Sėkmingas lauro lapų žalčialunkio peržiemojimas yra vienas svarbiausių iššūkių, ypač regionuose su atšiauresnėmis žiemomis. Nors šis visžalis krūmas yra gana atsparus šalčiui, tam tikri žiemos veiksniai, tokie kaip stiprus vėjas, ryški saulė ir įšalas, gali jam pakenkti. Tinkamas augalo paruošimas ramybės periodui ir apsauga nuo nepalankių sąlygų užtikrins, kad pavasarį jis vėl džiugins savo sodria lapija ir ankstyvais žiedais. Supratimas, kokie pavojai tyko žiemą ir kaip jų išvengti, yra raktas į ilgalaikį šio augalo klestėjimą sode.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria visžaliai augalai žiemą, yra fiziologinė sausra. Šis reiškinys įvyksta, kai dirvožemis yra įšalęs ir augalo šaknys negali paimti vandens, tačiau lapai, veikiami saulės ir vėjo, toliau garina drėgmę. Dėl šio vandens balanso sutrikimo lapai pradeda džiūti, ruduoti, o stipriau pažeistos šakos gali net žūti. Todėl vienas svarbiausių paruošiamųjų darbų rudenį yra užtikrinti, kad augalas į žiemos miegą išeitų sukaupęs pakankamai drėgmės atsargų.
Stiprus, gūsingas vėjas yra dar vienas pavojingas žiemos faktorius. Jis ne tik mechaniškai laužo šakas, bet ir labai paspartina vandens garavimą iš lapų, taip sustiprindamas fiziologinės sausros poveikį. Ypač pavojingas yra vėjo ir šalčio derinys. Dėl šios priežasties lauro lapų žalčialunkį rekomenduojama sodinti užuovėjoje, pavyzdžiui, prie pastato sienos, gyvatvorės ar kitų stambesnių augalų grupėje. Jei augalas auga atviroje vietoje, jam gali prireikti papildomos apsaugos nuo vėjo.
Ankstyvo pavasario saulė, nors ir maloni mums, gali būti klastinga visžaliams augalams. Kai sniegas jau nutirpęs, o žemė dar giliai įšalusi, ryškūs saulės spinduliai skatina lapus aktyviai garinti vandenį, kurio šaknys vis dar negali gauti. Tai gali sukelti stiprius lapų nudegimus. Be to, staigūs temperatūros svyravimai tarp saulėtos dienos ir šaltos nakties gali sukelti žievės įtrūkimus. Šių problemų galima išvengti tinkamai pridengiant augalą.
Rudeniniai paruošiamieji darbai
Pasiruošimas žiemai prasideda dar rudenį. Vienas iš svarbiausių darbų, kurį būtina atlikti prieš užšąlant dirvai, yra gausus laistymas. Jei ruduo buvo sausas, spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje reikia labai gerai palieti lauro lapų žalčialunkį, kad dirva ir augalo audiniai prisigertų vandens. Šis „drėgmės įkrovimas” yra pati geriausia apsauga nuo anksčiau minėtos fiziologinės sausros. Laistyti reikėtų gausiai, kad sudrėktų visas šaknų gylis.
Kitas svarbus rudeninis darbas – mulčiavimas. Kai žemės paviršius pradeda lengvai šalti, plotą aplink krūmo šaknis reikėtų apdengti storu (10-15 cm) organinės mulčios sluoksniu. Tam puikiai tinka durpės, kompostas, sausi lapai, smulkinta pušų žievė ar eglišakės. Mulčias veikia kaip izoliacinė medžiaga – jis apsaugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir padeda išlaikyti drėgmę. Svarbiausia, jis neleidžia dirvožemiui per giliai ir per greitai įšalti, todėl šaknys ilgiau išlieka aktyvios ir gali aprūpinti augalą vandeniu.
Rudenį reikėtų nutraukti bet kokį tręšimą azoto turinčiomis trąšomis, nes jos skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti ir yra labai pažeidžiami šalčio. Vietoj to, ankstyvą rudenį galima patręšti specialiomis rudeninėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Kalis padidina augalo atsparumą šalčiui, padėdamas ląstelėms išlaikyti vandenį ir neleidžiant susidaryti ledo kristalams. Tai padeda augalui geriau subręsti ir pasiruošti ramybės periodui.
Prieš žiemą verta atlikti ir sanitarinę apžiūrą. Pašalinkite visas sausas, pažeistas ar ligotas šakas, nes jos gali tapti infekcijos židiniu. Taip pat svarbu surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus aplink krūmą, nes juose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Švarus ir tvarkingas augalo pagrindas sumažina problemų riziką pavasarį.
Augalų dengimas ir apsaugos priemonės
Jaunus, pirmaisiais-antraisiais metais po pasodinimo augančius lauro lapų žalčialunkius rekomenduojama pridengti žiemai, nepriklausomai nuo vietos. Jų šaknų sistema dar nėra pilnai išsivysčiusi, todėl jie yra jautresni šalčiui ir išdžiūvimui. Brandesni, gerai įsišakniję augalai yra atsparesni, tačiau jei jie auga atviroje, vėjuotoje vietoje arba prognozuojama labai atšiauri, besniegė žiema, juos taip pat verta apsaugoti. Dengimo tikslas yra ne sušildyti augalą, o apsaugoti jį nuo vėjo, saulės ir staigių temperatūros svyravimų.
Populiariausia ir viena geriausių dengimo medžiagų yra agroplėvelė (dar vadinama geotekstile). Ji yra laidi orui ir drėgmei, todėl po ja augalas „nekvėpuoja” ir nesikaupia kondensatas, kuris galėtų sukelti puvinius atšilus orui. Agroplėvele augalas apgaubiamas laisvai, ne per daug suveržiant, ir apačioje pritvirtinamas. Geriausia yra sukurti karkasą iš kuoliukų aplink augalą ir ant jo tiesti plėvelę, kad ji nesiliestų prie lapų.
Kita puiki natūrali dengimo medžiaga yra eglišakės. Jomis galima apdėti augalo pagrindą ir apkamšyti patį krūmą. Eglišakės gerai sulaiko sniegą, kuris yra geriausias natūralus izoliatorius, ir apsaugo nuo vėjo bei saulės. Be to, jos yra laidžios orui. Nerekomenduojama naudoti polietileno plėvelės, nes ji visiškai nepraleidžia oro, po ja kaupiasi drėgmė, o saulėtą dieną temperatūra gali smarkiai pakilti, sukeldama augalui stresą ir skatindama per ankstyvą vegetacijos pradžią.
Augalus dengti reikėtų tik nusistovėjus stabiliems, neigiamiems orams, kai žemė jau šiek tiek įšalusi (paprastai lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje). Per ankstyvas dengimas gali išprovokuoti augalo „iššutimą” ir grybinių ligų vystymąsi. Pavasarį dangas nuimti taip pat nereikia skubėti. Geriausia tai daryti palaipsniui, apsiniaukusią dieną, kai žemė jau atitirpusi. Staigus dangos nuėmimas saulėtą dieną gali sukelti augalui šoką.
Priežiūra žiemos metu
Žiema yra ramybės periodas, todėl aktyvios priežiūros lauro lapų žalčialunkiui nereikia. Tačiau retkarčiais verta jį apžiūrėti, ypač po didelių snygių ar atlydžių. Svarbiausia stebėti sniego dangą. Gausus, purus sniegas yra geriausia apsauga augalui, tačiau sunkus, šlapias sniegas gali aplaužyti šakas. Jei matote, kad ant šakų susikaupė per daug sunkaus sniego, jį reikėtų atsargiai nukratyti šluotele ar ranka, judesiais iš apačios į viršų.
Atlydžio metu, kai oro temperatūra pakyla virš nulio ir žemė trumpam atitirpsta, galima patikrinti dirvožemio drėgmę. Jei ruduo buvo sausas, o žiema besniegė, gali prireikti augalą šiek tiek palaistyti drungnu vandeniu. Tai ypač aktualu, jei pastebite, kad augalo lapai pradeda raukšlėtis ar vysti. Tačiau laistyti galima tik tada, kai esate tikri, kad artimiausiomis dienomis neprognozuojami dideli šalčiai, kurie vėl sukaustytų šlapią žemę į ledą.
Jei augalas nebuvo pridengtas ir pastebėjote, kad žiemos saulė ar vėjas pradeda žaloti lapus, dar ne vėlu imtis priemonių. Galima įrengti laikiną skydą iš kartono, audeklo ar eglišakių toje pusėje, iš kurios pučia vyraujantys vėjai arba šviečia intensyviausia saulė (paprastai pietų ar pietvakarių pusė). Tai padės sumažinti žalą ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamas augalo dalis.
Taip pat žiemą sode gali apsilankyti laukiniai gyvūnai, tokie kaip kiškiai ar stirnos, kurie, stokodami maisto, gali apgraužti jaunų krūmų žievę ir ūglius. Nors lauro lapų žalčialunkis yra nuodingas ir dažniausiai gyvūnų neliečiamas, jauni ir švelnūs ūgliai gali juos suvilioti. Jei jūsų sode lankosi šie gyvūnai, jaunus augalus galima apsaugoti aprišant kamienus specialiais tinklais ar naudojant repelentus.
📷: Josep Gesti, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
