Norint išauginti sveiką, stiprų ir gausiai žydintį meilenį, vien tinkamo laistymo ir apšvietimo nepakanka. Kaip ir bet kuriam gyvam organizmui, jam reikalingos maistinės medžiagos, kurias jis gauna iš substrato. Kadangi vazone esančio substrato maistinės atsargos yra ribotos ir laikui bėgant išsenka, reguliarus tręšimas tampa būtina priežiūros dalimi. Meilenio mitybos poreikiai, panašiai kaip ir vandens, kinta priklausomai nuo jo gyvavimo ciklo fazės, todėl labai svarbu ne tik pasirinkti tinkamas trąšas, bet ir žinoti, kada ir kaip jas naudoti, kad augalui padėtume, o ne pakenktume.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos meileniui, yra trys makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už žaliosios masės – lapų ir stiebų – augimą. Fosforas skatina šaknų sistemos vystymąsi ir yra ypač svarbus žiedinių pumpurų formavimuisi bei energijos perdavimo procesams. Kalis stiprina augalo audinius, didina atsparumą ligoms ir stresui, taip pat prisideda prie didelių ir ryškių žiedų formavimosi. Be šių trijų pagrindinių elementų, augalui reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip geležis, magnis, manganas, cinkas, nors ir daug mažesniais kiekiais.
Meilenio tręšimo strategija turi būti glaudžiai susieta su jo augimo ciklu. Tręšimas pradedamas tik tada, kai augalas aktyviai auga, ir visiškai nutraukiamas ruošiantis ramybės periodui ir jo metu. Tręšti ką tik pasodintą ar persodintą svogūnėlį taip pat nerekomenduojama, nes šviežiame substrate paprastai yra pakankamai maisto medžiagų pradiniam augimui, o trąšos gali pažeisti jautrias, dar neįsitvirtinusias šaknis. Geriausia palaukti, kol augalas parodys aktyvaus augimo ženklus.
Renkantis trąšas, geriausia naudoti skystas, vandenyje tirpias kompleksines trąšas, skirtas žydintiems kambariniams augalams. Skystos trąšos yra lengvai dozuojamos ir greitai pasisavinamos. Svarbu atkreipti dėmesį į N-P-K santykį trąšų sudėtyje. Skirtingais augimo etapais šis santykis turėtų būti skirtingas, kad atitiktų specifinius augalo poreikius. Visada laikykitės gamintojo nurodytų dozavimo rekomendacijų, o jei abejojate, geriau naudoti silpnesnės koncentracijos tirpalą, nes pertręšimas yra pavojingesnis nei nepakankamas tręšimas.
Svarbi taisyklė – tręšti galima tik drėgną substratą. Trąšų tirpalo pylimas ant sausos žemės gali nudeginti augalo šaknis. Todėl prieš tręšiant augalą reikia palieti švariu vandeniu ir tik tada, po kelių valandų ar kitą dieną, tręšti. Tai užtikrins, kad maisto medžiagos pasiskirstys tolygiai ir nepakenks šaknų sistemai. Reguliarus ir apgalvotas tręšimas yra investicija į būsimą augalo žydėjimą.
Daugiau straipsnių šia tema
Tręšimas augimo ir žydėjimo pradžioje
Tręšimas pradedamas tada, kai meilenis pabunda po ramybės periodo ir pradeda aktyviai augti. Paprastai tai sutampa su žiedynkočio pasirodymu ir augimu. Kol žiedynkotis yra mažas, tręšti nereikia, nes augalas naudoja svogūnėlyje sukauptas atsargas. Tręšimą galima pradėti, kai žiedynkotis pasiekia maždaug 15-20 cm aukštį. Šiuo etapu augalui reikia daug energijos, kad suformuotų didelius ir sveikus žiedus.
Šiam periodui geriausiai tinka trąšos, kuriose yra didesnis fosforo (P) ir kalio (K) kiekis, o azoto (N) – mažesnis. Fosforas skatins žiedpumpurių vystymąsi, o kalis užtikrins tvirtą stiebą ir ryškią žiedų spalvą. Per didelis azoto kiekis šiuo metu gali paskatinti pernelyg intensyvų lapų augimą žiedų sąskaita. Todėl ieškokite trąšų, skirtų žydintiems augalams, kurių N-P-K formulė yra, pavyzdžiui, 10-30-20 arba panaši.
Tręšiama maždaug kas dvi savaites, skystas trąšas atskiedus vandeniu pagal gamintojo instrukcijas. Svarbu neviršyti rekomenduojamos koncentracijos. Kai kurie augintojai renkasi kitą metodą: naudoja ketvirtadalį rekomenduojamos trąšų normos, bet tręšia su kiekvienu laistymu. Šis būdas užtikrina pastovų, bet ne per didelį maisto medžiagų tiekimą. Pasirinkimas priklauso nuo asmeninių preferencijų, tačiau svarbiausia – išvengti staigių ir didelių trąšų dozių.
Pačio žydėjimo metu tręšimą galima šiek tiek sumažinti arba laikinai sustabdyti, ypač jei norima prailginti žiedų išsilaikymo laiką. Per didelė maisto medžiagų koncentracija gali paspartinti žydėjimo procesą ir sutrumpinti jo trukmę. Šiame etape svarbiau yra užtikrinti pakankamą drėgmę ir vėsesnę aplinkos temperatūrą. Tręšimo režimas vėl keisis, kai augalas nužydės.
Tręšimas po žydėjimo
Periodas po žydėjimo yra pats svarbiausias laikas tręšimui, nes būtent tada meilenio svogūnėlis turi atgauti per žydėjimą išeikvotą energiją ir sukaupti atsargų kitiems metams. Nupjovus nužydėjusį žiedynkotį, augalas visą savo energiją skiria lapų auginimui. Lapai, vykdydami fotosintezę, gamina maisto medžiagas, kurios keliauja į svogūnėlį ir jį „maitina”. Kuo didesni ir sveikesni bus lapai, tuo didesnis ir stipresnis bus svogūnėlis, ir tuo gausesnis bus kitų metų žydėjimas.
Šiam etapui, kuris trunka visą vasarą, reikia pakeisti trąšų sudėtį. Dabar augalui reikia daugiau azoto (N), kuris skatina žaliosios masės augimą. Todėl geriausiai tinka subalansuotos kompleksinės trąšos, kuriose visų trijų pagrindinių elementų (N, P, K) santykis yra panašus, pavyzdžiui, 20-20-20, arba trąšos su šiek tiek didesniu azoto kiekiu. Tai užtikrins, kad augalas turės visko, ko reikia intensyviam augimui.
Tręšiama reguliariai, maždaug kas 2-3 savaites, per visą pavasarį ir vasarą, iki pat rugpjūčio pabaigos. Jei augalas vasarą išneštas į lauką, kur gauna daugiau šviesos ir šilumos, jo augimas būna intensyvesnis, todėl ir maisto medžiagų poreikis didesnis. Tokiu atveju tręšti galima net dažniau, pavyzdžiui, kas 10-14 dienų. Svarbu stebėti augalo būklę: lapai turi būti sodriai žalios spalvos, tvirti ir blizgantys.
Jei lapų galiukai pradeda ruduoti arba ant substrato paviršiaus atsiranda baltų druskų nuosėdų, tai gali būti pertręšimo požymis. Tokiu atveju reikia padaryti pertrauką tręšime ir kelis kartus gausiai perlieti substratą švariu vandeniu, kad išsiplautų druskų perteklius. Po tokios procedūros tręšimą galima atnaujinti, bet jau naudojant silpnesnės koncentracijos tirpalą.
Tręšimo nutraukimas ir ramybės periodas
Ruošiantis ramybės periodui, tręšimo režimas, kaip ir laistymo, turi būti palaipsniui nutrauktas. Paprastai tręšimas visiškai sustabdomas rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Tai yra signalas augalui, kad augimo sezonas baigiasi ir laikas pradėti ruoštis poilsiui. Tolesnis tręšimas tik skatintų naujų lapų augimą ir trukdytų augalui pereiti į ramybės būseną, o tai neigiamai paveiktų kitų metų žydėjimą.
Nutraukus tręšimą ir palaipsniui mažinant laistymą, augalas pradeda naudoti sukauptas maisto medžiagas, o lapai pamažu gelsta ir džiūsta. Tai rodo, kad maisto medžiagos sėkmingai grįžta iš lapų į svogūnėlį. Šiame etape bet koks papildomas tręšimas yra ne tik nereikalingas, bet ir žalingas. Jis gali sutrikdyti natūralų ciklą ir netgi pažeisti šaknis, kurios jau nebe taip aktyviai pasisavina maisto medžiagas.
Per visą ramybės periodą, kuris trunka nuo 8 iki 12 savaičių, augalas yra netręšiamas ir nelaistomas. Svogūnėlis ilsisi ir naudoja vidinius resursus, kad subrandintų žiedinį pumpurą. Bet kokios trąšos šiuo „miego” metu gali jį „pažadinti” per anksti ir netinkamu laiku, o vėsioje aplinkoje drėgnas substratas su trąšomis gali sukelti puvinį. Ramybė turi būti visiška – be vandens ir be maisto.
Tręšimas atnaujinamas tik prasidėjus naujam augimo ciklui, po ramybės periodo, ir tik tada, kai augalas jau rodo aktyvaus augimo požymius. Šis cikliškas požiūris į tręšimą – intensyvus tręšimas aktyvaus augimo metu ir visiškas jo nutraukimas ramybės periodu – yra fundamentalus principas, užtikrinantis ilgalaikę meilenio sveikatą ir reguliarų, įspūdingą žydėjimą.
Organinės trąšos ir alternatyvos
Nors skystos mineralinės trąšos yra patogiausias ir populiariausias pasirinkimas, meilenius galima tręšti ir organinėmis trąšomis. Organinės trąšos, tokios kaip gerai perpuvęs kompostas, biohumusas (sliekų kompostas) ar granuliuotas galvijų mėšlas, veikia lėčiau, tačiau jos pagerina substrato struktūrą, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą ir užtikrina ilgalaikį maisto medžiagų tiekimą. Jos yra puikus pasirinkimas tiems, kas vengia cheminių produktų.
Organines trąšas geriausia įterpti į substratą persodinant augalą. Pavyzdžiui, į sodinimo mišinį galima įmaišyti saują biohumuso ar komposto. Tai aprūpins augalą maisto medžiagomis ilgam laikui. Taip pat galima naudoti skystas organines trąšas, kurių galima įsigyti parduotuvėse, arba pasigaminti patiems, pavyzdžiui, rauginant dilgėles ar kitas žoles. Naudojant organines trąšas, svarbu nepersistengti, nes jų perteklius taip pat gali pakenkti.
Persodinant augalą, į substratą galima įmaišyti ilgo veikimo trąšų granulių. Šios granulės, veikiamos drėgmės ir temperatūros, palaipsniui išskiria maisto medžiagas per kelis mėnesius. Tai labai patogus būdas užtikrinti nuolatinį augalo maitinimą per visą aktyvų augimo sezoną, nereikalaujantis dažno tręšimo. Tačiau net ir naudojant tokias trąšas, svarbu nepamiršti nutraukti bet kokį papildomą tręšimą artėjant ramybės periodui.
Svarbu atsiminti, kad nepriklausomai nuo pasirinktų trąšų tipo, pertręšimas visada yra pavojingesnis už nepakankamą tręšimą. Pertręšto augalo lapai gali tapti trapūs, jų galiukai ruduoti, o ant substrato paviršiaus gali susidaryti druskų pluta. Be to, per didelė maisto medžiagų koncentracija gali „nudeginti” šaknis ir padaryti augalą jautresnį ligoms. Todėl visada geriau laikytis saiko ir atidžiai stebėti augalo reakciją į tręšimą.
