Karpažolės žiemojimas

Karpažolė, yra vienmetis augalas. Tai reiškia, kad visas jos gyvenimo ciklas, nuo sėklos sudygimo iki naujų sėklų subrandinimo, įvyksta per vieną auginimo sezoną. Atėjus rudeniui ir pirmosioms rimtesnėms šalnoms, augalas natūraliai užbaigia savo gyvavimą ir žūva. Dėl šios priežasties kalbėti apie karpažolės žiemojimą tradicine prasme, kaip apie daugiametės gėlės paruošimą žiemai, nėra prasmės. Tačiau sodininko darbai, susiję su šiuo augalu, rudenį nesibaigia. Tinkamas augalų likučių sutvarkymas ir sėklų surinkimas yra svarbūs žingsniai, užtikrinantys, kad šis nuostabus augalas puoš sodą ir kitais metais.

Supratimas, kad karpažolė yra vienmetė, padeda išvengti nusivylimo ir nereikalingų pastangų bandant ją išsaugoti per žiemą. Nereikia jos dengti, mulčiuoti ar bandyti iškasti ir pernešti į patalpą. Šis augalas yra prisitaikęs prie savo gyvenimo ciklo ir šalčio poveikis jam yra natūrali pabaiga. Sodininko užduotis šiuo laikotarpiu yra ne išsaugoti patį augalą, o pasirūpinti jo „palikimu” – sėklomis, kurios pavasarį duos pradžią naujai kartai.

Pirmosios šalnos paprastai pažeidžia lapus ir stiebus, jie praranda savo dekoratyvumą, pajuoduoja ir suglemba. Nors gali kilti pagunda palikti augalų liekanas per žiemą, ypač jei tikimasi savisėjos, geriau to nedaryti. Senos augalų dalys gali tapti prieglobsčiu įvairiems kenkėjams ir ligų sukėlėjams, kurie sėkmingai peržiemos ir pavasarį galės pulti kitus sodo augalus. Todėl tvarkingas gėlyno sutvarkymas rudenį yra svarbi fitosanitarinė priemonė.

Taigi, karpažolės žiemojimo procesas susideda iš dviejų pagrindinių etapų: sėklų surinkimo ir augalų liekanų pašalinimo. Sėklų surinkimas leidžia kontroliuoti augalų auginimą kitais metais, pasirenkant norimą vietą ir sėjos laiką. Augalų liekanų pašalinimas padeda palaikyti sodo švarą ir sveikatą. Šie paprasti, bet svarbūs darbai užtikrins, kad karpažolės grožiu galėsi džiaugtis metai iš metų, be didelių pastangų ir rūpesčių.

Sėklų rinkimas ir paruošimas

Svarbiausias rudens darbas, norint turėti karpažolių ir kitąmet, yra sėklų surinkimas. Po žydėjimo, kuris vyksta vasaros antroje pusėje, augalas suformuoja mažas, apvalias sėklų dėžutes. Svarbu leisti joms gerai subręsti ant augalo. Brandinimo procesas trunka kelias savaites. Stebėk sėklų dėžutes – iš pradžių jos būna žalios, o bręsdamos pamažu ruduoja ir džiūsta. Sėklas rinkti reikia tada, kai dėžutės tampa sausos ir trapios.

Geriausia sėklas rinkti sausą ir saulėtą dieną. Būk atsargus, nes pilnai subrendusios ir išdžiūvusios sėklų dėžutės gali sprogti nuo menkiausio prisilietimo ir išbarstyti sėklas. Kad taip neatsitiktų, gali nuskinti visus stiebus su bręstančiomis dėžutėmis ir sudėti juos džiūti gerai vėdinamoje patalpoje, patiesęs po jais popieriaus ar audeklo. Džiūdamos dėžutės pačios atsidarys ir sėklos išbyrės. Kitas būdas – ant bręstančių sėkladėžių užmauti mažus marlės maišelius, kurie neleis sėkloms pasimesti.

Surinktas sėklas reikia išvalyti nuo lukštų ir kitų augalinių šiukšlių. Išberk jas ant lygaus paviršiaus ir atidžiai perrink. Po to sėklas reikia galutinai išdžiovinti. Paskleisk jas plonu sluoksniu ant popieriaus ir palik sausoje, šiltoje vietoje kelioms dienoms. Geras išdžiovinimas yra būtinas, norint apsaugoti sėklas nuo pelėsio laikymo metu. Drėgnos sėklos greitai praranda daigumą.

Išdžiovintas sėklas supilk į popierinį voką ar mažą stiklainiuką su sandariu dangteliu. Ant pakuotės būtinai užrašyk augalo pavadinimą ir surinkimo metus. Laikyk sėklas vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje. Tinkamai saugomos karpažolės sėklos išlieka daigios mažiausiai dvejus-trejus metus. Pavasarį galėsi jas sėti tiesiai į dirvą arba auginti daigus, taip pratęsdamas šio nuostabaus augalo gyvenimą savo sode.

Augalų liekanų pašalinimas

Po to, kai surenki sėklas arba kai pirmosios stiprios šalnos sunaikina antžeminę augalo dalį, ateina laikas sutvarkyti gėlyną. Negalima palikti nušalusių ir pūvančių augalų liekanų per žiemą. Jos ne tik gadina estetinį sodo vaizdą, bet ir, kaip minėta, gali tapti ligų ir kenkėjų židiniu. Pūvančioje organikoje puikiai žiemoja grybelių sporos, kenkėjų kiaušinėliai ir lėliukės.

Aštriu sekatoriumi ar sodo žirklėmis nukirpk visus karpažolių stiebus prie pat žemės. Taip pat surink visus nukritusius lapus ir kitas augalų dalis. Jei augalai sezono metu nebuvo pažeisti ligų, pavyzdžiui, miltligės, jų liekanas galima dėti į komposto dėžę. Kompostuojamos augalinės atliekos virs vertinga organine trąša. Tačiau, jei pastebėjai bet kokių ligos požymių, geriau augalų liekanas sudeginti arba išmesti į buitinių atliekų konteinerį, kad neužkrėstum komposto.

Po to, kai pašalini augalų liekanas, plotą, kuriame augo karpažolės, galima lengvai supurenti. Tai pagerins dirvožemio aeraciją ir padės šalčiui giliau įsiskverbti į dirvą, taip sunaikinant dalį kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Jei dirvožemis yra skurdus, rudeninis jo patręšimas organinėmis trąšomis, pavyzdžiui, kompostu ar perpuvusiu mėšlu, yra puikus būdas paruošti jį kitam sezonui.

Švarus ir tvarkingas gėlynas rudenį ne tik džiugina akį, bet ir yra svarbus žingsnis kuriant sveiką sodo ekosistemą. Laiku atlikti darbai sumažina problemų riziką pavasarį ir palengvina sodo priežiūrą ateinančiais metais. Rudeninis tvarkymasis yra investicija į būsimą sodo grožį ir sveikatą.

Savisėja ir jos kontrolė

Karpažolė yra linkusi pasisėti pati. Jei rudenį paliksi kelis augalus su subrendusiomis sėklų dėžutėmis, jos pačios sprogs ir išbarstys sėklas aplinkui. Pavasarį, atšilus orams, iš šių sėklų gali sudygti nauji augalai. Kai kuriems sodininkams tai patinka, nes nereikia rūpintis sėklų rinkimu ir sėja. Savisėja gali sukurti natūralistinį, šiek tiek laukinį sodo įvaizdį.

Tačiau savisėja turi ir trūkumų. Pirmiausia, ji yra neprognozuojama. Niekada negali būti tikras, kiek daigų sudygs ir kurioje tiksliai vietoje. Augalai gali sudygti per tankiai, o tai reikš, kad juos reikės retinti. Taip pat jie gali išplisti į takelius, veją ar kitus gėlynus, kur jų visai nenorėtum matyti. Savisėjos kontrolė gali pareikalauti papildomo darbo pavasarį.

Savisėjos daigai paprastai sudygsta vėliau nei tie, kurie auginami iš anksto patalpoje. Tai reiškia, kad augalai vėliau pradės žydėti ir pasieks savo dekoratyvumo piką. Jei nori ankstyvo ir gausaus žydėjimo, geriau rinktis daigų auginimo metodą. Taip pat, jei augini kelias skirtingas veisles, savisėja gali lemti jų susikryžminimą, ir kitais metais išaugę augalai gali nebeatitikti veislės savybių.

Jei vis dėlto nusprendi leisti karpažolėms pasisėti, pavasarį, kai daigai paauga ir juos galima atpažinti, reikės atlikti retinimo darbus. Palik stipriausius daigus, išlaikydamas tarp jų maždaug 30 cm atstumą. Perteklininius daigelius atsargiai išrauk arba, jei jie pakankamai dideli, gali pabandyti juos persodinti į kitą vietą. Tokiu būdu galima suderinti natūralų augalų atsinaujinimą su tvarkingo gėlyno idėja.