvietimo lygį, yra raktas į sėkmingą jos auginimą, leidžiantis parinkti optimalią sodinimo vietą ir užtikrinti, kad medis augs sveikas, tankus ir simetriškas.
Menzieso pocūgė savo natūraliose augavietėse Šiaurės Amerikoje dažnai auga aukštai į dangų, konkuruodama dėl šviesos su kitais medžiais. Ši prigimtinė savybė nulėmė jos didelį šviesos poreikį. Geriausiai šis medis jaučiasi ir sparčiausiai auga atvirose, saulėtose vietose, kur gauna tiesioginių saulės spindulių bent 6–8 valandas per dieną. Pakankamas šviesos kiekis užtikrina tankią ir simetrišką lają, sodrią spyglių spalvą ir gerą bendrą medžio sveikatą. Augdama saulėkaitoje, pocūgė suformuoja tvirtą kamieną ir atsparias šakas, gebančias atlaikyti vėjo ir sniego apkrovas.
Nors pocūgė yra šviesamėgė, ji pasižymi ir tam tikru gebėjimu toleruoti pavėsį, ypač jaunystėje. Natūraliomis sąlygomis jauni daigeliai dažnai sudygsta ir pirmuosius metus auga po kitų medžių lajomis, kurios apsaugo juos nuo pernelyg kaitrios saulės ir išdžiūvimo. Šis gebėjimas prisitaikyti prie dalinio pavėsio leidžia auginti pocūges ir ne pačiose idealiausiose vietose, pavyzdžiui, kur dalį dienos meta šešėlį pastatai ar kiti medžiai. Tačiau reikia suprasti, kad nuolatiniame pavėsyje augančios pocūgės laja bus retesnė, augimas lėtesnis, o spygliai gali būti ne tokie ryškūs.
Sodinant pocūgę sode ar parke, būtina atsižvelgti į jos būsimą dydį ir tai, kaip ji paveiks aplinką. Kadangi tai yra didelis medis, jis pats ateityje mes didelį šešėlį, todėl reikia gerai apgalvoti jo vietą kitų augalų atžvilgiu. Taip pat svarbu įvertinti, ar augdamas medis neatsidurs kitų greičiau augančių medžių ar plečiamų statinių šešėlyje. Ilgalaikis planavimas yra būtinas norint užtikrinti, kad medis gaus pakankamai šviesos visą savo gyvenimą.
Šviesos kokybė taip pat yra svarbi. Ryški, bet išsklaidyta šviesa dažnai yra palankesnė nei tiesioginiai, deginantys vidurdienio saulės spinduliai, ypač jauniems medeliams karšto klimato regionuose. Šiaurinėse platumose, kur saulė nėra tokia intensyvi, pocūgėms reikia kuo daugiau tiesioginės saulės. Svarbu stebėti, kaip medis reaguoja į esamas apšvietimo sąlygas, ir prireikus imtis priemonių, pavyzdžiui, praretinti aplinkinius medžius, kad padidėtų šviesos patekimas.
Šviesos įtaka fotosintezei ir augimui
Fotosintezė yra esminis procesas, kurio metu augalai, naudodami saulės šviesos energiją, iš anglies dioksido ir vandens gamina gliukozę (cukrų), kuri yra jų pagrindinis energijos šaltinis. Kuo daugiau šviesos gauna pocūgė, tuo intensyviau vyksta fotosintezė ir tuo daugiau energijos ji gali pagaminti savo augimui – kamieno storėjimui, šakų ir spyglių formavimuisi. Šviesos trūkumas tiesiogiai riboja fotosintezės greitį, todėl pavėsyje augantys medžiai auga lėčiau, jų metiniai prieaugiai būna trumpesni, o laja – retesnė.
Šviesa veikia ne tik augimo greitį, bet ir medžio formą. Augdama atviroje, gerai apšviestoje vietoje, pocūgė formuoja plačią, kūgišką, tankią ir simetrišką lają, nes visos šakos gauna pakankamai šviesos. Kai medis auga pavėsyje arba yra užgožtas iš vienos pusės, jis stengiasi augti link šviesos šaltinio. Dėl šios priežasties jo kamienas gali iškrypti, o laja tapti nesimetriška, su ilgesnėmis ir tankesnėmis šakomis šviesos pusėje ir retesnėmis, trumpesnėmis – pavėsio pusėje. Šis reiškinys, vadinamas fototropizmu, yra natūralus augalo atsakas į nevienodą apšvietimą.
Apšvietimas taip pat turi įtakos spyglių būklei ir spalvai. Pakankamas šviesos kiekis skatina chlorofilo gamybą, todėl spygliai būna sodriai žalios ar melsvos (priklausomai nuo veislės) spalvos. Šviesos trūkumas gali lemti, kad spygliai bus blyškesni, gelsvesni ir trumpesni. Be to, pavėsyje esančios apatinės ir vidinės lajos šakos, negaudamos pakankamai šviesos, ilgainiui natūraliai nudžiūsta ir numeta spyglius – tai yra natūralus procesas, kai medis atsikrato neefektyvių, energijos nebegaminančių savo dalių.
Svarbu paminėti, kad per intensyvi šviesa, ypač jauniems medeliams su dar nesusiformavusia šaknų sistema, gali sukelti stresą. Pavasarį, kai saulė jau aktyvi, o žemė dar įšalusi, jauni medeliai gali patirti spyglių nudegimą. Dėl to pirmaisiais metais po pasodinimo jauną pocūgę kartais naudinga šiek tiek pridengti nuo intensyviausių pavasario saulės spindulių. Tačiau subrendę, gerai įsišakniję medžiai yra puikiai prisitaikę prie didelio šviesos kiekio.
Optimalios apšvietimo sąlygos skirtingais amžiaus tarpsniais
Jauni, ką tik pasodinti pocūgių sodinukai yra jautriausi aplinkos sąlygoms. Nors jiems reikia daug šviesos augimui, per daug tiesioginių ir karštų saulės spindulių gali pakenkti, ypač jei dirvožemis nėra pakankamai drėgnas. Pirmaisiais metais po pasodinimo idealios sąlygos būtų ryški, bet ne tiesioginė saulė didžiąją dienos dalį arba vieta, kur medelį nuo karščiausios vidurdienio saulės pridengia retas kitų medžių ar pastatų šešėlis. Tai padeda jaunam augalui išvengti streso, kol jo šaknų sistema įsitvirtina ir sustiprėja.
Augančios pocūgės, praėjus keleriems metams po pasodinimo, jau tampa daug atsparesnės ir reikalauja vis daugiau tiesioginės saulės šviesos. Šiame etape medis aktyviausiai auga į aukštį ir plotį, todėl jam reikia maksimalaus energijos kiekio, gaunamo fotosintezės būdu. Optimalu, jei jaunas medis gauna bent 6 valandas tiesioginės saulės per dieną. Jei medis auga per dideliame pavėsyje, jo augimas bus lėtas, o laja gali tapti išretėjusi. Jei pastebite, kad jūsų pocūgė stypsta ir auga netaisyklingai, reikėtų apsvarstyti galimybę praretinti aplinkinius augalus, kad padidėtų šviesos patekimas.
Subrendusios, didelės pocūgės yra visiškai prisitaikiusios prie pilnos saulės. Jų viršutinė lajos dalis gauna maksimalų saulės kiekį ir efektyviausiai vykdo fotosintezę. Apatinės šakos natūraliai gauna mažiau šviesos, ypač jei medis auga miške ar tankioje grupėje, todėl jos pamažu džiūsta ir krenta. Tai yra natūralus apsivalymo procesas, būdingas daugeliui spygliuočių. Sodinant pocūgę kaip soliterį (pavienį medį) atviroje vejoje, apatinės šakos ilgiau išlieka gyvybingos, nes gauna daugiau atspindėtos ir šoninės šviesos.
Svarbu atsižvelgti ir į geografinę platumą. Šiauresniuose regionuose, kur saulės kampas yra mažesnis ir dienos trumpesnės, pocūgei reikia kuo atviresnės ir saulėtesnės vietos. Pietiniuose regionuose, kur saulė yra labai intensyvi ir karšta, pocūgė gali geriau jaustis vietoje, kur yra apsaugota nuo pačios karščiausios popietinės saulės. Vis dėlto, bendra taisyklė išlieka ta pati – Menzieso pocūgė yra šviesamėgis medis, kuriam pavėsis yra labiau išimtis nei taisyklė.
Pocūgės auginimas pavėsyje ir saulėkaitoje
Auginant pocūgę pilnoje saulėkaitoje, galima tikėtis geriausių rezultatų. Medis augs sparčiai, formuosis tanki, taisyklingos kūgio formos laja, o spygliai bus ryškios, veislei būdingos spalvos. Tokiomis sąlygomis augantis medis bus sveikesnis, tvirtesnis ir atsparesnis ligoms bei kenkėjams. Tačiau auginimas saulėkaitoje reikalauja ir didesnio dėmesio drėgmės palaikymui, ypač jauname amžiuje ir sausringais periodais, nes atviroje vietoje dirvožemis išdžiūsta greičiau. Tinkamas mulčiavimas gali padėti išspręsti šią problemą, išlaikant drėgmę ir apsaugant šaknis nuo perkaitimo.
Auginimas daliniame pavėsyje, kur medis gauna 4–6 valandas tiesioginės saulės per dieną (geriausia – rytinės), taip pat yra įmanomas. Tokiomis sąlygomis pocūgė augs lėčiau, o jos laja gali būti šiek tiek retesnė ir platesnė, nei augant pilnoje saulėje. Spygliai gali būti tamsesnės žalios spalvos. Tačiau dalinis pavėsis gali būti netgi naudingas karšto klimato zonose, apsaugodamas medį nuo per didelio karščio ir vandens garinimo. Svarbu, kad pavėsis nebūtų per gilus ir medis vis tiek gautų pakankamai ryškios išsklaidytos šviesos.
Giliame pavėsyje, kur tiesioginė saulė patenka mažiau nei 4 valandas per dieną, auginti Menzieso pocūgę nerekomenduojama. Tokiomis sąlygomis medis skurs, jo augimas bus labai lėtas, o laja – reta, su ilgais tarpubambliais ir silpnomis šakomis. Medis atrodys negyvybingas, bus jautrus ligoms, ypač grybelinėms, kurios mėgsta drėgnas ir prastai vėdinamas vietas. Apatinės šakos greitai nudžius, o pats medis atrodys labiau kaip išstypęs krūmas, o ne didingas medis. Bandymas auginti šviesamėgį augalą giliame pavėsyje dažniausiai baigiasi nusivylimu.
Jei jūsų sode nėra pakankamai saulėtos vietos, bet vis tiek norite auginti spygliuotį, vertėtų apsvarstyti kitas, labiau pavėsį toleruojančias rūšis, pavyzdžiui, kanadinę cūgą, kai kurias kėnių ar kukmedžių rūšis. Kiekvienas augalas turi savo specifinius poreikius, ir bandymas juos ignoruoti retai kada duoda gerų rezultatų. Teisingas augalo pasirinkimas pagal esamas sąlygas yra protingo sodininkavimo pagrindas.
Šviesos trūkumo ir pertekliaus problemos
Pagrindinė šviesos trūkumo problema yra sulėtėjęs augimas ir suprastėjusi medžio išvaizda. Kaip minėta, pavėsyje auganti pocūgė stengiasi tiestis link šviesos, jos šakos tampa ilgos, silpnos, o atstumai tarp šakų eilių padidėja. Laja praranda savo būdingą tankumą ir simetriją. Be to, šviesos stygius silpnina medžio imuninę sistemą. Pavėsyje, kur drėgmė laikosi ilgiau, susidaro palankios sąlygos plisti grybelinėms ligoms, tokioms kaip spygliakritis. Medis tampa labiau pažeidžiamas ir kenkėjų antpuoliams.
Norint išspręsti šviesos trūkumo problemą, galimi keli sprendimo būdai. Jei pocūgė dar jauna, geriausia būtų ją persodinti į šviesesnę vietą. Nors persodinimas sukelia stresą, ilgalaikėje perspektyvoje tai yra geriausias sprendimas. Jei medis jau per didelis persodinimui, galima bandyti pagerinti apšvietimą, genint ar net pašalinant aplinkinius medžius ir krūmus, kurie meta šešėlį. Kartais net kelių didelių šakų pašalinimas nuo kaimyninio medžio gali ženkliai pagerinti situaciją.
Šviesos perteklius, arba saulės nudegimas, yra problema, su kuria dažniausiai susiduria jauni, neseniai pasodinti arba iš pavėsingesnės vietos į atvirą perkelti medeliai. Tai pasireiškia spyglių parudavimu ir nudžiūvimu, dažniausiai pietinėje ar pietvakarinėje medžio pusėje, kuri gauna daugiausiai saulės. Ypač didelė rizika kyla vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį. Norint išvengti šios problemos, jaunus medelius pirmaisiais metais galima pridengti agrodanga ar specialiais tinklais, kurie išsklaido saulės spindulius.
Svarbu užtikrinti, kad saulėkaitoje augantis medis gautų pakankamai drėgmės. Saulė ir vėjas greitai džiovina dirvožemį, todėl reguliarus laistymas ir mulčiavimas yra būtini. Jei medis yra tinkamai laistomas, jo audiniai yra pilni vandens ir daug atsparesni galimam perkaitimui ir nudegimui. Taigi, šviesos pertekliaus problemą dažnai galima sušvelninti optimizavus vandens režimą. Subrendę ir sveiki medžiai retai kada kenčia nuo saulės pertekliaus, nes yra prie jo gerai prisitaikę.
