Nors mėlynasis vilkdalgis yra laikomas gana sausrai atspariu augalu, teisingas ir savalaikis laistymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių jo sveikatą, augimą ir žydėjimo gausą. Daugelis sodininkų daro klaidą manydami, kad šiam augalui visai nereikia drėgmės, arba, atvirkščiai, laisto jį per dažnai. Tiek drėgmės trūkumas, tiek jos perteklius gali turėti neigiamų pasekmių: nuo menko žydėjimo iki rimtų ligų, tokių kaip šakniastiebių puvinys, kuris gali pražudyti visą augalą. Suprasti vilkdalgių vandens poreikį skirtingais augimo etapais ir išmokti juos teisingai laistyti yra būtina kiekvienam, norinčiam džiaugtis šių karališkų gėlių grožiu savo sode.
Barzdotųjų vilkdalgių vandens poreikis labai priklauso nuo augimo ciklo fazės. Didžiausias drėgmės poreikis yra pavasarį, kai augalas aktyviai augina lapus ir formuoja žiedynkočius, bei žydėjimo metu. Šiuo laikotarpiu pakankamas vandens kiekis užtikrina didelius, ryškius žiedus ir tvirtus stiebus. Po žydėjimo, vasaros antroje pusėje, augalas pereina į ramybės periodą, ir jo vandens poreikis ženkliai sumažėja. Šiuo metu perteklinė drėgmė yra ypač pavojinga, nes gali sukelti šakniastiebių puvinį. Rudenį laistyti praktiškai nebereikia, nebent jis būtų ypač sausas.
Dirvožemio tipas taip pat turi didelę įtaką laistymo dažnumui. Lengvose, smėlingose dirvose, kurios greitai išdžiūsta, vilkdalgius reikės laistyti dažniau nei sunkiose, molingose dirvose, kurios ilgiau sulaiko drėgmę. Tačiau svarbu pabrėžti, kad vilkdalgiai apskritai geriau auga lengvesnėse, gerai drenuotose dirvose. Sunkioje dirvoje net ir retas laistymas gali sukelti užmirkimą aplink šakniastiebį, todėl prieš sodinant tokią dirvą būtina pagerinti smėliu ir organinėmis medžiagomis. Gerai paruoštas dirvožemis yra raktas į teisingą drėgmės balansą.
Oro sąlygos yra dar vienas svarbus veiksnys. Karštomis, saulėtomis ir vėjuotomis dienomis vanduo iš dirvožemio ir per lapus išgaruoja daug greičiau, todėl laistyti reikia dažniau. Vėsiu ir apsiniaukusiu oru laistymo poreikis sumažėja. Svarbu išmokti stebėti savo augalus ir dirvožemį, o ne aklai laikytis kažkokio laistymo grafiko. Geriausias būdas patikrinti, ar reikia laistyti – įkišti pirštą į žemę kelių centimetrų gyliu. Jei žemė sausa, laikas laistyti. Jei dar jaučiasi drėgmė, su laistymu galima palaukti.
Laistymo taisyklės ir technika
Pagrindinė ir svarbiausia vilkdalgių laistymo taisyklė – laistyti retai, bet gausiai. Tai reiškia, kad kai jau laistote, reikia pilti tiek vandens, kad jis gerai sudrėkintų dirvožemį iki pat šaknų gylio (maždaug 20-30 cm). Toks laistymas skatina augalą auginti gilesnes ir stipresnes šaknis, kurios geriau pasiekia drėgmę gilesniuose dirvos sluoksniuose ir padaro augalą atsparesnį sausrai. Dažnas ir paviršutiniškas laistymas skatina paviršinių šaknų formavimąsi, o augalas tampa labiau priklausomas nuo dažno laistymo ir jautresnis sausrai.
Laistyti vilkdalgius reikėtų stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų, ypač šakniastiebio. Geriausia vandenį pilti tiesiai ant žemės aplink augalą. Vandens patekimas ant lapų, ypač vakare, gali sudaryti palankias sąlygas plisti grybinėms ligoms, tokioms kaip lapų dėmėtligė. Drėgmė, ilgai užsilaikanti lapų skrotelėje prie šakniastiebio, gali sukelti jo puvimą. Todėl laistymas laistytuvu be purkštuko arba lašelinė drėkinimo sistema yra daug geresnis pasirinkimas nei laistymas purkštuvu iš viršaus.
Geriausias laikas laistymui yra ankstyvas rytas. Laistant ryte, vanduo turi pakankamai laiko susigerti į dirvą, kol saulė dar nėra aktyvi ir garavimas minimalus. Be to, bet koks vanduo, netyčia patekęs ant lapų, greitai nudžiūsta kylančios saulės spinduliuose, taip sumažinant ligų riziką. Laistyti vidurdienį, ypač karštą dieną, nerekomenduojama, nes didelė dalis vandens greitai išgaruoja. Vakarinis laistymas taip pat nėra idealus, nes per naktį drėgni lapai ir dirvos paviršius gali tapti puikia terpe grybinėms infekcijoms.
Po laistymo, kai dirvos paviršius šiek tiek pradžiūsta, naudinga jį supurenti. Tai suardo susidariusią dirvos plutą, pagerina oro patekimą į šaknis ir sumažina vandens garavimą iš gilesnių sluoksnių. Purenti reikia atsargiai ir negiliai, kad nebūtų pažeisti arti paviršiaus esantys šakniastiebiai. Mulčiavimas organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas ar šiaudai, taip pat padeda sulaikyti drėgmę dirvoje ir sumažina laistymo poreikį. Tačiau mulčiuojant svarbu neapkrauti paties šakniastiebio, kad jis galėtų gauti saulės šilumos.
Laistymas po pasodinimo
Ką tik pasodintų ar persodintų vilkdalgių laistymas yra itin svarbus jų prigijimui. Iškart po pasodinimo augalus reikia gausiai palaistyti, kad žemė gerai priglustų prie šaknų ir neliktų oro tarpų. Pirmasis laistymas turi būti toks, kad dirva aplink šakniastiebį gerai įmirktų. Tai suteiks augalui reikiamą startinę drėgmę, kol jis dar neturi pilnai veikiančios šaknų sistemos naujoje vietoje. Vėlesnis laistymas priklausys nuo oro sąlygų.
Pirmąsias 2-4 savaites po pasodinimo svarbu palaikyti tolygiai drėgną dirvožemį. Tai nereiškia, kad žemė turi būti nuolat šlapia, bet ji neturėtų visiškai išdžiūti. Šiuo laikotarpiu augalas aktyviai formuoja naujas, smulkias šakneles, kurioms drėgmė yra gyvybiškai svarbi. Patikrinkite dirvožemio drėgnumą kas kelias dienas ir palaistykite, kai viršutinis sluoksnis pradžiūsta. Svarbu rasti aukso viduriuką tarp išdžiūvimo ir perlaistymo.
Kai pastebėsite naujų lapų augimo požymius, tai bus ženklas, kad vilkdalgis sėkmingai prigijo ir pradėjo aktyviai augti. Nuo šio momento laistymo dažnumą galima palaipsniui mažinti, pereinant prie įprasto, subrendusiems augalams būdingo laistymo režimo – retai, bet gausiai. Augalas, suformavęs tvirtą šaknų sistemą, jau gali pats apsirūpinti drėgme iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.
Vasaros pabaigoje pasodintiems vilkdalgiams svarbu leisti pasiruošti žiemai. Artėjant rudeniui, laistymą reikia dar labiau sumažinti, kad būtų išvengta naujo augimo skatinimo, kuris gali pakenkti augalo žiemojimui. Prieš pat šalnas dirva turi būti sausesnė, nes per didelė drėgmė kartu su šalčiu gali pažeisti šakniastiebius. Tinkamas laistymo reguliavimas po pasodinimo yra raktas į sėkmingą augalo įsitvirtinimą ir atsparumą.
Perlaistymo pavojai
Vienas didžiausių pavojų, tykančių vilkdalgių, yra perteklinė drėgmė ir perlaistymas. Barzdotieji vilkdalgiai yra kilę iš regionų, kur dirvožemis yra gerai drenuojamas, ir jie yra genetiškai prisitaikę ištverti sausringus periodus. Jų mėsingi šakniastiebiai kaupia vandenį ir maistines medžiagas, tačiau nuolat drėgnoje aplinkoje jie tampa labai pažeidžiami. Didžiausia grėsmė yra šakniastiebių puvinys, kurį sukelia dirvožemyje esantys mikroorganizmai.
Šakniastiebių puvinys yra bakterinė arba grybinė liga, kuri pažeidžia šakniastiebį, paversdama jį minkšta, nemalonaus kvapo mase. Puvinys dažniausiai prasideda nuo šakniastiebio pagrindo ir plinta toliau. Pirmieji požymiai, matomi antžeminėje dalyje, yra gelstantys ir džiūstantys lapai, ypač centrinė kero dalis. Lapų vėduoklė gali tiesiog nuvirsti nuo šakniastiebio. Laiku nepastebėta ir negydoma liga gali sunaikinti visą augalą.
Norint išvengti šakniastiebių puvinio, svarbiausia yra užtikrinti puikų drenažą ir vengti perlaistymo. Sodinant vilkdalgius į sunkų dirvožemį, būtina jį pagerinti. Niekada nesodinkite vilkdalgių daubose ar vietose, kur po lietaus ilgai stovi vanduo. Laistyti reikia tik tada, kai dirvožemis yra sausas, ir visada leisti jam pradžiūti tarp laistymų. Taip pat svarbu nesodinti vilkdalgių per giliai – saulės spinduliai, pasiekiantys šakniastiebį, padeda jam išdžiūti ir veikia kaip natūrali dezinfekcija.
Jei vis dėlto pastebėjote puvinio požymius, reikia imtis skubių veiksmų. Atsargiai atkapstykite žemę aplink šakniastiebį. Aštriu, dezinfekuotu peiliu išpjaukite visas pažeistas, minkštas dalis iki sveikos, baltos audinio vietos. Pjūvio vietas apdorokite fungicidu arba tiesiog apibarstykite medžio anglies milteliais. Kelias dienas palikite šakniastiebį atvirą, kad saulė ir oras jį apdžiovintų. Tik po to galima vėl atsargiai užberti žemėmis. Sunkiai pažeistą augalą geriau iškasti ir sunaikinti, kad liga neplistų.
Drėgmės trūkumo požymiai
Nors vilkdalgiai yra atsparūs sausrai, ilgalaikis drėgmės trūkumas, ypač aktyvaus augimo periodu, taip pat gali neigiamai paveikti augalą. Svarbu atpažinti drėgmės trūkumo požymius ir laiku palaistyti augalus, kad būtų išvengta didesnės žalos. Vienas pirmųjų ženklų yra lapų elastingumo praradimas – jie tampa suglebę, praranda savo statiškumą. Lapų galiukai gali pradėti džiūti ir ruduoti.
Stiprus drėgmės trūkumas pavasarį, kai formuojasi žiedynai, gali lemti tai, kad žiedynkočiai užaugs trumpesni, žiedai bus mažesni, ne tokie ryškūs ir greičiau nuvys. Kai kuriais atvejais, esant ypač didelei sausrai, augalas gali visai nesuformuoti žiedų, taip taupydamas energiją išgyvenimui. Todėl būtent pavasarį ir žydėjimo metu svarbiausia užtikrinti, kad vilkdalgiai nepatirtų vandens streso.
Sausros paveikti augalai tampa labiau pažeidžiami kenkėjų, pavyzdžiui, voratinklinių erkių. Šie kenkėjai ypač gerai dauginasi sausomis ir karštomis sąlygomis. Nusilpęs augalas taip pat tampa mažiau atsparus ir kitoms ligoms. Todėl pakankamas, bet ne perteklinis laistymas yra svarbi profilaktinė priemonė, padedanti išlaikyti augalus sveikus ir stiprius.
Svarbu atsiminti, kad drėgmės trūkumo problema dažniau pasitaiko jauniems, neseniai pasodintiems augalams, kurių šaknų sistema dar nėra gerai išsivysčiusi. Taip pat smėlingose, greitai džiūstančiose dirvose augantys vilkdalgiai yra jautresni sausrai. Senesni, gerai įsitvirtinę kerai su gilia šaknų sistema gali ištverti ilgesnius sausros periodus be didesnės žalos. Stebėkite savo augalus ir laistykite juos atsižvelgdami į jų amžių, dirvožemio tipą ir vyraujančias oro sąlygas.
