Tinkamas meilenio pasodinimas yra kertinis žingsnis, lemiantis tolesnį augalo vystymąsi, sveikatą ir žydėjimo gausą. Nuo svogūnėlio kokybės, substrato parinkimo iki sodinimo gylio – kiekviena detalė yra svarbi. Ne mažiau įdomus ir naudingas procesas yra meilenių dauginimas, leidžiantis ne tik padidinti savo kolekciją, bet ir pasidalinti šiais įspūdingais augalais su kitais. Nors dažniausiai taikomas dukterinių svogūnėlių atskyrimas, egzistuoja ir kiti, daugiau kantrybės ir specifinių žinių reikalaujantys metodai, tokie kaip dauginimas sėklomis ar svogūnėlio dalimis, atveriantys platesnes galimybes selekcijai ir retesnių veislių išsaugojimui.
Sėkmingas sodinimas prasideda nuo kokybiško svogūnėlio pasirinkimo. Rinkitės didelį, tvirtą ir sunkų svogūnėlį, kuris neturi jokių mechaninių pažeidimų, įpjovimų ar pelėsio pėdsakų. Svogūnėlio pagrindas, iš kurio auga šaknys, turi būti sausas ir kietas, be jokių puvimo požymių. Dažnai parduodami svogūnėliai jau būna su trumpomis, sausomis šaknimis – tai normalu. Prieš sodinant, tokias sausas šaknis galima kelioms valandoms pamerkti į drungną vandenį, kad jos atsigautų ir būtų paskatintas greitesnis augimas.
Prieš sodinimą svarbu paruošti ne tik svogūnėlį, bet ir tinkamą vazoną bei substratą. Vazonas neturėtų būti per daug didelis; idealus atstumas tarp svogūnėlio ir vazono krašto yra maždaug 2-3 centimetrai. Būtina sąlyga – drenažo skylės dugne. Substratas turi būti purus, maistingas ir gerai praleidžiantis vandenį. Puikiai tinka mišinys iš kompostinės žemės, durpių ir stambaus smėlio ar perlito santykiu 2:1:1. Tai užtikrins, kad šaknys gaus pakankamai oro ir nebus užmirkimo pavojaus.
Pats sodinimo procesas reikalauja atidumo. Į vazono dugną įberkite drenažo sluoksnį (pvz., keramzito), tada šiek tiek paruošto substrato. Ant jo paskleiskite svogūnėlio šaknis ir įstatykite patį svogūnėlį taip, kad jo viršūnė būtų vazono kraštų lygyje arba šiek tiek žemiau. Užpildykite tarpus aplink svogūnėlį substratu, jį lengvai suspaudžiant. Svarbiausia taisyklė – mažiausiai trečdalis, o geriausia – pusė svogūnėlio turi likti virš žemės paviršiaus. Tai apsaugo nuo puvinio ir leidžia lengviau stebėti svogūnėlio būklę.
Po pasodinimo substratą reikia saikingai sulaistyti, kad jis šiek tiek sudrėktų, bet nebūtų šlapias. Tada vazoną pastatykite šiltoje (apie 20-22 °C) ir šviesioje vietoje. Tolesnis laistymas turėtų būti labai atsargus, kol pasirodys pirmieji augimo požymiai – žiedynkotis ar lapai. Per ankstyvas ir gausus laistymas gali paskatinti šaknų puvinį dar prieš joms pradedant aktyviai augti. Kantrybė šiame etape yra labai svarbi.
Svogūnėlio paruošimas sodinimui
Prieš pradedant sodinimo procesą, labai svarbu tinkamai apžiūrėti ir paruošti meilenio svogūnėlį. Atidžiai įvertinkite jo išvaizdą: paviršius turi būti padengtas sausais, popieriaus tekstūros lukštais, be jokių minkštų ar drėgnų dėmių, kurios galėtų signalizuoti apie prasidedantį puvinį. Švelniai paspaudus svogūnėlis turi būti kietas ir standus. Jei pastebite nedidelių pelėsio židinių ant išorinių lukštų, juos galima atsargiai nuvalyti sausa šluoste ar servetėle. Tačiau jei pažeidimai yra gilesni, tokio svogūnėlio geriau atsisakyti.
Kitas svarbus paruošimo etapas – šaknų apžiūra. Dažnai svogūnėliai parduodami su apdžiūvusiomis, sutrumpėjusiomis šaknimis. Prieš sodinant, visas senas, sausas ir lūžinėjančias šaknis reikėtų pašalinti aštriu, dezinfekuotu peiliu ar žirklėmis. Palikite tik sveikas, mėsingas šaknis. Jei visos šaknys atrodo sausos, rekomenduojama svogūnėlio pagrindą su šaknimis kelioms valandoms pamerkti į drungną vandenį. Tai padės rehidratuoti šaknis ir paskatins jas greičiau pradėti augti pasodinus.
Kai kuriais atvejais, ypač jei svogūnėlis buvo netinkamai sandėliuojamas, ant jo gali atsirasti raudonų dėmių ar dryžių, žinomų kaip raudonligė (stagonosporozė). Tai grybelinė liga, kuri gali pakenkti augalui. Jei pažeidimai nedideli, pažeistas vietas galima atsargiai išpjauti iki sveikos tkankos, o pjūvio vietas apdoroti fungicido tirpalu arba tiesiog pabarstyti smulkinta anglimi, kuri veikia kaip antiseptikas. Po tokios procedūros svogūnėliui reikia leisti šiek tiek apdžiūti prieš sodinant.
Paskutinis paruošimo žingsnis yra profilaktinis apdorojimas. Net jei svogūnėlis atrodo visiškai sveikas, pravartu jį pusvalandžiui pamerkti į silpną kalio permanganato tirpalą arba specialų fungicidinį preparatą. Tai padės sunaikinti galimus ligų sukėlėjus ir apsaugos augalą nuo infekcijų pradiniame augimo etape. Po mirkymo svogūnėlį reikia gerai nusausinti ir tik tada sodinti į paruoštą substratą. Šios paprastos procedūros ženkliai padidina sėkmingo prigijimo ir sveiko augimo tikimybę.
Dauginimas dukteriniais svogūnėliais
Dauginimas dukteriniais svogūnėliais yra pats paprasčiausias, natūraliausias ir dažniausiai naudojamas meilenių dauginimo būdas. Gerai prižiūrimas, subrendęs motininis svogūnėlis laikui bėgant prie savo pagrindo pradeda formuoti mažus svogūnėlius-vaikučius. Šis procesas yra natūralus augalo instinktas plėstis ir išlikti. Šie mažyliai auga maitinami motininio augalo, kol pasiekia tam tikrą dydį ir išleidžia savo šaknis bei lapus.
Geriausias laikas atskirti dukterinius svogūnėlius yra augalo persodinimo metu, kuris paprastai atliekamas po ramybės periodo. Atsargiai išėmus visą augalą iš vazono ir nupurčius žemes, tampa gerai matomi prie pagrindinio svogūno prisitvirtinę „vaikučiai”. Atskirti reikėtų tik tuos svogūnėlius, kurie jau yra pasiekę bent trečdalį motininio svogūno dydžio ir turi savo atskiras, gerai išsivysčiusias šaknis. Per anksti atskirti per maži svogūnėliai gali sunkiai prigyti ir augti.
Atskyrimo procesas turi būti atliekamas atsargiai. Dažnai svogūnėlius galima atskirti tiesiog rankomis, švelniai juos atlenkiant nuo motininio augalo. Jei jie laikosi tvirtai, galima panaudoti aštrų ir būtinai sterilų peilį. Pjūvio vietą tiek ant motininio, tiek ant dukterinio svogūnėlio rekomenduojama pabarstyti smulkinta medžio anglimi arba apdoroti fungicidu, kad būtų išvengta infekcijos. Po atskyrimo abi dalys turėtų būti paliktos šiek tiek apdžiūti kelioms valandoms prieš sodinant.
Atskirti dukteriniai svogūnėliai sodinami į nedidelius, jų dydį atitinkančius vazonėlius, laikantis tų pačių sodinimo taisyklių kaip ir suaugusiems augalams – paliekant trečdalį svogūnėlio virš žemės. Po pasodinimo juos reikia prižiūrėti panašiai kaip suaugusius meilenius, tačiau pirmąjį žydėjimą gali tekti palaukti 2-3 metus, kol svogūnėlis pasieks brandą ir sukaups pakankamai jėgų. Kantrybė ir tinkama priežiūra bus apdovanota nauju, savarankiškai išaugintu žydinčiu augalu.
Dauginimas sėklomis
Dauginimas sėklomis yra kur kas sudėtingesnis ir ilgesnis procesas, reikalaujantis daug kantrybės, tačiau jis atveria galimybes išvesti naujas veisles. Norint gauti sėklų, reikia dirbtinai apdulkinti meilenio žiedus. Tam reikia dviejų genetiškai skirtingų, tuo pačiu metu žydinčių augalų. Minkštu teptuku arba tiesiog vatos gabalėliu paimamos žiedadulkės nuo vieno augalo kuokelių ir atsargiai pernešamos ant kito augalo piestelės purkos. Sėkmingo apdulkinimo atveju po nužydėjimo vietoj žiedo pradeda formuotis sėklų dėžutė.
Sėklų dėžutė bręsta maždaug 4-6 savaites. Subrendusi ji pagelsta, pradeda džiūti ir trūkinėti, atverdama viduje esančias plokščias, juodas, popierių primenančias sėklas. Svarbu nepraleisti šio momento ir laiku surinkti sėklas, nes jos gali lengvai išsibarstyti. Surinktas sėklas geriausia sėti kuo greičiau, nes jos greitai praranda daigumą. Ilgai laikomos sėklos gali visai nebesudygti, todėl delsti neverta.
Sėjimui paruošiamas negilus indas su lengvu, puriu ir steriliu substratu, pavyzdžiui, durpių ir perlito mišiniu. Substratas gerai sudrėkinamas, o sėklos išdėliojamos paviršiuje, maždaug 1-2 cm atstumu viena nuo kitos. Išdėliotas sėklas reikia užberti plonu (apie 0,5 cm) to paties substrato arba vermikulito sluoksniu. Indą reikia pridengti stiklu arba skaidria plėvele, kad būtų palaikoma nuolatinė drėgmė, ir pastatyti šiltoje (22-25 °C), šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
Sėklos paprastai sudygsta per 2-4 savaites, pasirodydami kaip maži, ploni žolės stiebeliai. Sudygusius daigelius reikia periodiškai vėdinti ir toliau laikyti drėgnai. Kai daigeliai išaugina 2-3 tikruosius lapelius, juos galima atsargiai pikuoti į atskirus mažus vazonėlius. Iš sėklų išauginti meileniai pražysta tik po 3-5 metų, o kartais ir dar vėliau. Be to, iš sėklų išauginti augalai greičiausiai nepaveldės motininių augalų savybių, jei jie buvo hibridai, todėl žiedų spalva ir forma gali būti malonus siurprizas.
Kiti dauginimo būdai
Be tradicinių metodų, egzistuoja ir kiti, sudėtingesni meilenių dauginimo būdai, kuriuos dažniausiai naudoja patyrę gėlininkai ir selekcininkai. Vienas iš tokių metodų yra svogūnėlio dalijimas, dar žinomas kaip „chipping” arba skaldymas. Šiam metodui naudojamas sveikas, didelis svogūnėlis, kuris išimamas iš žemės po ramybės periodo. Nupjovus viršūnę ir šaknis, svogūnėlis yra supjaustomas vertikaliai į kelias dalis (nuo 4 iki 16 ar net daugiau, priklausomai nuo dydžio), užtikrinant, kad kiekviena dalis turėtų gabalėlį svogūnėlio pagrindo, iš kurio auga šaknys.
Gautos svogūnėlio skiltelės apdorojamos fungicidu, kad būtų išvengta puvimo, ir dedamos į plastikinį maišelį su drėgnu vermikulitu arba perlitu. Maišelis uždaromas ir laikomas šiltoje (21-25 °C), tamsioje vietoje. Po kelių savaičių ar mėnesių tarp svogūnėlio lukštų, ties pagrindu, pradeda formuotis maži svogūnėliai-pumpurai. Kai šie svogūnėliai pasiekia nedidelį dydį ir išleidžia pirmąsias šakneles, juos galima atsargiai atskirti ir pasodinti į atskirus vazonėlius. Šis metodas leidžia iš vieno svogūnėlio gauti daug naujų augalų, kurie yra genetiškai identiški motininiam.
Kitas, šiek tiek panašus metodas, yra bazalinės plokštelės išpjovimas, arba „scooping”. Šiuo atveju aštriu įrankiu yra išskobiamas svogūnėlio pagrindas (bazalinė plokštelė), iš kurio auga šaknys. Apdorojus pjūvio vietą fungicidu, svogūnėlis dedamas apverstas sausoje, šiltoje vietoje. Pjūvio vietoje, ant atvirų lukštų pagrindų, laikui bėgant pradeda formuotis daugybė mažų svogūnėlių. Šis procesas yra ilgesnis ir reikalauja daugiau įgūdžių, tačiau taip pat leidžia gauti didelį kiekį naujų augalų.
Šie vegetatyvinio dauginimo metodai yra ypač vertingi, kai norima greitai padauginti retą ar brangią meilenio veislę, išsaugant visas jos genetines savybes. Nors jie reikalauja sterilumo, atidumo ir kantrybės, sėkmės atveju rezultatai gali būti labai džiuginantys. Pradedantiesiems augintojams vis dėlto rekomenduojama pradėti nuo paprastesnio dukterinių svogūnėlių atskyrimo, o įgijus daugiau patirties, galima išbandyti ir šiuos sudėtingesnius, bet labai efektyvius dauginimo būdus.
