Kinijos imperatoriškasis medis, arba paulovnija, yra laikomas gana atspariu augalu, kuris retai kenčia nuo rimtų ligų ar kenkėjų antplūdžių, ypač jei yra auginamas tinkamomis sąlygomis. Stiprus ir sveikas medis, gaunantis pakankamai saulės šviesos, vandens ir maistinių medžiagų, turi gerą natūralų imunitetą. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas augalas, nusilpęs ar patiriantis stresą dėl nepalankių augimo sąlygų, jis gali tapti jautresnis įvairiems patogenams ir kenkėjams. Laiku pastebėti problemos požymius ir imtis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių yra būtina norint išsaugoti medžio sveikatą ir dekoratyvumą.
Dažniausiai paulovnijas pažeidžia grybinės ligos, kurios plinta esant per didelei drėgmei, prastai oro cirkuliacijai ir netinkamai dirvožemio priežiūrai. Ligos, tokios kaip miltligė, lapų dėmėtligės ar šaknų puvinys, gali ne tik pakenkti medžio išvaizdai, bet ir sulėtinti jo augimą, o sunkiais atvejais net sukelti žūtį. Kenkėjai paulovnijas puola rečiau, tačiau tam tikri vabzdžiai, pavyzdžiui, amarai, vikšrai ar medienos graužikai, kartais gali pridaryti žalos.
Svarbiausias ginklas kovoje su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Tai apima tinkamos sodinimo vietos parinkimą, gero dirvožemio drenažo užtikrinimą, subalansuotą tręšimą ir laistymą, taip pat reguliarų sanitarinį genėjimą, kurio metu šalinamos pažeistos, sergančios ar nudžiūvusios šakos. Reguliarus medžio apžiūrėjimas leidžia anksti pastebėti pirmuosius ligų ar kenkėjų pažeidimo simptomus ir imtis veiksmų, kol problema dar nėra išplitusi.
Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias Kinijos imperatoriškojo medžio ligas ir kenkėjus, aprašysime jų sukeliamus simptomus ir palankias plitimui sąlygas. Pateiksime praktinių patarimų, kaip užkirsti kelią problemoms ir kokių priemonių imtis, jei jūsų medis vis dėlto susirgo ar buvo užpultas kenkėjų. Tinkamos žinios ir prevencinės priemonės padės jums išlaikyti savo paulovniją sveiką ir gyvybingą ilgus metus.
Dažniausiai pasitaikančios grybinės ligos
Viena iš labiausiai paplitusių ligų, galinčių pažeisti paulovnijas, yra miltligė. Ši grybinė liga pasireiškia balta, miltuota apnaša ant lapų, ūglių ir kartais net žiedų. Apnašos iš pradžių būna nedidelių dėmelių pavidalo, tačiau laikui bėgant gali susilieti ir padengti visą lapo paviršių. Stipriai pažeisti lapai deformuojasi, ruduoja ir anksčiau laiko nukrenta. Miltligė dažniausiai plinta šiltu ir drėgnu oru, ypač tankiuose, prastai vėdinamuose sodiniuose.
Kita dažna problema yra įvairios lapų dėmėtligės, kurias sukelia skirtingi grybai. Ant lapų atsiranda įvairaus dydžio ir formos dėmės, kurios gali būti rudos, juodos ar pilkšvos, kartais su tamsesniu apvadu. Ligai progresuojant, dėmės didėja, jų centras gali iškristi, o lapas galiausiai pagelsta ir nukrenta. Nors dėmėtligės retai sukelia rimtą žalą suaugusiam medžiui, jos gali susilpninti jaunus medelius ir sumažinti jų dekoratyvumą.
Pati pavojingiausia liga, galinti pražudyti medį, yra šaknų ir kamieno pagrindo puvinys. Jį sukelia dirvožemyje gyvenantys patogeniniai grybai, kurie suaktyvėja esant drėgmės pertekliui ir prastam drenažui. Pažeistos šaknys patamsėja, suminkštėja ir nebegali aprūpinti medžio vandeniu bei maistinėmis medžiagomis. Dėl to medis pradeda skursti, jo lapai gelsta ir vysta, nors dirva gali būti drėgna. Galiausiai medis gali žūti.
Norint išvengti šių ligų, svarbiausia yra prevencija. Sodinkite medį gerai drenuojamoje vietoje, venkite per gilaus sodinimo ir per gausaus laistymo. Reguliariai šalinkite nukritusius lapus ir sergančias šakas, kuriose gali žiemoti ligų sukėlėjai. Pastebėjus pirmuosius miltligės ar dėmėtligės požymius, galima naudoti fungicidus, tačiau geriausia rinktis biologines priemones arba pagerinti augimo sąlygas, kad medis pats galėtų atsispirti ligai.
Kenkėjai ir jų daroma žala
Nors paulovnijos nėra itin mėgstamos kenkėjų, kartais jos gali būti pažeidžiamos tam tikrų vabzdžių. Pavasarį ir vasaros pradžioje ant jaunų ūglių ir lapų gali apsigyventi amarų kolonijos. Šie smulkūs vabzdžiai siurbia augalo sultis, dėl ko lapai deformuojasi, susisuka, o ūglių augimas sulėtėja. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantys grybai, padengiantys lapus juodomis apnašomis ir trikdantys fotosintezę.
Įvairių drugių vikšrai taip pat gali pakenkti, grauždami lapus. Nors nedidelis lapų apgraužimas didelės žalos medžiui nepadaro, gausus vikšrų antplūdis gali stipriai sumažinti lapų masę, ypač jauniems medeliams. Pastebėjus vikšrus, juos galima surinkti rankomis arba, jei jų labai daug, naudoti biologinius insekticidus, pavyzdžiui, preparatus su Bacillus thuringiensis, kurie yra saugūs aplinkai ir kitiems vabzdžiams.
Retkarčiais, ypač nusilpusius ar pažeistus medžius, gali pulti medienos graužikai. Tai įvairių vabalų, pavyzdžiui, ūsuočių ar kinivarpos, lervos, kurios graužia takus po žieve arba medienoje. Jų veikla sutrikdo maistinių medžiagų ir vandens judėjimą, silpnina medį, o stiprus pažeidimas gali lemti atskirų šakų ar net viso medžio žūtį. Apie graužikų buvimą gali signalizuoti nedidelės skylutės žievėje, pjuvenų krūvelės prie kamieno ar džiūstančios šakos.
Kovojant su kenkėjais, svarbu išlaikyti biologinę įvairovę sode. Naudingi vabzdžiai, tokie kaip boružės, auksaakės ar plėšriosios blakės, yra natūralūs amarų priešai ir padeda kontroliuoti jų populiaciją. Cheminius insekticidus reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju, kai kenkėjų antplūdis yra labai didelis ir kelia grėsmę medžio gyvybei. Visada pirmenybę teikite mechaniniams (rankinis rinkimas) arba biologiniams kontrolės metodams.
Prevencinės priemonės ir medžio stiprinimas
Pati geriausia strategija kovojant su ligomis ir kenkėjais yra ne gydymas, o prevencija. Svarbiausias prevencijos elementas – tinkamų augimo sąlygų sudarymas. Sveikas, stiprus medis, augantis jam idealioje aplinkoje, yra žymiai atsparesnis bet kokioms problemoms. Todėl prieš sodinant paulovniją, kruopščiai parinkite vietą – ji turi būti saulėta, apsaugota nuo stiprių vėjų, o dirvožemis – purus, derlingas ir gerai drenuotas.
Subalansuota mityba yra dar vienas svarbus imuniteto stiprinimo veiksnys. Venkite pertręšimo azotu, nes tai skatina vešlų, bet silpną ir ligoms neatsparų augimą. Užtikrinkite, kad medis gautų pakankamai kalio ir fosforo, kurie stiprina augalo audinius ir didina atsparumą. Organinių trąšų, tokių kaip kompostas, naudojimas ne tik aprūpina medį maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio biologinį aktyvumą, kuris padeda slopinti patogeninių mikroorganizmų plitimą.
Reguliarus sanitarinis genėjimas yra būtina profilaktikos dalis. Ankstyvą pavasarį arba po žydėjimo išpjaukite visas nudžiūvusias, sulūžusias, sergančias ar besitrinančias šakas. Tai ne tik pagerina medžio išvaizdą, bet ir užtikrina geresnę oro cirkuliaciją lajos viduje, o tai mažina grybinių ligų plitimo riziką. Pašalintas šakas būtina sudeginti arba išvežti, kad jose esantys ligų sukėlėjai ar kenkėjai neišplistų.
Periodiškai apžiūrėkite savo medį. Atkreipkite dėmesį į lapų spalvą, ūglių būklę, žievės pokyčius. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus ją išspręsti. Pavyzdžiui, laiku pastebėjus pirmuosius miltligės požymius, užtenka nuskinti kelis pažeistus lapus, o pastebėjus nedidelę amarų koloniją – ją galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove.
Abiotiniai pažeidimai ir fiziologiniai sutrikimai
Be ligų ir kenkėjų, paulovnijų sveikatą gali paveikti ir nepalankūs aplinkos veiksniai, dar vadinami abiotiniais pažeidimais. Vienas iš dažniausių – šalčio žala. Jauni medeliai, ypač jų nesumedėję ūgliai, yra jautrūs stiprioms žiemos šalnoms ir vėlyvoms pavasario šalnomis. Pažeisti ūgliai pajuoduoja ir nudžiūsta. Norint to išvengti, jaunus medelius pirmaisiais metais rekomenduojama žiemai apdengti, o rudenį netręšti azoto trąšomis.
Sausra yra kitas svarbus streso faktorius. Nors suaugęs medis yra gana atsparus, ilgalaikis vandens trūkumas, ypač jauniems medeliams, gali sukelti lapų vytimą, džiūvimą ir kritimą, sulėtinti augimą. Priešingai, perteklinė drėgmė ir užmirkimas yra dar pavojingesni, nes sukelia šaknų puvinį. Todėl labai svarbu palaikyti optimalų drėgmės balansą, atsižvelgiant į oro sąlygas ir dirvožemio tipą.
Mechaniniai pažeidimai, tokie kaip žievės nubrozdinimai vejapjove ar žoliapjove, taip pat gali pakenkti medžiui. Pažeista žievė tampa atvirais vartais įvairioms infekcijoms. Todėl aplink medžio kamieną reikėtų palikti laisvą nuo žolės plotą arba naudoti specialias kamieno apsaugas. Taip pat svarbu teisingai genėti medį, naudojant aštrius ir švarius įrankius, kad pjūviai būtų lygūs ir greitai gytų.
Maistinių medžiagų disbalansas taip pat yra fiziologinio streso priežastis. Tiek trūkumas, tiek perteklius tam tikrų elementų gali pasireikšti lapų spalvos pokyčiais (chlorozė, nekrozė), augimo sutrikimais. Pavyzdžiui, geležies trūkumas šarminėje dirvoje pasireiškia jaunų lapų geltonavimu. Tinkamas dirvožemio pH palaikymas ir subalansuotas tręšimas padeda išvengti šių problemų ir užtikrinti gerą medžio savijautą.
