Nors Menzieso pocūgė natūraliai auga gražia, simetriška kūgio forma ir dažnai nereikalauja intensyvaus genėjimo, tam tikrais atvejais šis priežiūros darbas yra ne tik naudingas, bet ir būtinas. Tinkamai atliktas genėjimas gali pagerinti medžio sveikatą, išlaikyti norimą dydį ir formą, paskatinti tankesnės lajos augimą ir pašalinti potencialias grėsmes. Svarbu suprasti genėjimo tikslus, žinoti, kada ir kaip jį atlikti, bei naudoti tinkamus įrankius. Netinkamas ar per daug agresyvus genėjimas gali negrįžtamai pakenkti medžiui, sutrikdyti jo natūralų augimą ar net atverti kelią ligoms. Todėl prieš imantis sekatoriaus ar pjūklo, būtina gerai išmanyti pagrindinius pocūgių genėjimo principus, kurie padės pasiekti norimų rezultatų, nesukeliant žalos šiam didingam spygliuočiui.
Pagrindinis genėjimo tikslas dažniausiai yra sanitarinis – palaikyti medžio sveikatą. Būtina reguliariai šalinti visas nudžiūvusias, ligotas, kenkėjų pažeistas ar nulūžusias šakas. Tokios šakos ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir yra potencialus infekcijų šaltinis. Ligos sukėlėjai ir kenkėjai gali lengvai įsitvirtinti negyvoje medienoje ir iš ten plisti į sveikas medžio dalis. Pašalinus pažeistas šakas laiku, užkertamas kelias tolesniam problemų plitimui ir užtikrinama gera oro cirkuliacija lajos viduje, kas taip pat mažina grybelinių ligų riziką.
Kitas svarbus tikslas – formuojamasis genėjimas, ypač aktualus jauniems medžiams. Kartais pocūgė gali išauginti dvi ar daugiau konkuruojančių viršūnių. Tai ne tik gadina būdingą medžio siluetą, bet ir silpnina jo struktūrą – tokios viršūnės ateityje, veikiamos sniego ar vėjo, gali lengvai išlūžti. Tokiu atveju reikia pasirinkti vieną, stipriausią ir tiesiausią viršūnę, o kitas pašalinti. Taip pat formuojamuoju genėjimu galima koreguoti lajos tankumą ir formą, trumpinant per ilgas, iš lajos išsišokančias šakas ir skatinant šakojimąsi.
Genėjimas taip pat gali būti atliekamas siekiant kontroliuoti medžio dydį, ypač jei jis auginamas mažesniame sode. Nors pocūgė yra didelis medis, reguliariai ir apgalvotai genint galima šiek tiek apriboti jos augimą ir išlaikyti kompaktiškesnę formą. Tačiau svarbu suprasti, kad radikaliai sumažinti didelio medžio neįmanoma nepakenkiant jo išvaizdai ir sveikatai. Dydžio kontrolė turi būti pradedama nuo jauno amžiaus ir atliekama palaipsniui. Taip pat genėjimas būtinas, jei medžio šakos pradeda liesti pastatus, elektros laidus ar trukdo praeiti.
Galiausiai, genėjimas gali būti naudojamas specifiniams tikslams, pavyzdžiui, auginant pocūgę kaip gyvatvorę ar topiarinę formą. Nors tai nėra įprastas šio medžio panaudojimo būdas, reguliariai karpant galima suformuoti tankią ir formalią gyvatvorę. Toks formavimas reikalauja nuolatinio ir kruopštaus darbo, pradedant nuo pat jauno amžiaus. Svarbu prisiminti, kad pocūgė, kaip ir daugelis spygliuočių, sunkiai atželia iš senos medienos, todėl karpyti galima tik jaunus, einamųjų metų ūglius.
Tinkamiausias laikas genėjimui
Tinkamo laiko pasirinkimas genėjimui yra labai svarbus, siekiant sumažinti stresą medžiui ir užtikrinti greitą žaizdų gijimą. Geriausias laikas daugumai genėjimo darbų yra žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kai medis dar yra ramybės būsenoje, bet iki aktyvios vegetacijos pradžios liko nedaug laiko. Genint ramybės periodu, sumažėja sakų tekėjimo rizika, o pavasarį prasidėjęs augimas padeda greitai užgydyti pjūvių vietas. Be to, kai medis yra be spyglių (nors pocūgė visžalė, bet laja retesnė), geriau matoma jo struktūra, todėl lengviau nuspręsti, kurias šakas reikia pašalinti.
Sanitarinį genėjimą, t. y. sausų, ligotų ar nulūžusių šakų šalinimą, galima atlikti bet kuriuo metų laiku, kai tik pastebima problema. Negyvų šakų šalinimas nekenkia medžiui, nes jos jau neatlieka jokių funkcijų. Kuo greičiau pašalinsite pažeistą šaką, tuo mažesnė rizika, kad per ją į medį pateks infekcija. Todėl pamačius nudžiūvusią ar vėjo nulaužtą šaką, nereikėtų laukti specifinio sezono – ją reikėtų pašalinti iš karto.
Formuojamąjį genėjimą, pavyzdžiui, ūglių trumpinimą norint sutankinti lają, geriausia atlikti vėlyvą pavasarį arba vasaros pradžioje, kai nauji ūgliai jau yra paaugę, bet dar nesumedėję. Kirpimas šiuo metu skatina šoninių pumpurų sprogimą ir tankesnį šakojimąsi. Šis metodas ypač efektyvus auginant pocūges gyvatvorėse ar norint išlaikyti kompaktiškesnę jaunų medelių formą. Svarbu atlikti šį darbą laiku, kad naujai išaugusios šakelės spėtų subręsti iki žiemos.
Reikėtų vengti genėjimo vėlyvą vasarą ir rudenį. Genėjimas šiuo laikotarpiu gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki šalčių ir bus pažeisti žiemos šalčio. Be to, rudenį padarytos žaizdos gyja lėčiau, todėl padidėja rizika, kad per jas įsimes grybelinės infekcijos, kurioms palankus drėgnas ir vėsus rudens oras. Išimtis gali būti taikoma tik labai smulkiam sanitariniam genėjimui.
Genėjimo įrankiai ir technikos
Tinkamų įrankių naudojimas yra būtinas švariam ir saugiam genėjimui. Smulkesnėms šakoms (iki 2 cm skersmens) pakanka aštraus ir kokybiško genėjimo sekatoriaus. Didesnėms šakoms (iki 5 cm skersmens) reikės genėjimo žirklių su ilgomis rankenomis, kurios suteikia didesnę jėgą. Dar storesnėms šakoms šalinti naudojamas specialus genėjimo pjūklas, kuris dažnai būna lenktas, kad būtų patogiau pjauti sunkiai prieinamose vietose. Visi įrankiai turi būti nepriekaištingai aštrūs, kad pjūvis būtų lygus, o ne traišky_tų medienos audinius. Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno medžio prie kito, įrankius būtina dezinfekuoti spiritu ar kitu dezinfekantu, kad būtų išvengta ligų pernešimo.
Šalinant visą šaką, labai svarbu atlikti pjūvį tinkamoje vietoje. Pjauti reikia ne per arti kamieno, pažeidžiant vadinamąją šakos apykaklę (sustorėjimą ties šakos pagrindu), ir ne per toli, paliekant ilgą stuobrį. Šakos apykaklėje yra specializuotų ląstelių, kurios atsakingos už greitą žaizdos užgijimą. Pjūvį reikia daryti iškart už šios apykaklės. Paliktas per ilgas stuobrys ilgainiui nudžius ir taps puikia vieta įsikurti kenkėjams ir ligoms.
Šalinant didelę ir sunkią šaką, reikia taikyti trijų pjūvių techniką, kad būtų išvengta žievės atplėšimo nuo kamieno. Pirmasis pjūvis daromas iš šakos apačios, maždaug 30 cm atstumu nuo kamieno, įpjaunant maždaug iki trečdalio šakos storio. Antrasis pjūvis daromas iš viršaus, kelis centimetrus toliau nuo pirmojo pjūvio (toliau nuo kamieno). Šaka nulūš ties šiais pjūviais, nepadarydama žalos kamienui. Likusį stuobrį galima saugiai nupjauti trečiuoju, galutiniu pjūviu tinkamoje vietoje, prie pat šakos apykaklės.
Trumpinant šakas ar ūglius, pjūvį reikia daryti šiek tiek kampu, maždaug 0,5 cm virš sveiko pumpuro ar šoninės šakelės. Pjūvis turėtų būti nukreiptas ta pačia kryptimi, kuria auga pumpuras. Tai skatina naują augimą norima kryptimi ir neleidžia kauptis vandeniui ant pjūvio vietos. Niekada nekirpkite šakos viduryje, nepalikdami pumpuro, nes likusi dalis nudžius ir atrodys neestetiškai.
Formuojamasis, sanitarinis ir retinimo genėjimas
Sanitarinis genėjimas yra pats svarbiausias ir dažniausiai atliekamas genėjimo tipas. Kaip jau minėta, jo tikslas – pašalinti visas negyvas, pažeistas ar ligotas medžio dalis. Šį darbą reikėtų atlikti reguliariai, bent kartą per metus apžiūrint medį. Sanitarinis genėjimas ne tik gerina medžio sveikatą ir išvaizdą, bet ir didina saugumą, nes pašalinamos šakos, kurios galėtų nulūžti ir ką nors sužaloti ar padaryti žalos turtui. Tai yra pagrindinė medžio higienos procedūra.
Formuojamasis genėjimas taikomas jauniems medžiams, siekiant suteikti jiems tvirtą struktūrą ir estetišką formą. Svarbiausias uždavinys – užtikrinti vienos dominuojančios viršūnės augimą. Jei atsiranda konkuruojančios viršūnės, viena iš jų šalinama. Taip pat galima pašalinti per tankiai augančias ar nepalankiu kampu (per daug stačiai) prie kamieno prisitvirtinusias šakas, kurios ateityje gali tapti silpnos. Formuojant lają, galima šiek tiek patrumpinti šoninių šakų viršūnes, kad jos labiau šakotųsi ir laja būtų tankesnė. Svarbu viską daryti saikingai, kad nebūtų sutrikdytas natūralus augalas.
Retinimo genėjimas atliekamas siekiant pagerinti šviesos ir oro patekimą į lajos vidų. Nors pocūgėms jis retai kada reikalingas, kartais, ypač senesniems ir labai tankiems medžiams, gali būti naudinga pašalinti kelias vidines, viena kitą užgožiančias šakas. Tai sumažina grybelinių ligų riziką, nes laja greičiau išdžiūsta po lietaus. Retinant lają, šalinamos silpnesnės, į vidų augančios ar viena į kitą besitrinančios šakos. Svarbu vienu kartu nepašalinti daugiau nei 25% visos lajos masės.
Specifinis genėjimo tipas – apatinių šakų šalinimas, arba kamieno pakėlimas. Tai daroma, kai reikia užtikrinti praėjimą po medžiu arba kai apatinės šakos pradeda džiūti dėl šviesos trūkumo. Šakas reikia šalinti palaipsniui, per kelis metus, o ne visas iš karto, kad medis nepatirtų per didelio streso. Šalinant apatines šakas, medis vizualiai paaukštėja, atsiveria vaizdas po juo. Šis genėjimas ypač populiarus parkuose ir alėjose.
Klaidų vengimas ir žaizdų gydymas po genėjimo
Viena iš dažniausių klaidų – per stiprus genėjimas vienu metu. Niekada nereikėtų pašalinti daugiau nei ketvirtadalio gyvų medžio šakų per vieną sezoną. Per daug lapijos (spyglių) pašalinimas sutrikdo medžio gebėjimą gaminti maistą fotosintezės būdu ir gali sukelti stiprų stresą ar net medžio žūtį. Genėjimą geriau planuoti per kelis metus, jei reikia atlikti didesnius pakeitimus. Kita klaida – netinkamas pjūvis, paliekant stuobrį arba pažeidžiant šakos apykaklę. Tai apsunkina žaizdų gijimą ir atveria kelią infekcijoms.
Dar viena klaida – bandymas nupjauti medžio viršūnę, siekiant apriboti jo aukštį. Nupjovus pocūgės viršūnę, sutrikdoma jos natūrali augimo forma. Vietoj nupjautos viršūnės medis dažniausiai išaugina kelias naujas, silpnas viršūnes, suformuodamas neestetišką „šluotą”. Tai negrįžtamai sugadina medžio siluetą ir susilpnina jo struktūrą. Jei medžio aukštis yra problema, geriau nuo pat pradžių rinktis žemaūges veisles arba kontroliuoti augimą reguliariai genint šonines šakas, o ne kapojant viršūnę.
Svarbu naudoti tik aštrius ir švarius įrankius. Atšipę įrankiai plėšo medienos audinius, o ne pjauna, todėl žaizdos būna nelygios ir gyja daug ilgiau. Nešvarūs įrankiai gali pernešti ligas nuo vieno augalo kitam. Po kiekvieno medžio genėjimo įrankius būtina nuvalyti ir dezinfekuoti. Tai paprasta, bet labai svarbi procedūra, padedanti išlaikyti jūsų sodo augalus sveikus.
Klausimas dėl žaizdų tepimo sodo tepalu yra diskutuotinas. Anksčiau buvo manoma, kad visas didesnes žaizdas būtina užtepti. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad sveikas medis puikiai geba pats apsiginti nuo infekcijų, suformuodamas apsauginį audinį aplink žaizdą. Kartais tepalas netgi gali pakenkti, sulaikydamas drėgmę ir sudarydamas palankias sąlygas puviniui. Sodo tepalą verta naudoti tik labai didelėms žaizdoms arba jei genėjimas atliekamas nepalankiu metu, kai didelė infekcijos rizika. Sveikam medžiui, genimam tinkamu laiku, dažniausiai papildoma apsauga nereikalinga.
