Tinkamas kardelių paruošimas žiemai ir sėkmingas gumbasvogūnių išlaikymas per ramybės periodą yra vienas atsakingiausių ir svarbiausių darbų, nuo kurio tiesiogiai priklauso kitų metų žydėjimo sėkmė. Mūsų klimato sąlygomis kardeliai negali žiemoti lauke, todėl rudenį juos būtina iškasti ir perkelti į saugojimo patalpas. Šis procesas, apimantis savalaikį kasimą, kruopštų džiovinimą, valymą ir tinkamų laikymo sąlygų sudarymą, reikalauja atidumo ir žinių. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime visus kardelių teleltetės etapus.
Optimalus kasimo laikas
Teisingas kasimo laiko pasirinkimas yra kritiškai svarbus gumbasvogūnių kokybei. Po žydėjimo turi praeiti ne mažiau kaip 30-40 dienų, kad gumbasvogūnis spėtų visiškai subręsti, sukaupti pakankamai maisto medžiagų ir pasidengti tvirtu apsauginiu apvalkalu. Per anksti iškasti gumbasvogūniai būna nesubrendę, todėl blogiau laikosi per žiemą ir kitais metais duoda silpnesnius augalus. Geriausias signalas, kad jau laikas kasti – natūraliai pageltę ir pradedantys džiūti lapai.
Lietuvos klimato sąlygomis kardelius dažniausiai kasa rugsėjo pabaigoje arba spalio pirmoje pusėje. Svarbu šį darbą atlikti iki prasidedant didesnėms ir ilgalaikėms šalnoms. Nors nedidelė šalna (-1, -2°C) pažeidžia tik lapus, bet nepakenkia po žeme esančiam gumbasvogūniui, stipresnis ir ilgesnis įšalas gali pažeisti viršutinę gumbasvogūnio dalį, o tai labai pablogins jo laikymąsi. Taip pat nereikėtų delsti kasti, jei prasideda ilgi ir lietingi orai, nes šlapioje žemėje iškasti gumbasvogūniai yra labiau pažeidžiami puvinių ir juos sunkiau išdžiovinti.
Pirmiausia reikėtų iškasti ankstyvąsias veisles ir tuos augalus, kurie buvo išauginti iš „vaikučių”, nes jiems reikia daugiau laiko subręsti. Vėliausiai kasamos vėlyvosios veislės. Jei auginai sergančius ar įtartinus augalus, juos iškask paskutinius, naudodamas atskirus įrankius, kad neužkrėstum sveikų augalų ir dirvožemio. Geriausia kasti sausą, saulėtą dieną, kai dirva yra puri ir ne per drėgna.
Kasant naudok šakes ar kastuvą. Įrankį smeik saugiu atstumu nuo augalo (apie 15-20 cm), kad nepažeistum naujo gumbasvogūnio ir aplink jį susiformavusių „vaikučių”. Atsargiai iškelk visą kerą. Mechaniniai pažeidimai yra vartai infekcijoms, todėl stenkis dirbti kuo atsargiau. Iškasęs, švelniai nupurtyk žemių perteklių, bet netrankyk gumbasvogūnių vienas į kitą ar į kastuvą.
Gumbasvogūnių paruošimas saugojimui
Iškart po iškasimo reikia nupjauti stiebą, paliekant maždaug 5-10 cm ilgio galiuką. Nerekomenduojama palikti ilgo stiebo, nes džiūdamas jis gali tapti infekcijos šaltiniu, be to, per jį gali išmigruoti į gumbasvogūnį tripsai. Iškastus ir apipjautus gumbasvogūnius reikia sudėti į ažūrines dėžes ar kitokią tarą, kurioje būtų gera ventiliacija. Geriausia kiekvienos veislės gumbasvogūnius dėti į atskiras, paženklintas dėžes, kad pavasarį nesusimaišytų.
Profilaktinis apdorojimas (beicavimas) prieš džiovinimą yra labai svarbus žingsnis, padedantis sunaikinti ligų sukėlėjus ir kenkėjus, kurie gali būti ant gumbasvogūnių paviršiaus. Iškastus gumbasvogūnius galima nuplauti po tekančiu vandeniu, kad pasišalintų žemės likučiai, o po to pusvalandžiui pamerkti į fungicido (pvz., „Previcur”, „Maxim”) ir insekticido (pvz., „Actara”) tirpalą. Jei nenori naudoti chemijos, galima mirkyti stipriame kalio permanganato tirpale, kuris turi dezinfekuojamųjų savybių. Po mirkymo gumbasvogūnius reikia gerai nuvarvinti.
Džiovinimas yra pats svarbiausias etapas, nuo kurio priklauso, kaip gumbasvogūniai išsilaikys per žiemą. Iš pradžių, apie 1-2 savaites, juos reikia džiovinti šiltoje (25-30°C) ir gerai vėdinamoje patalpoje. Tam tinka veranda, katilinė ar tiesiog kambarys su praviru langu. Aukštesnė temperatūra padeda greičiau užgyti žaizdoms, susidariusioms kasant, ir sunaikina dalį ligų sukėlėjų. Šiuo laikotarpiu gumbasvogūnius reikia kartkartėmis pavartyti, kad džiūtų tolygiai.
Po pirminio džiovinimo, kai gumbasvogūniai apdžiūsta, temperatūrą galima sumažinti iki 20-22°C ir džiovinti dar 2-4 savaites. Viso džiovinimo proceso metu būtina užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Geras išdžiovinimas yra raktas į sėkmingą saugojimą, nes drėgmė yra pagrindinė puvinių ir pelėsių priežastis. Po džiovinimo gumbasvogūniai turi būti visiškai sausi, o lukštai lengvai atsiskirti.
Valymas ir rūšiavimas
Kai gumbasvogūniai visiškai išdžiūsta, ateina laikas juos išvalyti ir surūšiuoti. Šį darbą reikia atlikti atsargiai, plikomis rankomis, nenaudojant aštrių įrankių. Pirmiausia reikia pašalinti seną, sudžiūvusį motininį gumbasvogūnį, kuris yra apačioje. Paprastai jis lengvai atsiskiria nuo naujojo. Taip pat reikia pašalinti senas, sausas šaknis. Surink visus dukterinius gumbelius („vaikučius”), kurie susiformavo aplink pagrindinį gumbasvogūnį. „Vaikučius” geriausia laikyti atskirai, nes jiems reikia šiek tiek kitokių sąlygų, ir jie naudojami dauginimui.
Po valymo atidžiai apžiūrėk kiekvieną gumbasvogūnį. Negailestingai išmesk visus, kurie yra pažeisti, minkšti, turi puvinio, pelėsio ar rauplių dėmių. Net ir nedidelė puvinio dėmelė laikymo metu gali išplisti ir užkrėsti kitus gumbasvogūnius. Palik tik visiškai sveikus, kietus ir tvirtus egzempliorius. Jei ant gumbasvogūnio yra nedidelis mechaninis pažeidimas, jį galima aptepti briliantine žaluma arba apibarstyti trinta anglimi.
Išvalytus ir surūšiuotus gumbasvogūnius galima dar kartą profilaktiškai apdoroti, apdulkinant juos fungicidų milteliais (pvz., pamiltuoti pamatiniais beicais) arba tiesiog medžio pelenais. Tai sukurs papildomą apsauginį sluoksnį nuo ligų. Surūšiuok gumbasvogūnius pagal dydį ir veislę, ir sudėk juos į paruoštą tarą laikymui. Svarbu, kad ant etikečių būtų aiškiai užrašytas veislės pavadinimas, o jei jo nežinai – bent spalva ar kitos savybės.
„Vaikučius” taip pat reikia išvalyti nuo žemių ir augalinių liekanų, gerai išdžiovinti ir supilti į popierinius ar audeklinius maišelius. Kiekvieną maišelį taip pat paženklink. Jų nereikia valyti nuo kieto apvalkalo – tai bus daroma pavasarį, prieš sodinimą. Tinkamai paruošta sodinamoji medžiaga yra pusė darbo siekiant gražių žiedų kitais metais.
Optimalios saugojimo sąlygos
Sėkmingam kardelių gumbasvogūnių išlaikymui per žiemą būtina užtikrinti tris pagrindines sąlygas: tinkamą temperatūrą, optimalią drėgmę ir gerą ventiliaciją. Geriausia vieta saugojimui – sausas ir vėsus rūsys, nešildomas garažas, įstiklintas balkonas ar kita patalpa, kurioje temperatūra yra stabili. Optimali laikymo temperatūra yra +4°C iki +7°C. Esant aukštesnei temperatūrai, gumbasvogūniai gali pradėti per anksti dygti, o esant žemesnei nei 0°C – jie gali sušalti.
Santykinė oro drėgmė patalpoje turėtų būti apie 60-70%. Per sausas oras gali lemti gumbasvogūnių išdžiūvimą, jie praras daug svorio ir pavasarį bus suglebę. Per didelė drėgmė (virš 80%) yra labai pavojinga, nes skatina pelėsių ir puvinių vystymąsi, taip pat ankstyvą šaknų augimą. Jei patalpa per drėgna, galima naudoti drėgmės surinkėjus arba tiesiog pastatyti indą su druska ar medžio anglimi, kurios sugeria drėgmės perteklių.
Gumbasvogūnius geriausia laikyti negiliose, atvirose dėžėse iš medžio ar plastiko, vienu ar dviem sluoksniais, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija. Puikiai tinka ir tinkliniai maišeliai ar net senos nailoninės kojinės, kurias galima pakabinti. Jokiu būdu negalima laikyti gumbasvogūnių sandariuose plastikiniuose maišuose, nes juose kaupiasi drėgmė ir prasideda puvimo procesai. Dėžes su gumbasvogūniais geriausia statyti ant lentynų, o ne ant grindų.
Per žiemą, bent kartą per mėnesį, būtina patikrinti gumbasvogūnių būklę. Apžiūrėk juos, ir jei pastebėjai pelėsio ar puvinio pažeistų, nedelsiant juos pašalink, kad neužkrėstų kitų. Jei patalpoje per sausa ir gumbasvogūniai pradeda raukšlėtis, galima šalia pastatyti indą su vandeniu, kad padidėtų oro drėgmė. Reguliari patikra padės laiku pastebėti problemas ir išsaugoti didžiąją dalį sodinamosios medžiagos iki pavasario.
