Genėjimas yra neabejotinai pati svarbiausia mėlynbarzdžio priežiūros procedūra, nuo kurios tiesiogiai priklauso ne tik krūmo išvaizda, bet ir jo žydėjimo gausa. Daugeliui pradedančiųjų sodininkų mintis apie drastišką, beveik iki pat žemės, krūmo nupjovimą gali atrodyti bauginanti, tačiau mėlynbarzdžio atveju tai yra būtina ir jam labai naudinga. Šis augalas turi vieną esminę savybę – jis žiedus krauna tik ant pirmamečių, tai yra, tais pačiais metais išaugusių ūglių. Todėl, jei krūmo nenugenėsime, jis leis tik kelis naujus ūglius iš senų šakų viršūnių, o žydėjimas bus menkas ir koncentruotas tik krūmo pakraščiuose. Stiprus kasmetinis genėjimas priverčia augalą išleisti daugybę naujų, stiprių ūglių tiesiai iš pagrindo, ir ant kiekvieno iš jų vasaros pabaigoje susiformuos gausūs žiedynai.
Reguliarus genėjimas ne tik stimuliuoja žydėjimą, bet ir padeda išlaikyti gražią, kompaktišką ir tankią krūmo formą. Negėnimas mėlynbarzdis per kelerius metus tampa retas, jo apatinė dalis sumedėja ir išplinka, o pats krūmas atrodo netvarkingas ir apleistas. Genėjimas veikia kaip atjauninimo procedūra, kuri kasmet atnaujina visą augalo antžeminę dalį, neleidžia jam pasenti ir išsigimti. Tai užtikrina, kad krūmas išliks dekoratyvus ir gyvybingas daugelį metų.
Svarbu suprasti, kada ir kaip teisingai atlikti šią procedūrą. Netinkamu laiku atliktas genėjimas gali pakenkti augalui, sumažinti jo atsparumą šalčiui arba netgi visiškai sunaikinti žydėjimą tais metais. Taip pat svarbu naudoti tinkamus įrankius ir žinoti pagrindines genėjimo technikas. Nors pats procesas yra labai paprastas, kelios esminės žinios padės jį atlikti teisingai ir efektyviai.
Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kodėl genėjimas yra toks svarbus, kada yra idealus laikas tai daryti, kokios yra pagrindinės genėjimo technikos ir kokius įrankius naudoti. Suprasdamas genėjimo principus ir nebijodamas imtis sekatoriaus, galėsi pats suformuoti tobulą mėlynbarzdžio krūmą, kuris kasmet taps vis įspūdingesnis ir apsipils ryškiai mėlynais žiedais, tapdamas tikra rudens sodo žvaigžde.
Kodėl genėjimas yra būtinas?
Pagrindinė priežastis, kodėl mėlynbarzdį būtina genėti, slypi jo biologijoje. Kaip minėta, šis krūmas žydi ant naujo, šiųmečio prieaugio. Tai reiškia, kad visi žiedai, kuriuos matome vasaros pabaigoje ir rudenį, susiformavo ant ūglių, kurie išaugo tą patį pavasarį ir vasarą. Senos, pernykštės šakos pačios žiedų nebekrauna. Todėl, norint kasmet džiaugtis gausiu žydėjimu, būtina skatinti augalą auginti kuo daugiau naujų ūglių. O geriausias būdas tai padaryti – stipriai nugenėti senas šakas.
Stiprus pavasarinis genėjimas veikia kaip stiprus signalas augalui. Pašalinus seną antžeminę dalį, visa šaknų sistemoje sukaupta energija nukreipiama į miegančių pumpurų, esančių prie pat kamieno pagrindo, pažadinimą. Iš šių pumpurų išauga daug naujų, gyvybingų ir stiprių ūglių. Kadangi kiekvienas toks ūglis potencialiai gali žydėti, bendras žiedų kiekis ant nugenėto krūmo būna nepalyginamai didesnis nei ant negenėto.
Antra svarbi priežastis – formos palaikymas. Mėlynbarzdis natūraliai siekia formuoti apvalų, tankų krūmą. Kasmetinis genėjimas padeda palaikyti šią formą. Be genėjimo krūmas tįsta į viršų, jo apatinė dalis sumedėja ir praranda lapus, o visas grožis susitelkia tik viršūnėse. Reguliariai genimas augalas išlieka kompaktiškas, tankus nuo pat apačios, atrodo tvarkingai ir estetiškai. Tai ypač svarbu kuriant gėlynų kompozicijas, kur krūmo forma yra svarbus dizaino elementas.
Galiausiai, genėjimas yra ir sanitarinė procedūra. Per žiemą kai kurios šakos gali apšalti, nudžiūti, nulūžti nuo sniego svorio ar būti pažeistos ligų. Genėjimo metu visos šios pažeistos, negyvybingos dalys yra pašalinamos. Tai ne tik pagerina augalo išvaizdą, bet ir užkerta kelią galimų ligų plitimui. Kartu iškerpamos ir silpnos, plonos ar į krūmo vidų augančios šakelės, taip pagerinant oro cirkuliaciją krūmo viduje ir sumažinant grybelinių ligų riziką.
Geriausias laikas genėjimui
Tinkamo laiko parinkimas genėjimui yra labai svarbus. Mėlynbarzdį reikia genėti vieną kartą per metus – ankstyvą pavasarį. Pats tinkamiausias metas yra tada, kai didžiausių šalčių pavojus jau praėjęs, bet augalas dar nepradėjo aktyvios vegetacijos. Dažniausiai tai būna kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Svarbu stebėti ne kalendorių, o patį augalą ir oro sąlygas. Reikėtų spėti nugenėti iki tol, kol pradės brinkti ir sprogti pumpurai.
Viena iš dažniausių klaidų – genėjimas rudenį. To daryti nerekomenduojama dėl kelių priežasčių. Pirma, per žiemą paliktos senos šakos sulaiko sniegą, kuris veikia kaip natūrali izoliacija ir apsaugo šaknų sistemą bei kamieno pagrindą nuo šalčio. Antra, po rudeninio genėjimo padarytos žaizdos gali tapti vartais infekcijoms, o augalas neturės pakankamai laiko joms užgyti prieš žiemą. Trečia, jei po genėjimo rudenį pasitaikytų ilgesnis atšilimas, augalas gali būti išprovokuotas leisti naujus ūglius, kurie neišvengiamai nušals per pirmuosius šalčius, taip be reikalo išeikvodami augalo energiją.
Taip pat nereikėtų skubėti genėti per anksti pavasarį, kai dar galimi stiprūs šalčiai. Nors augalas dar miega, per anksti padaryti pjūviai gali būti pažeisti šalčio. Geriausia palaukti, kol orai šiek tiek atšils ir nusistovės stabilesnė teigiama temperatūra. Tačiau delsti taip pat negalima. Jei nugenėsi per vėlai, kai augalas jau bus pradėjęs leisti naujus ūglius iš senų šakų, tu ne tik pašalinsi šiuos ūglius, bet ir priversi augalą eikvoti papildomą energiją naujų ūglių auginimui iš pagrindo.
Taigi, taisyklė paprasta: genėk ankstyvą pavasarį. Atidžiai apžiūrėk krūmą – net jei visos šakos atrodo sausos ir negyvos po žiemos, nesijaudink. Tai yra normalu. Gyvybė slypi augalo pagrinde ir šaknyse. Drąsiai imk sekatorių ir atlik atjauninamąjį genėjimą, kuris pažadins augalą naujam gyvenimui.
Genėjimo technikos: stiprus atjauninimas
Pagrindinė ir labiausiai rekomenduojama mėlynbarzdžio genėjimo technika yra stiprus atjauninamasis genėjimas. Šios technikos tikslas – pašalinti beveik visą praėjusių metų prieaugį, paliekant tik trumpus stiebelius, kurie taps pagrindu naujiems ūgliams. Nebijok genėti drastiškai – augalas tam yra puikiai pritaikytas ir toks genėjimas jam yra labai naudingas. Kuo stipriau nugenėsi, tuo stipresni ir gausesni bus nauji ūgliai.
Pirmiausia, apsirūpink aštriu ir švariu sekatoriumi. Aštrus įrankis daro lygius, švarius pjūvius, kurie greičiau gyja ir yra mažiau pažeidžiami infekcijų. Bukas įrankis glemžia ir drasko augalo audinius. Prieš pradedant darbą, dezinfekuok sekatoriaus ašmenis spiritu ar kitu dezinfekantu, kad neperneštum ligų.
Apžiūrėk krūmą ir įvertink jo struktūrą. Visas praėjusių metų šakas reikia nukirpti, paliekant maždaug 10–15 cm ilgio stiebelius nuo žemės. Stenkitės kirpti taip, kad ant kiekvieno palikto stiebelio liktų bent 2–3 poros pumpurų. Iš šių pumpurų ir išaugs nauji ūgliai. Pjūvį daryk šiek tiek įstrižai, maždaug pusės centimetro atstumu virš pumpurų poros.
Tuo pačiu metu atlik ir sanitarinį genėjimą. Visiškai prie pagrindo iškirpk visas labai silpnas, plonas, pažeistas, nulūžusias ar akivaizdžiai negyvas šakas. Taip pat pašalink šakas, kurios auga į krūmo vidų ar kryžiuojasi su kitomis. Tikslas yra suformuoti tvirtą, atvirą karkasą, iš kurio galėtų augti nauji ūgliai. Po genėjimo krūmas turėtų atrodyti kaip tvarkingas, žemas „ežiukas“.
Formuojamasis karpymas sezono metu
Nors pagrindinis genėjimas atliekamas pavasarį, kartais sezono metu gali prireikti lengvo formuojamojo karpymo. Tai nėra būtina procedūra, tačiau ji gali padėti pagerinti krūmo išvaizdą ir kartais net paskatinti gausesnį žydėjimą. Formuojamasis karpymas paprastai atliekamas vasaros pradžioje, maždaug birželio mėnesį, kai nauji ūgliai jau yra paaugę, bet dar nesuformavę žiedpumpurių.
Vienas iš būdų – ūglių viršūnių nugnybimas. Kai nauji ūgliai pasiekia maždaug 20–30 cm ilgį, galima nugnybti arba nukirpti jų viršūnėles (apie 2–3 cm). Šis veiksmas sustabdo ūglio augimą į ilgį ir paskatina jį šakotis. Iš lapų pažastyse esančių pumpurų, esančių žemiau kirpimo vietos, išaugs dvi ar daugiau šoninių šakelių. Kiekviena iš šių šakelių vėliau suformuos savo žiedyną. Taip krūmas taps tankesnis, o žiedų skaičius padidės, nors patys žiedynai gali būti šiek tiek smulkesni.
Šis metodas ypač naudingas toms veislėms, kurios yra linkusios auginti ilgus, svyrančius ūglius. Nugnybus viršūnes, krūmas tampa kompaktiškesnis ir tvirtesnis, o šakos mažiau išlinksta nuo žiedų svorio. Tačiau svarbu atlikti šią procedūrą ne per vėlai. Jei viršūnes kirpsi per vėlai vasarą, gali vėlinti žydėjimą arba augalas nespės suformuoti žiedų iki rudens. Birželio mėnuo yra pats tinkamiausias laikas.
Taip pat sezono metu galima atlikti sanitarinį karpymą. Jei pastebi nulūžusią, vėjo pažeistą ar ligos požymių turinčią šakelę, nedelsdamas ją iškirpk. Tai padės išlaikyti tvarkingą augalo išvaizdą ir užkirsti kelią problemų plitimui. Tačiau venk stipraus genėjimo vasarą, nes tai gali susilpninti augalą. Visi didesni formavimo darbai turėtų būti palikti pavasariui.
Reikalingi įrankiai ir jų paruošimas
Nors mėlynbarzdžio genėjimas nėra sudėtingas, tinkamų įrankių naudojimas padaro šį darbą lengvesnį, saugesnį ir naudingesnį pačiam augalui. Svarbiausia taisyklė – įrankiai turi būti aštrūs ir švarūs. Bukais įrankiais padaryti pjūviai sudrasko augalo audinius, palikdami nelygias žaizdas, kurios lėčiau gyja ir yra labiau pažeidžiamos ligų sukėjėjų. Aštrūs įrankiai leidžia atlikti švarų, lygų pjūvį vienu judesiu.
Pagrindinis ir dažniausiai reikalingas įrankis yra geras sekatorius. Rinkis kokybišką, patogų tavo rankai sekatorių. Yra du pagrindiniai tipai: prasilenkiančių ašmenų (bypass) ir atraminiai (anvil). Mėlynbarzdžio gyvų šakų genėjimui geriausiai tinka prasilenkiančių ašmenų sekatorius, nes jis veikia kaip žirklės ir daro labai švarų pjūvį, minimaliai traumuodamas augalo audinius. Atraminiai sekatoriai labiau tinka negyvai, sausai medienai kirpti.
Jei krūmas yra senesnis ir turi storesnių, sumedėjusių šakų, kurių negali įveikti paprastas sekatorius, gali prireikti genėjimo žirklių su ilgomis rankenomis. Jos suteikia didesnę jėgą ir leidžia pasiekti giliau esančias šakas. Labai retai, genint labai seną ir apleistą krūmą, gali prireikti ir nedidelio genėjimo pjūklelio storoms šakoms prie pat pagrindo pašalinti.
Prieš pradedant darbą ir baigus, būtina kruopščiai nuvalyti ir dezinfekuoti įrankius. Tai ypač svarbu, jei prieš tai genejai kitus, galbūt sergančius, augalus. Dezinfekcijai galima naudoti denatūruotą spiritą, specialius dezinfekcinius skysčius sodo įrankiams arba tiesiog balinančio valiklio tirpalą. Švarių įrankių naudojimas yra paprasta, bet labai svarbi profilaktinė priemonė, padedanti išvengti ligų plitimo tavo sode.
📷Agnieszka Kwiecień, Nova, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
