Melsvoji avižuolė yra visžalis dekoratyvinis augalas, o tai reiškia, kad jos lapai išlieka per visą žiemą, suteikdami sodui struktūros ir spalvos net ir niūriausiu metų laiku. Šis augalas yra gana atsparus šalčiui ir Lietuvos klimato sąlygomis dažniausiai sėkmingai peržiemoja be didesnių problemų. Tačiau norint, kad pavasarį augalas pabustų sveikas ir gyvybingas, svarbu žinoti keletą pagrindinių žiemojimo aspektų ir tinkamai jį paruošti šaltajam periodui. Didžiausią pavojų žiemą kelia ne tiek šaltis, kiek drėgmės perteklius dirvožemyje ir šalti, sausi vėjai.
Pagrindinis pasiruošimo žiemai darbas atliekamas dar sodinant augalą – tai tinkamos, gerai drenuotos vietos parinkimas. Melsvoji avižuolė kategoriškai nepakenčia stovinčio vandens, ypač šaltuoju periodu. Užmirkusi dirva sukelia šaknų puvinį, kuris yra pražūtingas. Todėl augalą reikia sodinti į lengvą, laidų gruntą, idealiu atveju – nedidelėje kalvelėje ar šlaite, kad vandens perteklius galėtų lengvai nutekėti.
Rudenį, artėjant žiemai, svarbu nutraukti bet kokį tręšimą, ypač azoto trąšomis. Tręšimas skatina naujų, gležnų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir yra labai jautrūs šalčiui. Paskutinis tręšimas turėtų būti atliktas ne vėliau kaip vasaros viduryje. Taip pat reikėtų sumažinti laistymą, leidžiant augalui palaipsniui pereiti į ramybės būseną.
Daugelis sodininkų klausia, ar reikia nukirpti melsvąją avižuolę prieš žiemą. Atsakymas yra ne. Jos lapai sudaro natūralią apsaugą šaknų sistemai nuo šalčio ir temperatūrų svyravimų. Be to, apšerkšniję ar sniegu padengti kerai atrodo labai dekoratyviai ir puošia žiemos sodą. Visi genėjimo ir valymo darbai atliekami pavasarį.
Pasiruošimas rudens pabaigoje
Artėjant žiemai, reikėtų atlikti kelis paprastus, bet svarbius darbus. Pirmiausia, sutvarkyk aplinką aplink augalą. Surink visus nukritusius lapus ir kitas augalines šiukšles, kurios gali kauptis kero viduje. Drėgnos, pūvančios organinės medžiagos gali tapti puikia terpe grybinėms ligoms plisti ir skatinti augalo pagrindo puvimą. Švari aplinka aplink kerą užtikrins geresnę oro cirkuliaciją.
Daugiau straipsnių šia tema
Nors subrendusiems augalams dažniausiai nereikia papildomos apsaugos, jaunus, pirmaisiais metais pasodintus augalus galima šiek tiek pridengti. Jų šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi ir yra jautresnė šalčiui. Vėlyvą rudenį, prieš pat dirvos įšalimą, jaunų augalų pagrindą galima pamulčiuoti sausų durpių, komposto ar smulkintos žievės sluoksniu. Svarbu, kad mulčias nebūtų per storas ir nesiliestų su pačiu augalo keru.
Puiki natūrali apsauga yra sniegas. Stora sniego danga veikia kaip izoliatorius, apsaugantis augalą nuo didelių šalčių ir vėjo. Jei žiema besniegė, bet labai šalta, jautresnius ar jaunesnius augalus galima pridengti eglišakėmis. Jos sulaiko šiek tiek sniego, apsaugo nuo vėjo ir sukuria oro tarpą, kuris apsaugo nuo staigių temperatūros pokyčių. Reikėtų vengti naudoti plėvelę ar kitas nekvėpuojančias medžiagas, nes po jomis augalas gali pradėti šusti atlydžio metu.
Auginant melsvąją avižuolę vazonuose, pasiruošimas žiemai yra sudėtingesnis. Šaknys vazone yra daug labiau pažeidžiamos šalčio nei grunte. Geriausias sprendimas – įkasti vazoną į žemę darže arba gėlyne. Jei tokios galimybės nėra, vazoną reikia apšiltinti. Jį galima įstatyti į didesnę dėžę ir tarpus užpildyti durpėmis, pjuvenomis ar putplasčiu, arba tiesiog apvynioti burbuline plėvele ir agroplėvele.
Žiemos iššūkiai ir apsauga
Didžiausias melsvosios avižuolės priešas žiemą yra drėgmės perteklius. Ilgalaikiai atlydžiai, po kurių seka lietus, o vėliau – staigus atšalimas, yra labai pavojingi. Tirpstantis sniegas ir lietaus vanduo gali susikaupti aplink kerą, o sugrįžus šalčiui, susidaręs ledas gali „užrakinti” augalą ir pažeisti jo šaknis bei pagrindą. Dėl šios priežasties geras drenažas yra gyvybiškai svarbus.
Daugiau straipsnių šia tema
Kitas iššūkis – šaltas, sausas vėjas, ypač besniegėmis žiemomis. Vėjas didina vandens išgaravimą iš visžalių lapų, o sušalusioje žemėje esančios šaknys negali papildyti prarastos drėgmės. Šis reiškinys, vadinamas fiziologine sausra, gali sukelti lapų nudžiūvimą ir parudavimą. Apsaugoti nuo vėjo gali padėti eglišakės arba specialios apsauginės uždangos, ypač jei augalas auga labai atviroje, vėjuotoje vietoje.
Saulėtos žiemos dienos taip pat gali būti pavojingos. Intensyvi saulė, ypač ankstyvą pavasarį, kai žemė dar įšalusi, gali įkaitinti lapus ir paskatinti transpiraciją, o šaknys vis dar negali gauti vandens. Tai sukelia lapų nudegimus. Šią problemą taip pat padeda spręsti lengvas pridengimas eglišakėmis, kurios šiek tiek pritemdo saulės spindulius.
Svarbu stebėti augalą ir žiemos metu. Jei pastebima, kad aplink kerą kaupiasi vanduo, reikėtų pabandyti atsargiai padaryti griovelį, kad vanduo nutekėtų. Jei ant augalo susidarė storas ledo sluoksnis, nereikėtų bandyti jo nudaužyti jėga, nes galima pažeisti lapus. Geriau palaukti natūralaus atitirpimo.
Priežiūra pavasarį po žiemojimo
Pavasaris yra laikas įvertinti, kaip augalas peržiemojo, ir padėti jam atsigauti. Pirmiausia, kai tik nutirpsta sniegas ir praeina didžiausių šalnų pavojus, reikia pašalinti visas žiemos dangas – eglišakes, mulčią ar kitas apsaugas. Mulčio sluoksnį aplink augalo pagrindą reikėtų atitraukti, kad žemė greičiau įšiltų ir pradžiūtų, o augalas galėtų pradėti augti.
Atidengus augalą, reikia įvertinti jo būklę. Normalu, kad dalis išorinių lapų per žiemą paruduoja ar nudžiūsta. Tai ypač būdinga po sunkių, besniegių žiemų. Visas atnaujinimo ir valymo darbas turėtų būti atliekamas, kai augalas akivaizdžiai pradeda rodyti augimo ženklus, paprastai balandžio mėnesį. Per ankstyvas genėjimas gali pakenkti, jei dar sugrįš stipresnės šalnos.
Pagrindinis pavasarinės priežiūros darbas yra „iššukavimas”. Mūvint pirštines, reikia švelniai pirštais perbraukti per kerą, pašalinant visus negyvus, sausus ir pažeistus lapus. Šis procesas ne tik pagerina augalo išvaizdą, bet ir užtikrina geresnę oro cirkuliaciją kero viduje, kas padeda išvengti ligų. Po šios procedūros keras atrodo gaivesnis ir tvarkingesnis.
Jei keras per žiemą labai nukentėjo arba yra senas ir išplikęs viduryje, pavasarį galima jį nupjauti drastiškiau, paliekant apie 5-10 cm aukščio kerą. Tai paskatins augalą išleisti daug naujų, sveikų lapų iš pagrindo ir visiškai atsinaujinti. Taip pat pavasaris yra geriausias laikas atjauninti senus kerus, juos iškasant ir padalijant.
📷: Drew Avery, CC BY 2.0, via Wikimedia Commons
