Tinkamas apšvietimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių sėkmingą bet kurio augalo, įskaitant lauravyšnę, auginimą. Šviesa yra būtina fotosintezei – procesui, kurio metu augalas pasigamina maisto medžiagas, reikalingas augimui ir vystymuisi. Nors lauravyšnė yra gana universalus ir prisitaikantis augalas, jos išvaizda, augimo tempas ir bendra sveikata labai priklauso nuo to, kiek ir kokios kokybės šviesos ji gauna. Suprasti lauravyšnės šviesos poreikį ir parinkti tinkamiausią auginimo vietą yra pagrindinė sąlyga norint išauginti tankų, sodriai žalią ir gyvybingą krūmą.
Optimalios apšvietimo sąlygos
Lauravyšnės yra priskiriamos pavėsį toleruojantiems augalams, tačiau tai nereiškia, kad jos geriausiai auga visiškoje tamsoje. Idealios apšvietimo sąlygos šiam augalui yra dalinis pavėsis arba pusiau saulėta vieta. Tai reiškia tokią vietą sode, kur augalas gauna tiesioginės saulės šviesos 4-6 valandas per dieną, geriausia – ryte arba vėlyvą popietę. Rytinė saulė yra švelnesnė ir mažiau kaitri, todėl ji suteikia pakankamai energijos fotosintezei, bet nenudegina lapų. Vidurdienio saulė, ypač vasarą, yra pati intensyviausia ir gali sukelti augalui stresą.
Vieta, kurioje krūmas yra apsaugotas nuo karščiausių vidurdienio spindulių, pavyzdžiui, po reta laja medžiais ar prie rytinės pastato sienos, yra laikoma optimalia. Tokiomis sąlygomis lauravyšnės lapai išlaiko sodrią, tamsiai žalią spalvą ir būdingą blizgesį. Augalas auga tolygiai, formuoja tankų vainiką ir yra atsparesnis ligoms bei kenkėjams. Pakankamas, bet ne perteklinis šviesos kiekis užtikrina gerą balansą tarp vegetatyvinio augimo ir bendro augalo gyvybingumo.
Auginant lauravyšnes gyvatvorei, svarbu atsižvelgti į tai, kaip saulė apšvies visą gyvatvorės ilgį per dieną. Jei viena gyvatvorės pusė gaus žymiai daugiau saulės nei kita, augalai toje pusėje gali augti greičiau, bet kartu ir labiau rizikuoti nudegti. Šešėlyje esanti pusė gali būti retesnė. Planuojant gyvatvorę, verta stebėti saulės judėjimą sklype ir parinkti tokią kryptį, kad apšvietimas būtų kuo tolygesnis.
Reikia pabrėžti, kad skirtingos lauravyšnių veislės gali turėti šiek tiek skirtingus šviesos poreikius. Kai kurios naujesnės, nykštukinės ar margalapės veislės gali būti jautresnės tiesioginei saulei. Prieš perkant augalą, visada verta pasidomėti konkrečios veislės ypatumais ir rekomendacijomis dėl auginimo vietos. Tačiau bendra taisyklė – dalinis pavėsis – tinka absoliučiai daugumai lauravyšnių.
Pernelyg didelės saulės poveikis
Nors šviesa yra būtina, per didelis jos kiekis, ypač tiesioginė ir kaitri saulė, gali pakenkti lauravyšnei. Vienas iš labiausiai matomų perteklinės saulės požymių yra lapų išblukimas ir pageltimas, vadinamas saulės chlorozės. Lapai praranda sodrią, tamsiai žalią spalvą, tampa šviesiai žali ar net gelsvi. Tai įvyksta todėl, kad intensyvi šviesa ardo chlorofilo pigmentą greičiau, nei augalas spėja jį sintetinti. Nors augalas nemiršta, jo dekoratyvumas stipriai nukenčia.
Smarkesnis pažeidimas yra lapų nudegimas. Tai dažniausiai nutinka karštomis vasaros dienomis, kai ant lapų patenka tiesioginiai vidurdienio saulės spinduliai. Ant lapų atsiranda netaisyklingos formos, sausos, rudos ar balkšvos dėmės, ypač labiausiai apšviestose krūmo dalyse. Nudegę lapų audiniai yra negyvi ir nebeatsistato. Smarkiai nudegę lapai galiausiai nukrenta, o krūmas atrodo išretėjęs ir nesveikas. Jauni, neseniai pasodinti augalai yra ypač jautrūs nudegimams, kol jų šaknų sistema nėra pakankamai išsivysčiusi, kad aprūpintų augalą pakankamu kiekiu vandens.
Nuolatinis auginimas saulėtoje vietoje sukelia augalui lėtinį stresą. Dėl didesnio vandens garinimo (transpiracijos) augalas nuolat patiria drėgmės trūkumą, net jei yra reguliariai laistomas. Tai lėtina augimą, augalas tampa labiau pažeidžiamas ligų ir kenkėjų, pavyzdžiui, voratinklinių erkių, kurios mėgsta sausas ir karštas sąlygas. Be to, saulėtoje vietoje žemė greičiau įkaista ir išdžiūsta, kas taip pat neigiamai veikia šaknų sistemos sveikatą.
Žiemos saulė gali būti dar pavojingesnė nei vasaros. Kaip jau minėta, ryški saulė, atsispindėjusi nuo sniego, gali stipriai įkaitinti tamsius lapus, kol aplinkos temperatūra yra neigiama. Dėl šio staigaus kontrasto ląstelės žūva. Tuo pačiu metu saulė ir vėjas skatina drėgmės garavimą iš lapų, o šaknys, esančios įšalusioje žemėje, negali jos papildyti. Todėl augalą saulėtoje vietoje žiemą gali pažeisti ne tik nudegimai, bet ir fiziologinė sausra. Būtent dėl šios priežasties lauravyšnių nerekomenduojama sodinti atvirose, saulėtose ir vėjuotose vietose.
Šešėlio įtaka augimui ir vystymuisi
Lauravyšnės yra puikiai pritaikytos augti šešėlyje, tačiau per didelis šešėlis taip pat gali turėti neigiamų pasekmių. Nors augalas išgyvens net ir giliame pavėsyje, pavyzdžiui, po tankiais spygliuočiais medžiais ar prie šiaurinės sienos, jo išvaizda greičiausiai nebus tokia, kokios tikitės. Pagrindinė problema, kylanti dėl šviesos trūkumo, yra augalo ištįsimas. Augalas, siekdamas šviesos, augina ilgus, plonus ir silpnus ūglius su dideliais tarpubambliais. Dėl to krūmas tampa retas, permatomas ir praranda savo pagrindinę vertę – tankumą.
Šviesos trūkumas tiesiogiai veikia lapų išvaizdą. Nors lapai gali būti didesni nei augančių saulėtoje vietoje (tai yra augalo bandymas padidinti paviršiaus plotą šviesai sugerti), jie dažnai būna plonesni, ne tokie blizgūs ir šviesesnės žalios spalvos. Bendras augalo vaizdas gali atrodyti skurdus ir mažiau gyvybingas. Be to, šešėlyje augančios lauravyšnės praktiškai nežydi arba žydi labai menkai, nors tai ir nėra pagrindinė jų dekoratyvinė savybė.
Per didelis pavėsis dažnai yra susijęs su kitais nepalankiais veiksniais, tokiais kaip prasta oro cirkuliacija ir didesnė drėgmė. Tokios sąlygos yra idealios plisti grybelinėms ligoms, pavyzdžiui, miltligei ar įvairioms dėmėtligėms. Lapai po lietaus ar laistymo ilgai neišdžiūsta, o tai sudaro puikią terpę daugintis patogenams. Taigi, giliame pavėsyje auganti lauravyšnė ne tik atrodo prasčiau, bet ir yra labiau linkusi sirgti.
Svarbu paminėti, kad „šešėlis“ gali būti skirtingas. Šviesus, retas šešėlis po aukštais lapuočiais medžiais yra beveik idealios sąlygos lauravyšnei, nes jis apsaugo nuo tiesioginės saulės, bet praleidžia pakankamai išsklaidytos šviesos. Tuo tarpu gilus ir sausas šešėlis po tankiomis eglėmis, kur ne tik trūksta šviesos, bet ir vyksta nuolatinė konkurencija dėl vandens, yra viena iš blogiausių vietų šiam augalui.
Vietos parinkimas atsižvelgiant į šviesos sąlygas
Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo pasakyta, vietos parinkimas tampa esminiu sėkmingo auginimo veiksniu. Prieš sodindami lauravyšnę, skirkite laiko stebėti savo sklypą skirtingu dienos metu ir skirtingais metų laikais. Nustatykite, kurios zonos gauna rytinę saulę, kurios yra apšviestos vidurdienį, o kurios didžiąją dienos dalį skendi pavėsyje. Geriausias pasirinkimas būtų vieta, kurią saulė apšviečia ryte iki maždaug 11-12 valandos, o vėliau ji atsiduria pastatų ar kitų augalų šešėlyje. Taip pat tinka vietos su filtruota, išsklaidyta šviesa visą dieną.
Rytinė arba šiaurės rytinė pastato pusė dažnai yra puikus pasirinkimas. Čia augalas gaus švelnios rytinės saulės, bet bus apsaugotas nuo karščiausių spindulių. Vakarinė pusė gali būti tinkama, jei ją šiek tiek pridengia kiti medžiai, nes vakarinė saulė vasarą taip pat gali būti gana intensyvi. Pietinės pusės reikėtų vengti, nebent augalą nuo tiesioginių spindulių saugotų aukštesnių augalų ar statinių metamas šešėlis. Šiaurinė pusė tinka, jei ji nėra visiškai aklinai užstota ir gauna bent šiek tiek atspindėtos šviesos.
Jei vis dėlto norite auginti lauravyšnę saulėtesnėje vietoje, rinkitės atsparesnes veisles ir imkitės papildomų priemonių. Užtikrinkite nuolatinį ir gausų laistymą, ypač karštuoju periodu. Gausiai mulčiuokite dirvožemį aplink augalą, kad šaknys išliktų vėsios ir drėgnos. Saulėtoje vietoje augančius augalus gali tekti laikinai pridengti šešėliavimo tinklu per didžiausius vasaros karščius ar žiemą, kad apsaugotumėte nuo nudegimų.
Jei jūsų sode dominuoja gilūs šešėliai, nenusiminkite. Lauravyšnė vis tiek gali ten augti, tačiau turėsite skirti daugiau dėmesio genėjimui, kad vainikas nebūtų per retas, ir atidžiai stebėti, ar neatsiranda grybelinių ligų. Tokiu atveju galima pabandyti prašviesinti virš lauravyšnės esančių medžių lajas, kad padidintumėte prasiskverbiančios šviesos kiekį. Tinkamai įvertinus šviesos sąlygas ir parinkus optimalią vietą, galima išvengti daugybės problemų ir džiaugtis sveiku bei gražiu augalu.
