Nors mėlynieji vilkdalgiai laikomi gana atspariais ir nereikliais augalais, jie, kaip ir visos sodo gėlės, nėra apsaugoti nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Netinkamos auginimo sąlygos, tokios kaip per didelė drėgmė, prastas drenažas, per tankus sodinimas ar maistinių medžiagų disbalansas, gali susilpninti augalus ir padaryti juos labiau pažeidžiamus. Laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų antpuolio požymius ir imtis tinkamų profilaktikos bei kontrolės priemonių yra būtina norint išsaugoti augalų sveikatą ir dekoratyvumą. Sėkminga kova su problemomis prasideda nuo gebėjimo jas teisingai atpažinti, todėl šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias vilkdalgių ligas ir kenkėjus bei jų valdymo būdus.
Viena iš pavojingiausių ir dažniausiai pasitaikančių vilkdalgių problemų yra šakniastiebių puvinys. Tai gali būti tiek bakterinės, tiek grybinės kilmės liga, kurią sukelia nuolatinis drėgmės perteklius dirvožemyje. Pažeistas šakniastiebis tampa minkštas, vandeningas, skleidžia nemalonų kvapą ir galiausiai suyra. Pirmieji antžeminiai simptomai – gelstantys ir džiūstantys lapai, ypač kero centre, kurie lengvai atsiskiria nuo šakniastiebio. Pagrindinės šios ligos priežastys yra per gilus sodinimas, sunki, prastai drenuota dirva ir per daiktas laistymas.
Svarbiausia kovos su šakniastiebių puviniu priemonė yra profilaktika. Vilkdalgius reikia sodinti saulėtoje, gerai vėdinamoje vietoje, purioje ir laidžioje dirvoje. Sodinant šakniastiebio viršus turi likti matomas arba vos pridengtas žeme. Būtina vengti perlaistymo ir tręšimo per didelėmis azoto normomis. Jei liga jau pasireiškė, reikia nedelsiant veikti: atsargiai atkapstyti šakniastiebį ir aštriu, dezinfekuotu peiliu išpjauti visas pažeistas dalis iki sveikos audinio. Pjūvius būtina dezinfekuoti fungicidu, kalio permanganato tirpalu ar tiesiog medžio anglies milteliais ir palikti atvirus, kad apdžiūtų saulėje.
Kita dažna grybinė liga yra lapų dėmėtligė (sukėlėjas Didymellina macrospora). Ji pasireiškia pilkšvomis arba rusvomis, apvaliomis ar ovaliomis dėmėmis ant lapų, kurios laikui bėgant didėja, susilieja, o jų centre audinys gali iškristi. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nudžiūsta anksčiau laiko. Nors ši liga retai pražudo augalą, ji silpnina jį ir gadina estetinį vaizdą. Liga labiausiai plinta drėgnu ir šiltu oru, ypač tankiuose, prastai vėdinamuose sąžalynuose.
Kovojant su lapų dėmėtlige, svarbiausia yra sanitarinė profilaktika. Rudenį būtina nupjauti ir sunaikinti (sudeginti, o ne kompostuoti) visus pažeistus vilkdalgių lapus, nes ant jų žiemoja ligos sukėlėjas. Pavasarį, pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistus lapus taip pat reikia šalinti. Smarkiai išplitus ligai, gali tekti naudoti fungicidus, pavyzdžiui, vario preparatus. Purkšti reikia kelis kartus kas 10-14 dienų. Retesnis sodinimas, užtikrinantis gerą oro cirkuliaciją, taip pat padeda sumažinti ligos plitimo riziką.
Kitos grybinės ir virusinės ligos
Rūdys yra dar viena grybinė liga, galinti pažeisti vilkdalgius. Ant lapų atsiranda smulkios, iškilios, oranžinės arba rūdžių spalvos pustulės. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nudžiūsta. Kaip ir kitų grybinių ligų atveju, rūdys labiausiai plinta drėgnu oru. Kovos priemonės yra panašios į tas, kurios taikomos nuo dėmėtligės: pažeistų lapų šalinimas ir naikinimas, fungicidų naudojimas esant būtinybei. Svarbu išlaikyti švarą gėlyne ir vengti per tankaus sodinimo.
Botrytis, arba pilkasis kekeras, yra dar viena pavojinga liga, ypač žalinga vėsiu ir drėgnu oru. Ji gali pažeisti visas augalo dalis – lapus, stiebus, žiedpumpurius ir net šakniastiebius. Pažeistos vietos apsitraukia pilku, puriu pelėsiu. Liga ypač greitai plinta ant pažeistų ar nuvytusių augalo dalių. Profilaktikai svarbu laiku šalinti nužydėjusius žiedus ir pažeistus lapus, užtikrinti gerą ventiliaciją ir neperlaistyti. Esant reikalui, naudojami specialūs fungicidai nuo pilkojo kekero.
Vilkdalgius gali pažeisti ir virusinės ligos, pavyzdžiui, vilkdalgių mozaikos virusas. Šios ligos simptomai – netaisyklingos šviesios juostos, dryžiai ar dėmės ant lapų, augalo augimo sulėtėjimas, deformuoti ir smulkesni žiedai. Virusines ligas dažniausiai platina vabzdžiai, pavyzdžiui, amarai, arba jos perduodamos per užkrėstus sodo įrankius dauginant augalus. Išgydyti virusinių ligų neįmanoma.
Pastebėjus virusinės ligos požymius, pažeistą augalą reikia nedelsiant iškasti ir sunaikinti, kad liga neplistų į kitus vilkdalgius. Niekada negalima dauginti augalų, kurie rodo virusinės ligos simptomus. Svarbi profilaktinė priemonė yra kova su virusus platinančiais amarais. Taip pat būtina dezinfekuoti sodo įrankius (peilius, sekatorius), ypač dalijant vilkdalgių kerus. Įrankius galima dezinfekuoti spiritu, baliklio tirpalu ar tiesiog pakaitinus ant ugnies.
Dažniausi kenkėjai
Vienas specifiškiausių ir pavojingiausių barzdotųjų vilkdalgių kenkėjų yra vilkdalginė musė (Iris Borer, Macronoctua onusta). Suaugusi musė nėra kenksminga, tačiau jos lervos (vikšrai) gali padaryti didžiulę žalą. Musės kiaušinėlius deda ant senų lapų rudenį. Pavasarį išsiritusios lervos įsigraužia į jaunus lapus ir keliauja žemyn link šakniastiebio. Lapuose matomos vandeningos, tamsios juostos. Pasiekusios šakniastiebį, lervos jį graužia iš vidaus, palikdamos ertmes ir takus, kurie dažnai tampa antrinės bakterinės infekcijos (šakniastiebių puvinio) židiniu.
Efektyviausia kovos su vilkdalgine muse priemonė yra sanitarinė profilaktika. Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sudeginti visus senus vilkdalgių lapus ir augalines liekanas, nes ant jų žiemoja kenkėjo kiaušinėliai. Pavasarį, pastebėjus pirmuosius pažeidimo požymius (vandeningas juostas lapuose), galima bandyti sutraiškyti lervą tiesiog pirštais lapo viduje. Vasarą, dalijant kerus, reikia atidžiai apžiūrėti šakniastiebius ir sunaikinti visas rastas lervas. Sunkiai pažeistus šakniastiebius geriau sunaikinti. Cheminei kontrolei galima naudoti sisteminius insekticidus ankstyvą pavasarį, kai lervos dar tik pradeda savo kelionę lapais.
Amarai yra universalūs kenkėjai, kurie nevengia ir vilkdalgių. Jie dažniausiai telkiasi ant jaunų ūglių, lapų ir žiedpumpurių, siurbdami augalo sultis. Dėl to augalas silpsta, lapai ir žiedai deformuojasi. Be tiesioginės žalos, amarai yra pavojingi, nes platina virusines ligas. Kovai su amarais galima naudoti liaudiškas priemones, pavyzdžiui, ūkiško muilo ar žaliojo muilo tirpalą, arba specialius insekticidus (aficidus). Svarbu apdoroti augalus laiku, kol amarų kolonijos dar nėra didelės.
Tripsai – tai dar vieni smulkūs, sultis siurbiantys vabzdžiai, galintys pakenkti vilkdalgiams. Jie dažniausiai pažeidžia žiedus ir lapus. Pažeidimo vietose atsiranda sidabriškos dėmelės ir dryžiai, lapai deformuojasi, o žiedlapiai gali būti pažeisti, su pakitusios spalvos ploteliais. Tripsai ypač aktyvūs karštu ir sausu oru. Kovai su jais naudojami sisteminiai arba kontaktiniai insekticidai. Svarbu purkšti kelis kartus, nes preparatai neveikia visų kenkėjo vystymosi stadijų.
Kiti kenkėjai ir problemos
Šliužai ir sraigės taip pat gali pakenkti vilkdalgiams, ypač jauniems lapams ir žiedams. Jie išgraužia netaisyklingos formos skyles lapuose ir žiedlapiuose, palikdami blizgių gleivių pėdsakus. Šie kenkėjai ypač aktyvūs drėgnu oru, naktį. Kovai su jais galima naudoti įvairias gaudykles (pvz., alaus gaudykles), rinkti juos rankomis arba naudoti specialius moliuskocidus (granules nuo šliužų). Barjerai iš aštrių medžiagų, pavyzdžiui, smulkintų kiaušinių lukštų ar spyglių, aplink augalus taip pat gali būti veiksmingi.
Voratinklinės erkės yra smulkūs, voragyviams priklausantys kenkėjai, kurie taip pat siurbia augalų sultis. Jos dažniausiai puola augalus karštu ir sausu oru, ypač jei jie auga užuovėjoje. Pažeisti lapai pagelsta, ant jų matomos smulkios gelsvos dėmelės, o vėliau lapų apatinėje pusėje galima pastebėti ploną voratinklį. Kovai su voratinklinėmis erkėmis naudojami akaricidai. Profilaktiškai padeda reguliarus augalų apipurškimas vandeniu, nes šie kenkėjai nemėgsta drėgmės.
Kartais sodininkai susiduria su problema, kai vilkdalgiai vešliai augina lapus, bet nežydi. Tai ne visada yra ligos ar kenkėjų pasekmė. Dažniausios priežastys yra per gilus sodinimas, saulės šviesos trūkumas, pertręšimas azoto trąšomis arba per tankus keras, kurį jau laikas išdalinti. Prieš ieškant sudėtingų problemų, visada verta patikrinti šiuos pagrindinius auginimo aspektus. Dažnai, pakoregavus auginimo sąlygas, žydėjimas atsistato.
Svarbiausia taisyklė norint išvengti daugumos ligų ir kenkėjų yra tinkama agrotechnika ir profilaktika. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas visada yra atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Reguliariai apžiūrėkite savo vilkdalgius, laiku šalinkite pažeistas dalis, palaikykite švarą gėlyne, ir jūsų augalai bus apsaugoti nuo daugelio problemų. Chemikalus naudokite tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės nepadeda.
Bendrosios profilaktikos priemonės
Prevencija visada yra geriau nei gydymas. Norint turėti sveiką vilkdalgių kolekciją, svarbu laikytis kelių pagrindinių profilaktikos taisyklių. Visų pirma, rinkitės tik sveikus ir kokybiškus sodmenis iš patikimų tiekėjų. Prieš sodindami atidžiai apžiūrėkite šakniastiebius, ar nėra puvinio, pažeidimų ar kenkėjų pėdsakų. Naujai įsigytus augalus rekomenduojama kurį laiką auginti atskirai nuo pagrindinės kolekcijos (karantinuoti), kad įsitikintumėte, jog jie neužkrėsti.
Laikykitės tinkamo sodinimo gylio ir atstumų tarp augalų. Per tankus sodinimas blogina oro cirkuliaciją, sukuria drėgną mikroklimatą, idealų grybinėms ligoms plisti. Tinkami atstumai leidžia saulei pasiekti šakniastiebius, juos sušildyti ir apdžiovinti, o tai yra natūrali apsauga nuo puvinių. Reguliariai, kas 3-5 metus, išdalykite ir atjauninkite kerus, pašalindami senas, negyvybingas dalis.
Palaikykite švarą ir tvarką gėlyne. Reguliariai šalinkite piktžoles, kurios konkuruoja dėl maisto medžiagų ir gali tapti kenkėjų bei ligų prieglobsčiu. Laiku nuskinkite nuvytusius žiedus. Rudenį, po stipresnių šalnų, nupjaukite ir sunaikinkite visus vilkdalgių lapus. Tai yra pati svarbiausia priemonė, padedanti sunaikinti žiemojančius kenkėjų kiaušinėlius ir ligų sukėlėjų sporas.
Naudokite sėjomainą, jei įmanoma. Nesodinkite vilkdalgių į tą pačią vietą, kurioje prieš tai augę augalai sirgo tomis pačiomis ligomis. Venkite pertręšimo, ypač azotu, nes tai silpnina augalus. Stiprinkite augalų imunitetą naudodami subalansuotas trąšas, kuriose gausu fosforo ir kalio. Laikydamiesi šių paprastų, bet veiksmingų taisyklių, galėsite ženkliai sumažinti riziką susidurti su rimtomis vilkdalgių ligomis ir kenkėjais.
