Siekiant išlaikyti lauro lapų žalčialunkio sveikatą, sodrią lapų spalvą ir gyvybingumą, būtina užtikrinti tinkamą ir subalansuotą maistinių medžiagų tiekimą. Nors šis elegantiškas krūmas nėra priskiriamas prie ypač reiklių augalų, ypač jei jis auga derlingoje, humusingoje dirvoje, periodiškas tręšimas yra svarbi priežiūros dalis. Teisingai parinktos trąšos ir tinkamas jų naudojimo laikas ne tik skatina augimą, bet ir stiprina augalo imuninę sistemą, padidindamas jo atsparumą ligoms, kenkėjams ir nepalankioms aplinkos sąlygoms. Supratimas, kokių elementų ir kada labiausiai reikia šiam augalui, leidžia išvengti tręšimo klaidų ir džiaugtis ilgalaikiu dekoratyvumu.
Pagrindiniai maisto elementai, būtini bet kuriam augalui, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už žaliosios masės, t.y. lapų ir ūglių, augimą. Fosforas skatina šaknų sistemos vystymąsi, žiedų formavimąsi ir didina atsparumą. Kalis reguliuoja vandens apykaitą augale, stiprina ląstelių sieneles ir padeda pasiruošti žiemos periodui. Lauro lapų žalčialunkiui svarbi visų šių elementų pusiausvyra, tačiau skirtingais augimo etapais vieno ar kito elemento poreikis gali šiek tiek skirtis.
Geriausias tręšimo laikas yra pavasaris, kai augalas pabunda po žiemos ir pradeda aktyvią vegetaciją. Būtent tada jam labiausiai reikia energijos naujų ūglių auginimui ir žiedų formavimui. Pavasariniam tręšimui puikiai tinka kompleksinės, lėto atpalaidavimo trąšos, skirtos visžaliams ar žydintiems krūmams. Tokios trąšos palaipsniui išskiria maistines medžiagas per kelis mėnesius, užtikrindamos tolygų ir subalansuotą maitinimą viso augimo sezono metu.
Svarbu atkreipti dėmesį į trąšų normas, nurodytas ant pakuotės. Pertręšimas, ypač mineralinėmis trąšomis, gali būti žalingesnis nei maisto medžiagų trūkumas. Per didelė trąšų koncentracija gali „nudeginti” augalo šaknis, sutrikdyti jo medžiagų apykaitą ir netgi sukelti žūtį. Todėl visada geriau laikytis taisyklės „mažiau yra daugiau” ir, esant abejonėms, naudoti šiek tiek mažesnę trąšų dozę, nei rekomenduojama.
Organinės trąšos – natūralus pasirinkimas
Organinės trąšos yra puikus ir saugus būdas aprūpinti lauro lapų žalčialunkį maistinėmis medžiagomis. Skirtingai nuo mineralinių trąšų, organika ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo humuso kiekį, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą ir gerina vandens sulaikymą. Populiariausios organinės trąšos yra kompostas, gerai perpuvęs mėšlas, biohumusas (sliekų perdirbtos organinės atliekos) ir lapų puvenos. Jos veikia lėtai, todėl pertręšimo rizika yra minimali.
Pavasarį, prieš prasidedant intensyviam augimui, aplink krūmą galima paskleisti 3-5 cm storio komposto ar perpuvusio mėšlo sluoksnį. Šį sluoksnį reikėtų švelniai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį, stengiantis nepažeisti paviršinių augalo šaknų. Toks mulčiavimas organinėmis trąšomis ne tik pamaitins augalą, bet ir apsaugos dirvą nuo išdžiūvimo bei sustabdys piktžolių dygimą. Svarbu palikti nedidelį tarpą aplink patį augalo kamieną, kad būtų išvengta puvimo ir ligų.
Kitas puikus organinio tręšimo būdas yra skystų organinių trąšų, pavyzdžiui, praskiesto biohumuso ekstrakto ar žolių raugo, naudojimas. Tokiomis trąšomis galima laistyti augalą vegetacijos metu, maždaug kas 3-4 savaites. Skystos trąšos yra greičiau pasisavinamos, todėl tai puikus būdas greitai suteikti augalui papildomų maistinių medžiagų, ypač jei pastebimi jų trūkumo požymiai. Prieš naudojant bet kokį raugą, jį būtina stipriai praskiesti vandeniu, kad nenudegintumėte šaknų.
Medžio pelenai taip pat gali būti naudingi lauro lapų žalčialunkiui, nes jie yra geras kalio ir kalcio šaltinis bei šarmina dirvožemį. Kadangi šis augalas mėgsta neutralų ar šiek tiek šarminį pH, pelenų naudojimas ypač tinka rūgštesnėse dirvose. Pelenus geriausia barstyti ankstyvą pavasarį arba rudenį aplink krūmą ir lengvai įterpti į žemę. Tačiau su pelenais nereikėtų persistengti, kad per daug nepakeltumėte dirvožemio pH.
Mineralinių trąšų naudojimas ir specifika
Mineralinės trąšos yra greitas ir efektyvus būdas aprūpinti augalą konkrečiais maisto elementais. Jos gali būti granuliuotos, lėto atpalaidavimo arba skystos, greitai pasisavinamos. Renkantis mineralines trąšas lauro lapų žalčialunkiui, geriausia ieškoti kompleksinių trąšų, skirtų visžaliams augalams, rododendrams ar tiesiog dekoratyviniams krūmams. Jų sudėtyje paprastai būna subalansuotas azoto, fosforo ir kalio santykis, taip pat svarbių mikroelementų, tokių kaip magnis, geležis, boras.
Pagrindinis tręšimas granuliuotomis mineralinėmis trąšomis atliekamas ankstyvą pavasarį. Trąšas reikia tolygiai paskleisti ant drėgnos žemės aplink krūmą, laikantis gamintojo nurodytos normos. Po to trąšas rekomenduojama lengvai įterpti į dirvą ir gausiai palaistyti, kad granulės pradėtų tirpti ir maistinės medžiagos pasiektų šaknis. Niekada netręškite sausos žemės, nes tai gali sukelti šaknų nudegimą. Pirmiausia palaistykite, o tada berkite trąšas.
Antroje vasaros pusėje, nuo liepos vidurio, reikėtų vengti trąšų, kuriose yra didelis azoto kiekis. Azotas skatina naujų, jaunų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos. Tokie ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir dažnai nušąla, taip susilpnindami visą augalą. Jei matote, kad augalui trūksta maisto medžiagų vasaros pabaigoje, geriau rinktis trąšas su didesniu kalio ir fosforo kiekiu.
Rudeninis tręšimas taip pat yra svarbus norint paruošti augalą žiemai. Šiam tikslui naudojamos specialios rudeninės trąšos, kuriose beveik nėra azoto, bet gausu fosforo ir kalio. Kaip jau minėta, fosforas stiprina šaknų sistemą, o kalis didina ląstelių sulčių koncentraciją, taip padidindamas augalo atsparumą šalčiui. Rudeninės trąšos barstomos rugsėjo arba spalio pradžioje, kad augalas spėtų jas pasisavinti iki dirvos užšalimo.
Maisto medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maisto medžiagų disbalanso požymius. Vienas dažniausių simptomų yra lapų spalvos pasikeitimas. Jei lapai, ypač senesni, tampa blyškiai žali ar net geltoni, tai gali rodyti azoto trūkumą. Azoto trūkumas taip pat sulėtina bendrą augimą, nauji ūgliai būna silpni ir trumpi. Tokiu atveju pavasarį ar vasaros pradžioje augalą reikėtų patręšti azoto turinčiomis trąšomis.
Fosforo trūkumas pasireiškia rečiau, tačiau gali lemti silpną žydėjimą ir lėtą šaknų vystymąsi. Lapai gali įgauti neįprastą, tamsiai žalią ar net purpurinį atspalvį. Kalio trūkumas dažniausiai matomas ant senesnių lapų kraštų – jie pradeda gelsti, vėliau ruduoti ir džiūti, lyg būtų apdeginti. Taip pat augalas tampa mažiau atsparus sausrai ir šalčiui. Šiuos trūkumus galima kompensuoti naudojant kompleksines trąšas su didesniu atitinkamo elemento kiekiu.
Mikroelementų trūkumas taip pat gali sukelti problemų. Pavyzdžiui, geležies trūkumas sukelia chlorozę, kai jauni lapai pašviesėja, tampa gelsvi, o jų gyslos lieka žalios. Tai dažniau pasitaiko per daug šarminėje dirvoje, kur geležis tampa augalams sunkiai pasisavinama. Tokiu atveju galima naudoti specialias trąšas su geležies chelatu. Magnio trūkumas taip pat pasireiškia chlorozės forma, tačiau dažniausiai ant senesnių lapų, tarp gyslų atsiranda geltonos arba oranžinės dėmės.
Maisto medžiagų perteklius taip pat yra žalingas. Per didelis azoto kiekis lemia pernelyg vešlų, bet silpną augimą, augalas tampa neatsparus ligoms ir šalčiui, menkai žydi. Bendras pertręšimas gali sukelti lapų kraštų rudavimą, vytimą ir netgi viso augalo žūtį. Todėl svarbiausia yra saikas ir subalansuotumas. Jei nesate tikri, ar augalui trūksta maisto medžiagų, geriau pradėti nuo mažesnių dozių arba rinktis saugesnes organines trąšas.
Tręšimo kalendorius ir bendrosios rekomendacijos
Norint susisteminti tręšimo darbus, naudinga turėti apytikslį kalendorių. Ankstyvą pavasarį (kovo pabaiga – balandžio pradžia), prasidėjus vegetacijai, atliekamas pagrindinis tręšimas. Šiam tikslui geriausiai tinka lėto veikimo kompleksinės mineralinės trąšos arba gausus mulčiavimas kompostu. Tai suteikia augalui stiprų startą visam sezonui.
Vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje (gegužė – birželio mėn.), aktyviausio augimo metu, galima papildomai patręšti skystomis organinėmis ar mineralinėmis trąšomis, jei matomas poreikis. Tai ypač aktualu skurdesnėse dirvose augantiems ar vazonuose auginamiems žalčialunkiams. Šį tręšimą galima kartoti kas 3-4 savaites, bet ne vėliau kaip iki liepos vidurio.
Vasaros pabaigoje ir rudenį (rugpjūčio pabaiga – spalio pradžia) azoto trąšų naudojimas nutraukiamas. Vietoj to, rugsėjo mėnesį augalą galima palepinti rudeninėmis trąšomis, turinčiomis daug fosforo ir kalio. Tai padės ūgliams subręsti, sustiprins šaknų sistemą ir padidins atsparumą žiemos šalčiams. Vėliau rudenį tręšti nebereikia, augalas turi pereiti į ramybės būseną.
Svarbu prisiminti kelias bendras taisykles. Niekada netręškite ligotų, kenkėjų apniktų ar streso būsenoje (pvz., po persodinimo, sausros) esančių augalų. Pirmiausia reikia išspręsti problemą, o tik tada galvoti apie tręšimą. Taip pat nerekomenduojama tręšti ką tik pasodintų augalų – jiems reikia duoti laiko prigyti. Jei sodinimo metu dirvožemis buvo gerai paruoštas ir praturtintas organika, pirmąjį sezoną tręšti gali ir neprireikti.
📷: Josep Gesti, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
