Kinijos imperatoriškasis medis, garsėjantis savo fenomenaliu augimo greičiu, per trumpą laiką suformuoja didelę biomasę, todėl natūralu, kad jo mitybos poreikiai yra dideli. Norint užtikrinti spartų vystymąsi, vešlią lapiją ir gausų žydėjimą, būtina aprūpinti medį visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis. Nors paulovnija gali augti ir gana skurdžiame dirvožemyje, subalansuotas ir savalaikis tręšimas yra raktas į maksimalaus genetinio potencialo atskleidimą. Tinkamai parinktos trąšos ne tik skatina augimą, bet ir stiprina medžio imunitetą, didina jo atsparumą ligoms, kenkėjams ir nepalankiems aplinkos veiksniams.
Maistinių medžiagų poreikis priklauso nuo medžio amžiaus, dirvožemio derlingumo ir augimo fazės. Jauniems, aktyviai augantiems medeliams ypač reikia azoto, kuris yra atsakingas už vegetatyvinės masės – ūglių ir lapų – augimą. Vėliau, medžiui bręstant, didesnę reikšmę įgauna fosforas, skatinantis šaknų sistemos vystymąsi ir žiedpumpurių formavimąsi, bei kalis, kuris stiprina augalo audinius, didina atsparumą šalčiui ir sausrai. Todėl tręšimo planas turi būti pritaikytas prie konkrečių medžio poreikių skirtingais jo gyvenimo etapais.
Tręšimui galima naudoti tiek mineralines, tiek organines trąšas, o geriausių rezultatų dažniausiai pasiekiama derinant abu šiuos metodus. Mineralinės trąšos suteikia greitą ir koncentruotą maistinių medžiagų impulsą, o organinės trąšos veikia lėčiau, tačiau ilgą laiką gerina dirvožemio struktūrą ir derlingumą. Svarbu ne tik parinkti tinkamas trąšas, bet ir jas naudoti teisingu laiku ir tinkamais kiekiais, nes tiek maistinių medžiagų trūkumas, tiek perteklius gali pakenkti augalui.
Šiame straipsnyje detaliai aptarsime pagrindinius paulovnijos mitybos reikalavimus, panagrinėsime svarbiausių makro- ir mikroelementų vaidmenį jos vystymuisi. Pateiksime praktinių patarimų, kaip ir kada tręšti medį, kokių trąšų tipų rinktis ir kaip atpažinti maistinių medžiagų trūkumo ar pertekliaus požymius. Suprasdami šiuos principus, galėsite sudaryti efektyvų tręšimo planą, kuris užtikrins, kad jūsų Kinijos imperatoriškasis medis augs sveikas, stiprus ir džiugins jus savo grožiu daugelį metų.
Pagrindinės maistinės medžiagos ir jų vaidmuo
Sėkmingam paulovnijos augimui būtini trys pagrindiniai makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Kiekvienas iš jų atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį. Azotas yra svarbiausias elementas, atsakingas už lapų ir ūglių augimą. Jis yra baltymų ir chlorofilo sudedamoji dalis, todėl pakankamas azoto kiekis užtikrina sodriai žalią lapų spalvą ir intensyvų vegetatyvinės masės augimą. Azoto trūkumas pasireiškia lėtu augimu, smulkiais, blyškiai žaliais ar gelsvais lapais, ypač apatinėje medžio dalyje.
Fosforas yra atsakingas už energijos perdavimo procesus augale, šaknų sistemos vystymąsi, žiedų ir sėklų formavimąsi. Jis ypač svarbus jauniems medeliams, nes stipri šaknų sistema yra gero prigijimo ir tolimesnio augimo pagrindas. Suaugusiems medžiams fosforas skatina gausesnį žydėjimą. Šio elemento trūkumas gali pasireikšti purpuriniu ar violetiniu lapų atspalviu, prastu šaknų vystymusi ir menku žydėjimu.
Kalis atlieka daugybę funkcijų: reguliuoja vandens apykaitą augale, aktyvina fermentus, stiprina ląstelių sieneles ir didina medžio atsparumą sausrai, šalčiui bei ligoms. Pakankamas kalio kiekis padeda ūgliams geriau sumedėti ir pasiruošti žiemai. Kalio trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų kraštų džiūvimu ir rudavimu, tarsi jie būtų apdeginti. Lapai taip pat gali susisukti ir atrodyti suglebę.
Be šių trijų pagrindinių elementų, paulovnijai, kaip ir kitiems augalams, reikalingi ir kiti makroelementai, tokie kaip kalcis (Ca), magnis (Mg) ir siera (S), bei mikroelementai – geležis (Fe), manganas (Mn), boras (B), cinkas (Zn) ir varis (Cu). Nors jų reikia nedideliais kiekiais, bet kurio iš jų trūkumas gali sutrikdyti normalų medžio vystymąsi. Paprastai kompleksinėse trąšose ir organinėje medžiagoje šių elementų būna pakankamai.
Tręšimo planas: kada ir kaip tręšti
Optimalus tręšimo laikas yra tiesiogiai susijęs su medžio augimo ciklu. Pagrindinis tręšimas atliekamas pavasarį, vegetacijos pradžioje, kai medis pabunda po žiemos ir pradeda aktyviai augti. Tai laikas, kai paulovnija sunaudoja daugiausiai energijos ir maistinių medžiagų naujų ūglių ir lapų auginimui. Pavasariniam tręšimui geriausiai tinka subalansuotos kompleksinės trąšos, kuriose yra visų trijų pagrindinių elementų (N-P-K), pavyzdžiui, santykiu 10-10-10 arba 20-20-20.
Tręšimo būdas priklauso nuo pasirinktų trąšų tipo. Granuliuotas, lėto atpalaidavimo trąšas reikėtų tolygiai paskleisti aplink medį, lajos pločio zonoje (bet ne prie pat kamieno), ir lengvai įterpti į dirvą. Po to medį reikia gausiai palieti, kad trąšos pradėtų tirpti ir skverbtis prie šaknų. Skystas, vandenyje tirpias trąšas galima naudoti vegetacijos metu (nuo gegužės iki liepos vidurio) kas 3-4 savaites, laistant medį paruoštu tirpalu. Šis būdas užtikrina greitesnį maistinių medžiagų pasisavinimą.
Svarbu nutraukti tręšimą, ypač azoto trąšomis, antroje vasaros pusėje, maždaug nuo rugpjūčio pradžios. Vėlyvas tręšimas skatina naujų, gležnų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos. Tokie ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals, o tai be reikalo išeikvos medžio energijos resursus ir gali tapti infekcijų vartais.
Vietoj azoto, vėlyvą vasarą ar ankstyvą rudenį galima patręšti trąšomis, kuriose dominuoja kalis ir fosforas (vadinamosios rudeninės trąšos). Kalis padeda medžiui pasiruošti žiemai, stiprina ląstelių sieneles ir didina atsparumą šalčiui, o fosforas skatina šaknų sistemos augimą. Toks tręšimas padeda medžiui saugiai peržiemoti ir sukaupti jėgų kitų metų augimui.
Organinės ir mineralinės trąšos
Sodininkai gali rinktis iš dviejų pagrindinių trąšų tipų: organinių ir mineralinių. Kiekvienas tipas turi savų privalumų ir trūkumų. Mineralinės trąšos yra chemiškai susintetinti junginiai, kuriuose maistinės medžiagos yra augalams lengvai prieinama forma. Jų privalumas – greitas poveikis, tiksli maistinių medžiagų koncentracija ir patogus naudojimas. Jos ypač naudingos, kai reikia greitai pašalinti maistinių medžiagų trūkumą. Tačiau netinkamai naudojamos (per didelės dozės) mineralinės trąšos gali nudeginti augalų šaknis ir užteršti gruntinius vandenis.
Organinės trąšos yra natūralios kilmės produktai, tokie kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas, kaulų miltai ar kraujomilčiai. Jų poveikis yra lėtesnis, nes mikroorganizmai dirvožemyje turi suskaidyti organinę medžiagą, kad maistiniai elementai taptų prieinami augalams. Pagrindinis organinių trąšų privalumas yra ilgalaikis teigiamas poveikis dirvožemiui: jos gerina dirvos struktūrą, didina humuso kiekį, skatina mikroorganizmų veiklą ir gerina vandens bei oro režimą.
Geriausių rezultatų auginant paulovniją pasiekiama derinant abu trąšų tipus. Pavasarį, sodinimo metu arba vėliau, pomedį galima mulčiuoti ir tręšti kompostu ar kita organika. Tai sukurs gerą pagrindą ir palaipsniui aprūpins medį maistinėmis medžiagomis visą sezoną. Papildomai, aktyvaus augimo periodu, medį galima patręšti nedideliu kiekiu subalansuotų mineralinių trąšų, kad būtų patenkintas didelis ir staigus maistinių medžiagų poreikis.
Naudojant bet kokio tipo trąšas, svarbiausia laikytis gamintojo nurodytų normų ir rekomendacijų. Per didelis trąšų kiekis yra žymiai pavojingesnis nei nedidelis jų trūkumas. Perteklinis tręšimas gali ne tik pakenkti pačiam medžiui, bet ir turėti neigiamą poveikį aplinkai. Todėl visada geriau rinktis atsargumo principą – geriau patręšti šiek tiek mažiau, nei per daug.
Maistinių medžiagų trūkumo diagnostika
Atidus medžio stebėjimas gali padėti laiku diagnozuoti maistinių medžiagų trūkumą. Lapai yra puikus indikatorius, parodantis, ko medžiui trūksta. Kaip minėta, bendras augimo sulėtėjimas ir blyškūs, gelsvi lapai, ypač senesni, apatiniai, dažniausiai rodo azoto trūkumą. Tai yra labiausiai paplitęs maisto medžiagų trūkumas, nes azotas yra labai mobilus dirvožemyje ir greitai išplaunamas.
Fosforo trūkumas yra retesnis, bet gali pasireikšti neįprasta, tamsiai žalia ar net purpurine lapų spalva. Augimas būna pastebimai sulėtėjęs, o lapai gali būti mažesni nei įprastai. Ši problema dažniau pasitaiko šaltame ir rūgščiame dirvožemyje, kuriame fosforas tampa sunkiai prieinamas augalams.
Kalio trūkumas pirmiausia pasireiškia ant senesnių, apatinių lapų. Jų kraštai pradeda gelsti, vėliau ruduoti ir džiūti, sukurdami „apdegusio” krašto efektą. Tarp gyslų taip pat gali atsirasti geltonų dėmių. Medis tampa mažiau atsparus sausrai ir ligoms.
Magnio trūkumas pasireiškia tarpgysline chloroze ant senesnių lapų – lapo gyslos lieka žalios, o audinys tarp jų pagelsta, kartais sudarydamas eglutės raštą. Geležies trūkumas sukelia panašius simptomus, tačiau jis pirmiausia pasireiškia ant jaunų, viršūninių lapų. Taip yra todėl, kad geležis augale yra nemobili, ir augalas negali jos perkelti iš senų lapų į naujus. Šie požymiai dažniausiai atsiranda šarminėse, kalkingose dirvose, kur geležis tampa netirpi ir neprieinama augalams. Pastebėjus šiuos simptomus, tikslingas tręšimas atitinkamais elementais gali greitai ištaisyti padėtį.
