Lanksvos sodinimas ir dauginimas yra palyginti nesudėtingi procesai, kuriuos sėkmingai gali atlikti net ir mažiau patyrę sodininkai. Šie universalūs krūmai greitai prigyja ir gerai auga, jei jiems suteikiamos tinkamos pradinės sąlygos, todėl kruopštus pasiruošimas yra raktas į sėkmę. Tinkamas sodinimo laikas, teisingai paruošta duobė ir kokybiškas sodinukas užtikrina, kad augalas greitai įsitvirtins naujoje vietoje ir jau netrukus pradės džiuginti savo dekoratyvumu. Dauginimo būdų taip pat yra keletas, leidžiančių nesunkiai padidinti šių gražių krūmų skaičių savo sode be didelių išlaidų, pasitelkiant jau turimus augalus. Pasirinkus tinkamiausią dauginimo metodą, galima efektyviai atnaujinti senus gėlynus arba sukurti naujas kompozicijas.
Prieš pradedant sodinimo darbus, labai svarbu pasirinkti tinkamą vietą. Dauguma lanksvų veislių geriausiai jaučiasi saulėtose vietose, nes gausi saulės šviesa skatina intensyvesnį ir gausesnį žydėjimą. Pasodinus pavėsyje, krūmai gali ištįsti, jų šakos bus silpnesnės, o žiedų bus kur kas mažiau. Dirvožemiui lanksvos nėra labai išrankios, tačiau pirmenybę teikia puriai, derlingai ir gerai drenuojamai žemei. Reikėtų vengti sunkių, molingų dirvų, kuriose gali kauptis vanduo, nes užmirkusios šaknys yra jautrios puviniui. Prieš sodinant, verta pagerinti dirvožemį, įterpiant komposto ar gerai perpuvusio mėšlo.
Pats sodinimo procesas prasideda nuo duobės paruošimo. Ji turėtų būti maždaug dvigubai platesnė už sodinuko šaknų sistemą ir šiek tiek gilesnė. Iškastą žemę rekomenduojama sumaišyti su organinėmis trąšomis ar kompostu, kad jaunoms šaknims būtų lengviau gauti maisto medžiagų. Prieš dedant augalą į duobę, naudinga apžiūrėti jo šaknis: jei jos susipynusios, reikėtų atsargiai jas išskleisti. Augalas į duobę statomas taip, kad šaknies kaklelis būtų lygus su žemės paviršiumi arba vos per centimetrą giliau. Per giliai pasodintas augalas gali skursti ir prasčiau augti.
Užpylus duobę paruoštu žemės mišiniu, jį reikia lengvai suspausti aplink augalą, kad neliktų oro tarpų, ir gausiai palaistyti. Laistymas yra būtinas ne tik tam, kad augalas gautų drėgmės, bet ir tam, kad žemė geriau priglustų prie šaknų. Po pasodinimo dirvą aplink krūmelį patartina mulčiuoti durpėmis, kompostu ar medžio žieve. Mulčias padės išlaikyti drėgmę, neleis augti piktžolėms ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų. Tinkamai pasodinta lanksva greitai prigyja ir jau kitais metais gali pradėti žydėti.
Optimalus sodinimo laikas
Optimalus laikas sodinti lanksvas priklauso nuo to, kokį sodinuką įsigijote – ar su atvira šaknų sistema, ar augintą vazone. Sodinukus su atviromis šaknimis geriausia sodinti rudenį, rugsėjo-spalio mėnesiais, arba anksti pavasarį, kol dar neišsprogę pumpurai. Rudeninis sodinimas turi pranašumą, nes iki žiemos augalas spėja šiek tiek įsišaknyti, o pavasarį, atšilus orams, iškart pradeda augti. Pavasarį sodinant svarbu nepavėluoti, kad augalas turėtų pakankamai laiko įsitvirtinti prieš prasidedant vasaros karščiams. Šiuo laikotarpiu svarbu užtikrinti pakankamą drėgmę.
Daugiau straipsnių šia tema
Lanksvas, augintas vazonuose (su uždara šaknų sistema), galima sodinti praktiškai viso vegetacijos periodo metu – nuo pavasario iki rudens. Kadangi persodinant jų šaknų sistema nepažeidžiama, augalai patiria mažiau streso ir lengviau prigyja. Vis dėlto, geriausia vengti sodinimo per pačius vasaros karščius, nes tokiu metu augalui reikės ypač daug priežiūros ir dažno laistymo. Jei vis dėlto tenka sodinti vasarą, reikėtų pasirinkti apsiniaukusią dieną arba sodinti vakare, o pasodintą augalą pirmosiomis dienomis saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
Rudeninis sodinimas yra ypač palankus daugeliui lapuočių krūmų, įskaitant lanksvas. Šiuo metu dirva dar yra šilta, tačiau oras jau vėsesnis ir drėgnesnis, todėl augalui susidaro palankios sąlygos šaknų sistemos vystymuisi be streso dėl karščio ir sausros. Pasodinus rudenį, augalas pavasarį startuoja daug greičiau ir būna stipresnis. Svarbu tik nesodinti per vėlai, kad iki didesnių šalčių augalas spėtų bent minimaliai įsitvirtinti naujoje vietoje. Paprastai rekomenduojama sodinimo darbus baigti likus bent 3-4 savaitėms iki stabilaus dirvos įšalo.
Pavasarinis sodinimas taip pat turi savų privalumų. Pasodinus augalą pavasarį, galima visą sezoną stebėti jo augimą ir laiku reaguoti į bet kokias problemas, pavyzdžiui, drėgmės trūkumą ar kenkėjų antpuolius. Tai ypač aktualu pradedantiesiems sodininkams. Svarbiausia – sodinti kuo anksčiau, kai tik dirva atšyla ir ją galima dirbti. Vėlyvas pavasarinis sodinimas padidina riziką, kad augalas nespės gerai įsišaknyti ir nukentės nuo vasaros sausrų. Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo sodinimo laiko, pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo būtina užtikrinti reguliarų ir pakankamą laistymą.
Dauginimas auginiais
Dauginimas auginiais yra vienas populiariausių ir efektyviausių būdų pasidauginti lanksvas. Šiam metodui galima naudoti tiek žaliuosius (vasaros), tiek sumedėjusius (žiemos) auginius. Žalieji auginiai ruošiami vasaros pradžioje, birželio mėnesį, kai jauni ūgliai yra lankstūs, bet jau pradeda tvirtėti. Nuo sveiko motininio krūmo aštriu peiliu ar sekatoriumi nupjaunami šiųmečiai ūgliai ir supjaustomi maždaug 10-15 cm ilgio atkarpomis. Kiekvienas auginys turėtų turėti bent 2-3 lapų mazgus. Apatiniai lapai pašalinami, paliekant tik porą viršutinių, kuriuos taip pat galima perpus patrumpinti, siekiant sumažinti drėgmės garinimą.
Paruoštų žaliųjų auginių apatinę dalį rekomenduojama pamirkyti į šaknijimąsi skatinančių miltelių (įsišaknijimo hormonų), nors lanksvos dažnai gerai įsišaknija ir be jų. Tada auginiai sodinami į purų ir drėgną substratą, pavyzdžiui, durpių ir smėlio mišinį, maždaug 3-4 cm gyliu. Kad būtų palaikoma aukšta oro drėgmė, būtina įsišaknijimui, dėžutė su auginiais pridengiama skaidria plėvele, stiklu ar plastikiniu gaubtu, sukuriant mini šiltnamio sąlygas. Šiltnamį reikia reguliariai vėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis. Auginiai laikomi šiltoje, šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
Sumedėję auginiai ruošiami rudenį, nukritus lapams, arba žiemos pabaigoje. Tam naudojami gerai subrendę, vienmečiai ūgliai. Jie supjaustomi maždaug 20-30 cm ilgio atkarpomis. Paruoštus auginius galima iškart sodinti į paruoštą lysvę atvirame grunte, paliekant virš žemės tik vieną ar du pumpurus. Taip pat galima juos per žiemą laikyti surištus į ryšulėlius ir įkastus į drėgną smėlį vėsiame rūsyje ar kitoje neperšąlančioje patalpoje. Pavasarį, atšilus dirvai, šie auginiai sodinami į nuolatinę auginimo vietą. Sumedėję auginiai įsišaknija lėčiau nei žalieji, tačiau šis metodas reikalauja mažiau priežiūros.
Sėkmingai įsišaknijusius auginius (tiek žaliuosius, tiek sumedėjusius) pirmaisiais metais reikia atidžiai prižiūrėti. Svarbu reguliariai juos laistyti, ravėti piktžoles ir saugoti nuo ligų bei kenkėjų. Pirmaisiais metais jauni augalai auga palyginti lėtai, nes daugiausia energijos skiria šaknų sistemos vystymui. Kitą pavasarį sustiprėjusius jaunus krūmelius jau galima persodinti į nuolatinę vietą sode. Dauginimas auginiais leidžia gauti augalus, kurie yra identiški motininiam augalui, išsaugant visas veislės savybes, tokias kaip žiedų spalva, lapų forma ar augimo pobūdis.
Dauginimas dalijant krūmą ir atlankomis
Dauginimas dalijant krūmą yra paprastas ir greitas būdas padauginti jau subrendusias, gerai išaugusias lanksvas. Šis metodas tinkamiausias ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant aktyviai vegetacijai, arba rudenį, nukritus lapams. Procedūrai atlikti reikia atsargiai iškasti visą krūmą, stengiantis kuo mažiau pažeisti šaknis. Iškasto krūmo šaknų sistema nuvaloma nuo žemių pertekliaus, kad būtų geriau matoma, kaip jį padalinti. Aštriu kastuvu, kirviu ar dideliu peiliu krūmas padalinamas į kelias dalis taip, kad kiekviena nauja dalis turėtų pakankamai šaknų ir bent keletą sveikų ūglių.
Gautas dalis reikėtų iškart pasodinti į iš anksto paruoštas vietas. Sodinimo duobė ruošiama taip pat, kaip ir sodinant naują sodinuką. Prieš sodinant, verta apžiūrėti atskirtų dalių šaknis ir ūglius – pažeistas ar per ilgas šaknis galima šiek tiek patrumpinti, o silpnus ar nulūžusius ūglius iškirpti. Pasodinus naujus augalus, juos būtina gausiai palaistyti ir, jei reikia, pamulčiuoti. Dalijant krūmą, augalai patiria nemažą stresą, todėl pirmąjį sezoną po persodinimo juos reikia atidžiau prižiūrėti, ypač svarbu užtikrinti pakankamą drėgmės kiekį. Šis metodas ne tik leidžia padauginti augalą, bet ir yra puikus būdas atjauninti senus, peraugusius krūmus.
Dauginimas atlankomis – tai dar vienas paprastas ir patikimas vegetatyvinio dauginimo būdas, nereikalaujantis specialių įgūdžių. Jam geriausiai tinka jauni, lankstūs, prie žemės esantys ūgliai. Pavasarį išsirenkamas stiprus, sveikas vienmetis ūglis, kuris atsargiai palenkiamas prie žemės. Toje vietoje, kur ūglis liečiasi su žeme, padaromas negilus įpjovimas arba šiek tiek pažeidžiama žievė – tai paskatins šaknų formavimąsi. Paruošta ūglio dalis prispaudžiama prie žemės (galima pritvirtinti specialiu kabliuku ar tiesiog prislėgti akmeniu) ir užberiama derlingu žemės sluoksniu. Svarbu, kad ūglio viršūnė liktų virš žemės.
Per visą vasarą prilenktą atlanką reikia reguliariai laistyti, kad žemė toje vietoje būtų nuolat drėgna. Rudenį arba kitą pavasarį atlanka jau būna išleidusi savo šaknis ir tampa savarankišku augalu. Tuomet ją galima aštriu sekatoriumi atskirti nuo motininio krūmo ir atsargiai iškasus persodinti į norimą vietą. Šis dauginimo būdas yra labai patikimas, nes jaunasis augalas, kol įsišaknija, gauna maisto medžiagas iš motininio krūmo. Tai užtikrina beveik šimtaprocentinį prigijimą. Šis metodas ypač tinka tiems, kam reikia tik kelių naujų augalų ir nesinori vargti su auginiais.
Sėklų dauginimas ir jo ypatumai
Lanksvas galima dauginti ir sėklomis, tačiau šis metodas yra retesnis ir dažniausiai taikomas selekcininkų, norinčių išvesti naujas veisles, arba norint gauti didelį kiekį rūšinių, ne hibridinių augalų. Dauginant sėklomis, svarbu žinoti, kad hibridinių veislių augalai neišsaugo savo tėvinių savybių, todėl iš sėklų išaugę krūmeliai gali skirtis nuo motininio augalo savo išvaizda, žiedų spalva ar dydžiu. Dėl šios priežasties dekoratyvinių veislių lanksvas, norint išsaugoti jų unikalias savybes, rekomenduojama dauginti tik vegetatyviniais būdais (auginiais, dalijant krūmą ar atlankomis).
Lanksvų sėklos subręsta rudenį, mažuose sausuose vaisiuose-lapavaisiuose. Surinktas sėklas galima sėti rudenį į paruoštą lysvę lauke arba pavasarį į dėžutes šiltnamyje. Prieš sėją pavasarį, sėkloms gali būti reikalinga stratifikacija – laikymas drėgname ir vėsiame substrate (pvz., smėlyje ar durpėse) maždaug 1-2 mėnesius. Stratifikacija padeda nutraukti sėklų ramybės periodą ir užtikrina tolygesnį ir gausesnį dygimą. Paruoštos sėklos sėjamos negiliai į purų ir drėgną substratą.
Dygstančius sėjinukus reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir užtikrinti nuolatinę, bet saikingą drėgmę. Kai daigeliai paauga ir sustiprėja, juos galima pikiuoti į atskirus vazonėlius ar erdviau į lysvę. Jauni augalai, išauginti iš sėklų, auga palyginti lėtai ir dekoratyvią išvaizdą bei žydėjimą pasiekia tik po 3-4 metų. Dėl šių priežasčių dauginimas sėklomis nėra populiarus tarp sodininkų mėgėjų, kurie nori greitų ir nuspėjamų rezultatų.
Nors sėklų dauginimas yra sudėtingesnis ir ilgesnis procesas, jis turi ir savų privalumų. Tai leidžia gauti genetiškai įvairius augalus, o tai yra svarbu selekcijoje. Be to, tai yra ekonomiškas būdas gauti labai didelį kiekį augalų, pavyzdžiui, kuriant dideles gyvatvores iš rūšinių lanksvų. Tačiau sodininkui, norinčiam tiesiog pasidauginti savo sode augančią gražią lanksvos veislę, neabejotinai geriau ir paprasčiau rinktis vegetatyvinį dauginimo būdą, kuris garantuos norimą rezultatą.
