Lauravyšnė, kaip visžalis augalas, išlieka dekoratyvi ištisus metus, tačiau būtent žiemos periodas jai kelia daugiausiai iššūkių. Nors dauguma veislių yra pakankamai atsparios šalčiui, sėkmingas peržiemojimas priklauso ne tik nuo įgimto atsparumo, bet ir nuo tinkamo paruošimo rudens sezonu bei priežiūros žiemos metu. Šaltis, žvarbus vėjas, ryški saulė ir drėgmės trūkumas gali padaryti didelės žalos lapams ir šakoms. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai paruošti lauravyšnę žiemai, apsaugoti ją nuo galimų pažeidimų ir padėti sėkmingai sulaukti pavasario.
Pasiruošimas žiemos periodui
Tinkamas lauravyšnės paruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje ir rudenį. Vienas svarbiausių darbų yra laipsniškas augalo augimo lėtinimas, kad ūgliai spėtų subręsti ir sumedėti. Nuo liepos vidurio reikėtų vengti tręšimo azoto turinčiomis trąšomis, kurios skatina naujų, gležnų ūglių augimą. Vietoj to, rugsėjo mėnesį rekomenduojama patręšti rudeninėmis trąšomis, kuriose gausu kalio ir fosforo. Kalis stiprina augalo ląstelių sieneles, padidina cukrų koncentraciją ląstelių sultyse, o tai veikia kaip natūralus antifrizas ir padidina atsparumą šalčiui.
Drėgmės atsargų sukaupimas yra kitas kritiškai svarbus pasiruošimo etapas. Visžaliai augalai, skirtingai nei lapuočiai, garina drėgmę per lapus ir žiemos metu. Kai žemė įšąla, šaknys nebegali papildyti prarasto vandens, todėl augalas gali tiesiog išdžiūti. Šis reiškinys vadinamas fiziologine sausra. Norint to išvengti, rudenį, prieš pat prasidedant šalčiams, kai lapai jau nukritę nuo kitų medžių, lauravyšnes reikia labai gausiai palieti. Šis drėgmės įkrovimo laistymas užtikrina, kad dirvožemis ir pats augalas bus prisotinti vandens, kurio atsargų užteks ilgam laikui.
Sanitarinis genėjimas rudenį taip pat yra naudingas. Reikėtų pašalinti visas silpnas, pažeistas, ligotas ar per tankiai augančias šakas. Tai ne tik pagerina oro cirkuliaciją vainike, bet ir nukreipia augalo energiją į sveikų ir stiprių šakų pasiruošimą žiemai. Tačiau reikėtų vengti stipraus, formuojamojo genėjimo rudenį, nes tai gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti ir nušals. Didžiuosius genėjimo darbus geriau palikti pavasariui.
Dirvožemio aplink augalą paruošimas taip pat svarbus. Pašalinkite piktžoles ir surinkite nukritusius lapus, ypač jei ant jų buvo ligų požymių. Po gausaus palaistymo, bet prieš įšąlant žemei, šaknų zoną rekomenduojama mulčiuoti storu (5-10 cm) organinio mulčio sluoksniu. Tam puikiai tinka durpės, kompostas, pušų žievė ar sausi lapai. Mulčias veikia kaip izoliacinė medžiaga, apsauganti šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo, o pavasarį padeda ilgiau išlaikyti drėgmę.
Jaunų augalų apsauga nuo šalčio
Jauni, per pirmuosius 2-3 metus po pasodinimo, lauravyšnių krūmai yra daug jautresni žiemos negandoms nei subrendę augalai. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, o antžeminė dalis – ne tokia tvirta. Todėl jauniems augalams reikalinga papildoma apsauga, ypač jei auginate jautresnės veislės lauravyšnę arba gyvenate regione su atšiauriomis žiemomis. Viena iš pagrindinių grėsmių – ne tiek pats šaltis, kiek ryški žiemos saulė ir vėjas, kurie džiovina lapus.
Efektyviausia apsaugos priemonė yra augalo apdengimas. Tam geriausiai tinka orui laidi, balta agroplėvelė, specialūs sodo gobtuvai ar net paprasčiausias maišinis audinys. Šios medžiagos apsaugo nuo tiesioginių saulės spindulių, kurie gali nudeginti lapus, ir sumažina vėjo poveikį, taip lėtindamos drėgmės garavimą. Svarbu nenaudoti polietileno plėvelės, nes po ja kaupiasi kondensatas, augalas nekvėpuoja, o atlydžio metu gali perkaisti ir pradėti pūti. Dengti augalą reikėtų tada, kai oro temperatūra stabiliai nukrenta žemiau nulio, o atidengti – pavasarį, debesuotą dieną, kai dirva jau atitirpusi.
Norint sukurti tvirtesnę apsauginę konstrukciją, aplink augalą galima įsmeigti kelis kuolus ir ant jų tvirtinti dengiamąją medžiagą, taip suformuojant savotišką palapinę. Tai apsaugo nuo sniego svorio, kuris gali išlaužyti šakas, ir užtikrina, kad danga nesiliestų su lapais, taip išvengiant drėgmės kaupimosi ir prišalimo. Šaknų zona taip pat reikalauja ypatingo dėmesio – jaunų augalų mulčio sluoksnis turėtų būti storesnis nei subrendusių.
Alternatyvus ir labai geras būdas apsaugoti žemesnius augalus yra eglišakių naudojimas. Eglišakės, sukaišiotos aplink augalą ir uždėtos ant jo viršaus, sukuria purų, orui laidų sluoksnį. Jos sulaiko sniegą, kuris yra geriausias natūralus izoliatorius, apsaugo nuo vėjo ir saulės. Be to, po eglišakėmis nesikaupia perteklinė drėgmė. Tai yra laiko patikrintas ir ekologiškas apsaugos metodas, puikiai tinkantis jaunoms lauravyšnėms.
Žiemos pažeidimų rizikos ir jų valdymas
Viena didžiausių rizikų žiemą yra jau minėta fiziologinė sausra. Ji pasireiškia pavasarį, kai nutirpus sniegui pamatome rudus, sudžiūvusius lapus ir nudžiūvusias šakelių viršūnes. Ši žala atsiranda ne dėl šalčio, o dėl drėgmės trūkumo. Saulėtomis žiemos dienomis lapai garina vandenį, o šaknys iš įšalusios žemės jo paimti negali. Prevencija (rudeninis laistymas, mulčiavimas, dengimas) yra geriausias būdas to išvengti. Jei atlydžio metu žemė atitirpsta, o kritulių nėra, naudinga palieti augalą šiltesniu vandeniu.
Saulės nudegimai yra dar viena dažna problema. Ryški žiemos saulė, ypač atsispindėjusi nuo sniego, gali stipriai įkaitinti tamsius lauravyšnės lapus. Dėl staigaus temperatūrų skirtumo tarp įkaitusio paviršiaus ir šaltos aplinkos ląstelės žūsta, o lapai paruduoja. Saulės nudegimai dažniausiai pažeidžia pietinę ir pietvakarinę krūmo puses. Apsauginiai dangalai ar šešėliavimo tinklai yra efektyviausia priemonė šiai problemai išvengti.
Sniego svoris gali padaryti didelės mechaninės žalos, ypač po gausaus ir šlapio sniego. Šakos gali išlinkti, lūžti ar net visas krūmas gali būti išverstas. Po kiekvieno gausaus snygio rekomenduojama atsargiai nukratyti sniego perteklių nuo lauravyšnių šakų. Darykite tai švelniai, purtydami šaką iš apačios į viršų, kad nepadarytumėte dar daugiau žalos. Krūmus, ypač koloninės formos, prieš žiemą galima atsargiai aprišti virve, kad šakos būtų arčiau viena kitos ir geriau atlaikytų sniego slėgį.
Temperatūros svyravimai, ypač žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, taip pat yra pavojingi. Šiltos dienos gali išprovokuoti per ankstyvą vegetacijos pradžią, o po jų sekantys staigūs atšalimai ir šalnos gali pažeisti jau pabudusius pumpurus ir jaunus ūglius. Būtent todėl svarbu neskubėti nuimti žiemos dangalų. Geriau tai daryti palaipsniui, per kelias dienas, pratinant augalą prie pasikeitusių sąlygų, ir rinktis tam debesuotą orą.
Priežiūra po žiemos
Pavasarį, kai nebelieka stiprių šalnų pavojaus ir žemė pilnai atitirpsta, ateina laikas įvertinti žiemos padarytą žalą ir padėti augalui atsigauti. Pirmiausia, atsargiai ir palaipsniui nuimkite visus žiemos dangalus. Geriausia tai daryti debesuotą dieną, kad augalas iškart nepatirtų streso nuo ryškios saulės. Atidengus augalą, atgrėbstykite seną mulčią nuo kamieno pagrindo, kad žemė greičiau sušiltų ir pradėtų džiūti.
Atidžiai apžiūrėkite krūmą ir įvertinkite jo būklę. Neskubėkite iškarpyti visų parudavusių ar atrodančių negyvų šakelių. Kartais pažeisti būna tik lapai, o patys stiebai ir pumpurai yra gyvi. Palaukite kelias savaites, kol prasidės pumpurų brinkimas – tada aiškiai matysite, kurios šakos yra gyvybingos, o kurias reikia pašalinti. Atlikite kruopštų sanitarinį genėjimą, išpjaudami visas nušalusias, nulūžusias ir sudžiūvusias šakas iki sveikos medienos.
Po žiemos augalas būna ištroškęs ir alkanas. Kai tik dirva atšyla, pradėkite reguliariai laistyti, ypač jei pavasaris sausas. Pirmasis tręšimas pavasarį yra labai svarbus norint paskatinti augalo atsigavimą ir naujų ūglių augimą. Patręškite subalansuotomis kompleksinėmis trąšomis, kuriose gausu azoto. Aplink augalą paskleiskite naują sluoksnį komposto ar kito organinio mulčio, kuris ne tik pamaitins, bet ir padės išlaikyti drėgmę.
Būkite kantrūs. Kartais po sunkios žiemos lauravyšnei gali prireikti nemažai laiko, kad pilnai atsigautų. Net jei teko stipriai apgenėti, nesijaudinkite – lauravyšnės pasižymi puikiu gebėjimu atželti net ir po radikalaus genėjimo. Tinkama priežiūra pavasarį – laistymas, tręšimas ir genėjimas – padės augalui greitai atgauti jėgas, išleisti naujus ūglius ir vėl džiuginti savo vešlia žaluma.
