Tinkamas laistymas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių meilenio sveikatą ir ilgaamžiškumą. Būtent laistymo klaidos, ypač perlaistymas, yra dažniausia šių augalų žūties priežastis. Meilenio vandens poreikis nėra pastovus – jis dramatiškai kinta priklausomai nuo augalo gyvavimo ciklo etapo. Suprasti, kada ir kiek vandens reikia augalui augimo, žydėjimo, lapų auginimo ir ramybės periodais, yra esminė sėkmingos priežiūros sąlyga. Išmokus teisingai interpretuoti augalo siunčiamus signalus ir substrato būklę, galima išvengti pūvančių šaknų ir džiaugtis sveiku, gausiai žydinčiu augalu daugelį metų.
Pagrindinė taisyklė, kuria reikėtų vadovautis laistant meilenį, yra „geriau mažiau nei daugiau”. Šis augalas yra kilęs iš regionų, kur sausringi periodai keičiasi su lietingais, todėl jo svogūnėlis yra prisitaikęs kaupti vandenį ir maisto medžiagas, kad išgyventų sausrą. Dėl šios priežasties meilenis daug lengviau pakelia trumpalaikį išdžiūvimą nei nuolatinę drėgmės perteklių. Užmirkęs substratas sukuria anaerobines sąlygas, kuriose greitai pradeda daugintis puvinį sukeliantys mikroorganizmai, pažeidžiantys jautrias augalo šaknis ir patį svogūnėlį.
Vandens kokybė taip pat turi reikšmės. Meilenius, kaip ir daugelį kitų kambarinių augalų, geriausia laistyti minkštu, kambario temperatūros vandeniu. Tam puikiai tinka lietaus vanduo, ištirpintas sniegas arba tiesiog kelias dienas pastovėjęs vandentiekio vanduo, iš kurio išgaruoja chloras. Šaltas vanduo, ypač pilamas tiesiai ant svogūnėlio, gali sukelti augalui stresą ir pakenkti šaknims. Svarbu stengtis laistyti ne patį svogūnėlį, o žemę aplink jį.
Laistymo būdas taip pat yra svarbus. Vienas iš efektyviausių būdų yra laistymas iš apačios. Į lėkštelę ar padėklą po vazonu įpilama vandens ir leidžiama augalui pačiam „gerti” per drenažo skyles tiek, kiek jam reikia, maždaug 15-30 minučių. Po to vandens perteklius iš lėkštelės būtinai išpilamas. Šis metodas užtikrina tolygų substrato sudrėkinimą nuo apačios iki viršaus ir apsaugo svogūnėlio viršūnę nuo drėgmės, taip sumažinant puvimo riziką.
Niekada negalima laistyti meilenio pagal griežtą grafiką, pavyzdžiui, „kartą per savaitę”. Poreikis vandeniui priklauso nuo daugelio veiksnių: aplinkos temperatūros, oro drėgmės, apšvietimo intensyvumo, vazono dydžio ir medžiagos. Prieš kiekvieną laistymą būtina patikrinti substrato drėgmę. Paprasčiausias būdas tai padaryti – įkišti pirštą į žemę kelių centimetrų gyliu. Jei žemė jaučiasi sausa, laikas laistyti. Jei dar drėgna, laistymą reikėtų atidėti dar kelioms dienoms.
Laistymas pažadinus svogūnėlį
Periodas po ramybės, kai meilenio svogūnėlis yra „žadinamas” naujam augimo ciklui, reikalauja ypatingo atsargumo laistant. Po ilgo sauso periodo, svogūnėlis ir jo šaknys yra labai jautrūs drėgmės pertekliui. Pradinis laistymas turi būti minimalus. Pirmą kartą sulaistoma tik tiek, kad substratas taptų vos drėgnas, bet ne šlapias. Per didelis vandens kiekis gali tiesiog nupūdyti dar neaktyvias šaknis arba paskatinti augalą auginti lapus, o ne žiedynkotį.
Po pirmojo sulaistymo, vazonas pastatomas šiltoje ir šviesioje vietoje, ir tolesnio laistymo laukiama tol, kol iš svogūnėlio pasirodys pirmieji augimo ženklai. Paprastai tai būna žiedynkočio viršūnėlė. Kol žiedynkotis nepasiekia maždaug 10-15 cm aukščio, laistyti reikėtų labai saikingai, tik retkarčiais sudrėkinant substrato paviršių. Šiame etape augalas naudoja svogūnėlyje sukauptą energiją ir vandenį, todėl didelis išorinės drėgmės kiekis nėra būtinas.
Kai žiedynkotis pradeda aktyviai augti ir stiebtis aukštyn, laistymą galima palaipsniui didinti. Substratas tarp laistymų turėtų lengvai pradžiūti, bet ne visiškai išdžiūti. Šiuo metu augalui reikia daugiau vandens, kad suformuotų tvirtą stiebą ir didelius, sveikus pumpurus. Tačiau net ir šiuo aktyvaus augimo periodu svarbu nepersistengti ir vengti nuolatinio substrato užmirkimo. Visada patikrinkite drėgmę prieš laistydami.
Svarbu stebėti augalo reakciją. Jei žiedynkotis auga lėtai, o lapai pradeda augti labai greitai, tai gali būti ženklas, kad laistoma per gausiai. Tokiu atveju laistymą reikėtų šiek tiek sumažinti. Tikslas yra subalansuoti augimą taip, kad pirmenybė būtų teikiama žiedui. Tik po to, kai žiedai pradeda skleistis, laistymas gali tapti reguliaresnis ir gausesnis, nes augalas pradeda intensyviai naudoti vandenį.
Laistymas žydėjimo ir augimo periodu
Žydėjimo metu meilenis pasiekia savo vandens poreikio piką. Dideliems žiedams ir tvirtam stiebui palaikyti reikia nemažai drėgmės. Šiuo laikotarpiu substratas turėtų būti nuolat šiek tiek drėgnas, tačiau ne šlapias. Neleiskite žemei visiškai išdžiūti, nes tai gali sutrumpinti žydėjimo laiką ir paskatinti žiedų vytimą. Tačiau, kaip ir visada, vandens perteklius lėkštelėje yra pavojingas, todėl jį būtina išpilti praėjus maždaug pusvalandžiui po laistymo.
Po žydėjimo, kai žiedynkotis nupjaunamas, prasideda ne mažiau svarbus lapų auginimo etapas. Būtent šiuo metu, per vasaros mėnesius, augalas per lapus vykdo fotosintezę ir kaupia energiją kitų metų žydėjimui. Šiam procesui palaikyti taip pat reikia reguliaraus ir pakankamo laistymo. Lapų auginimo periodu meilenį reikia laistyti gausiai, kai tik viršutinis substrato sluoksnis pradžiūsta. Šiuo metu augalas yra aktyvus ir gali suvartoti daug vandens, ypač jei laikomas lauke ar ant saulėtos palangės.
Vasarą, ypač karštomis dienomis, gali tekti laistyti dažniau, kartais net kas antrą dieną, priklausomai nuo vazono dydžio ir aplinkos sąlygų. Tačiau net ir tada svarbu neprarasti budrumo ir neperlaistyti. Geriau laistyti gausiai, bet rečiau, nei po truputį kasdien. Gausus laistymas užtikrina, kad sudrėksta visas šaknų gniužulas, o tarp laistymų esantys pradžiūvimo periodai leidžia šaknims kvėpuoti.
Jei vasarą meilenis yra išneštas į lauką, jo laistymo režimas priklausys nuo oro sąlygų. Po lietaus papildomai laistyti nereikia, o sausringu ir karštu oru – būtina. Svarbu užtikrinti, kad vazonas stovėtų ant pagrindo, leidžiančio laisvai nutekėti lietaus vandens pertekliui. Nuolatinis stovėjimas baloje po liūties gali būti pražūtingas. Šis aktyvaus laistymo periodas tęsiasi iki pat vasaros pabaigos.
Laistymo mažinimas ir ramybės periodas
Prasidėjus pasiruošimui ramybės periodui, kuris paprastai būna rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje, laistymo režimas turi kardinaliai pasikeisti. Tai yra signalas augalui, kad artėja sausasis sezonas ir laikas pamažu pereiti į miego būseną. Laistymas pradedamas mažinti palaipsniui. Intervalai tarp laistymų ilginami, leidžiant substratui vis giliau išdžiūti. Augalas gauna vis mažiau ir mažiau vandens per kelias savaites.
Kartu su laistymo mažinimu, visiškai nutraukiamas ir tręšimas. Dėl drėgmės trūkumo augalo lapai pradeda gelsti ir vysti. Tai yra normalus ir pageidaujamas procesas, rodantis, kad augalas sėkmingai pereina į ramybės būseną. Maisto medžiagos iš lapų pamažu keliauja į svogūnėlį, kur bus saugomos kaip energijos rezervas. Jokiu būdu negalima pulti laistyti gelstančio augalo, manant, kad jam trūksta vandens – tai tik sutrikdytų natūralų ciklą.
Kai visi lapai nugelsta ir nudžiūsta, juos galima nupjauti. Nuo šio momento laistymas visiškai nutraukiamas. Vazoną su svogūnėliu reikia perkelti į vėsią (10-15 °C), tamsią ir sausą vietą. Ramybės periodas turi trukti mažiausiai 8-10 savaičių, per kurias augalas neturi gauti nė lašo vandens. Substratas turi būti visiškai sausas. Bet koks laistymas šiuo metu gali išprovokuoti per ankstyvą augimą arba, dar blogiau, sukelti svogūnėlio puvinį vėsioje aplinkoje.
Tik pasibaigus numatytam ramybės periodui ir nusprendus vėl „žadinti” augalą, galima atnaujinti laistymą. Kaip jau minėta anksčiau, tai daroma labai atsargiai, pradedant nuo minimalaus vandens kiekio. Šis griežtas sausasis periodas yra būtinas, kad svogūnėlio viduje susiformuotų žiedinis pumpuras. Būtent kontrastas tarp sauso ramybės periodo ir vėlesnio laistymo atnaujinimo yra pagrindinis stimulas, skatinantis meilenį žydėti.
Dažniausios laistymo klaidos
Pati dažniausia ir didžiausią žalą daranti klaida – perlaistymas. Meilenio augintojai, ypač pradedantieji, linkę per daug rūpintis savo augalais ir laisto juos per dažnai. Nuolat šlapias substratas neleidžia šaknims kvėpuoti, skatina puvinį sukeliančių grybelių ir bakterijų dauginimąsi. To pasekmė – pūvančios šaknys, minkštas ir ruduojantis svogūnėlis, kurį dažnai tenka išmesti. Visada geriau leisti augalui šiek tiek išsausėti, nei laikyti jį permirkusį.
Antra klaida – laistymas pagal griežtą kalendorių, neatsižvelgiant į realius augalo poreikius ir aplinkos sąlygas. Augalo vandens poreikis gali smarkiai skirtis priklausomai nuo sezono, temperatūros, šviesos kiekio ir augimo fazės. Todėl būtina išsiugdyti įprotį prieš laistant patikrinti substrato drėgmę pirštu ar mediniu pagaliuku. Tai yra vienintelis patikimas būdas nustatyti, ar augalui tikrai reikia vandens.
Trečia dažna klaida – vandens palikimas lėkštelėje po vazonu. Net jei substratas yra laidus, o drenažas geras, nuolat mirkstančios vazono apačioje esančios šaknys ilgainiui pradės pūti. Po laistymo, ypač jei laistoma iš viršaus, po 15-30 minučių būtina patikrinti padėklą ir išpilti visą susikaupusį vandens perteklių. Tai ypač svarbu vėsesniuoju metų laiku, kai garavimas yra lėtesnis.
Galiausiai, klaidinga yra visiškai ignoruoti ramybės periodą ir laistyti augalą ištisus metus. Be sauso ir vėsaus poilsio meilenis tiesiog nežydės. Laistymas ramybės periode ne tik kad nenaudingas, bet ir labai pavojingas, nes vėsioje aplinkoje drėgmė beveik negaruoja, o tai sukuria idealias sąlygas puviniui atsirasti. Supratimas ir pagarba natūraliam meilenio gyvavimo ciklui, įskaitant ir sausąjį periodą, yra raktas į sėkmingą auginimą.
