Šviesa yra vienas iš fundamentaliausių veiksnių, lemiančių bet kurio augalo, įskaitant ir kardelius, gyvybę ir klestėjimą. Ji yra pagrindinis energijos šaltinis fotosintezės procesui, kurio metu augalai anglies dioksidą ir vandenį paverčia organinėmis medžiagomis, būtinomis jų augimui ir vystymuisi. Tinkamas apšvietimas kardeliams yra gyvybiškai svarbus norint išauginti stiprius stiebus, sodriai žalius lapus ir, svarbiausia, didelius, ryškiaspalvius žiedynus. Šiame straipsnyje išsamiai panagrinėsime kardelių šviesos poreikį ir jo įtaką augalų kokybei.
Saulės šviesos svarba kardeliams
Kardeliai yra išskirtinai šviesamėgiai augalai. Jų tėvynė – saulėtos Afrikos, Viduržemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų vietovės, todėl jie genetiškai prisitaikę gauti didelį kiekį tiesioginių saulės spindulių. Norint, kad kardeliai gerai augtų ir gausiai žydėtų, jiems būtina parinkti pačią saulėčiausią vietą sode. Idealiu atveju, augalai turėtų būti apšviesti tiesioginės saulės ne mažiau kaip 6-8 valandas per dieną. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai saulė juos apšviečia visą dieną, nuo ryto iki vakaro.
Pakankamas šviesos kiekis tiesiogiai veikia fotosintezės intensyvumą. Kuo daugiau šviesos gauna lapai, tuo daugiau maisto medžiagų augalas pagamina. Šios medžiagos naudojamos ne tik stiebų ir lapų augimui, bet ir kaupiamos gumbasvogūnyje bei skiriamos žiedyno formavimui. Esant pakankamam apšvietimui, kardelių stiebai auga tvirti ir statūs, gebantys išlaikyti sunkų žiedyną. Lapai būna platūs, standūs ir sodriai žalios spalvos, o žiedai – dideli, ryškūs ir ilgai išliekantys.
Be to, saulės šviesa atlieka svarbų vaidmenį ligų prevencijoje. Tiesioginiai saulės spinduliai greitai nudžiovina rasos ar lietaus lašus nuo lapų paviršiaus. Drėgni lapai yra ideali terpė daugintis grybinių ligų, tokių kaip kekerinis puvinys ar įvairios dėmėtligės, sukėlėjams. Saulėtoje ir gerai vėdinamoje vietoje augantys kardeliai yra ženkliai atsparesni šioms ligoms.
Saulės šviesa taip pat veikia ir dirvožemį. Saulės apšviesta dirva greičiau įšyla pavasarį, o tai skatina ankstyvesnį gumbasvogūnių dygimą ir spartesnį augalo vystymąsi. Šiltesnėje dirvoje aktyviau veikia ir naudingi mikroorganizmai, kurie padeda augalams pasisavinti maisto medžiagas. Todėl renkantis vietą kardeliams, saulės apšvietimas turėtų būti pats svarbiausias prioritetas.
Šviesos trūkumo pasekmės
Šviesos trūkumas yra viena dažniausių prasto kardelių augimo ir menko žydėjimo priežasčių. Kai augalas negauna pakankamai šviesos, jis pradeda „ieškoti” jos, tįsdamas į viršų. Šis reiškinys, vadinamas etioliacija, pasireiškia pernelyg ilgais, plonais ir silpnais stiebais. Tokie stiebai yra nestabilūs, linkę išlinkti ar net lūžti nuo vėjo ar savo pačių žiedyno svorio. Jiems dažnai reikalingos atramos, tačiau net ir su jomis augalas atrodo neestetiškai.
Pusiau pavėsyje ar pavėsyje auginamų kardelių lapai būna siauresni, šviesesnės žalios spalvos, augalas atrodo „skystas” ir ištįsęs. Dėl sumažėjusio fotosintezės intensyvumo augalas pagamina mažiau energijos, todėl nukenčia svarbiausias jo atributas – žydėjimas. Žiedynai būna retesni, su mažiau žiedų, o patys žiedai – smulkesni ir ne tokie ryškūs. Dažnai nutinka ir taip, kad pavėsyje augantis kardelis visai nesukrauna žiedų, o visas jėgas atiduoda stiebo ir lapų auginimui.
Šviesos stygius neigiamai veikia ir gumbasvogūnio vystymąsi. Kadangi augalas pagamina mažiau maisto medžiagų, jis negali sukaupti pakankamų atsargų naujame gumbasvogūnyje. Dėl to rudenį iškasami gumbasvogūniai būna smulkesni ir silpnesni nei pasodintieji. Tokia sodinamoji medžiaga blogiau laikosi per žiemą ir kitais metais, net ir pasodinta saulėtoje vietoje, duos silpnesnį augalą. Taip ilgainiui veislė gali visai išsigimti ir nunykti.
Be to, pavėsis ir prasta oro cirkuliacija sukuria palankias sąlygas ligoms ir kenkėjams. Drėgmė ant lapų išsilaiko ilgiau, o tai provokuoja grybinių ligų plitimą. Pavėsingose vietose dažnai labiau puola ir šliužai, kurie gali apgraužti jaunus lapus ir žiedus. Todėl bet koks bandymas auginti kardelius pavėsyje dažniausiai baigiasi nusivylimu.
Tinkamos vietos parinkimas sode
Ieškodamas vietos kardeliams, atidžiai įvertink savo sodą skirtingu dienos metu. Ideali vieta yra ta, kurią saulė apšviečia nuo pat ryto iki vėlyvos popietės. Tokios vietos dažniausiai būna atvirose erdvėse, toliau nuo aukštų medžių, pastatų ar tankių krūmų, kurie meta šešėlį. Atkreipk dėmesį į tai, kaip šešėliai slenka per dieną ir per visą auginimo sezoną, nuo vėlyvo pavasario iki rudens.
Geriausia kardelius sodinti lysvėse, orientuotose iš šiaurės į pietus. Taip augalai, augantys eilėse, minimaliai užstoja saulę vieni kitiems ir gauna tolygesnį apšvietimą per visą dieną. Jei sodini kardelius mišriame gėlyne, jiems parink priekinį arba vidurinį planą, kur jų neužstotų aukštesni ir tankesni augalai. Venk sodinti juos šalia aukštų, plačialapių augalų, kurie gali sukurti per didelį pavėsį.
Nors kardeliams reikia daug saulės, svarbu juos apsaugoti nuo stiprių vėjų. Aukšti žiedynstiebiai yra gana trapūs ir stiprus vėjas gali juos lengvai išlaužyti. Todėl ideali vieta būtų saulėta, bet kartu ir užuovėjoje, pavyzdžiui, prie pietinės pastato sienos, tvoros ar gyvatvorės, tačiau tokiu atstumu, kad šešėlis nekristų ant augalų. Jei tokios vietos nėra, aukštaūges veisles gali tekti pririšti prie atramų.
Jei tavo sodas yra gana pavėsingas ir saulėtos vietos yra labai mažai, geriau rinktis kitokias, pavėsį toleruojančias gėles. Bandymas „apgauti” kardelių prigimtį ir auginti juos netinkamomis sąlygomis retai duoda gerų rezultatų. Geriau turėti mažesnį plotelį kardelių, bet gerai apšviestoje vietoje, nei didelį, bet skurstantį pavėsyje.
Šviesos poreikis auginant iš „vaikučių” ir sėklų
Jauniems kardelių augalams, auginamiems iš dukterinių gumbelių („vaikučių”) ar sėklų, geras apšvietimas yra ne mažiau svarbus nei suaugusiems. Jų pagrindinis tikslas pirmaisiais metais yra ne žydėti, o užauginti kuo didesnį ir sveikesnį gumbasvogūnį. Tam reikalingas intensyvus fotosintezės procesas, kuriam būtina saulės šviesa. Todėl daigynui ar lysvei, skirtai jaunų augalų auginimui, taip pat reikia parinkti pačią saulėčiausią vietą.
Auginant daigus iš sėklų patalpoje, ant palangės, jiems taip pat reikia kuo daugiau šviesos. Geriausiai tinka pietinė palangė. Jei natūralios šviesos nepakanka, ypač ankstyvą pavasarį, kai dienos dar trumpos, daigus būtina apšviesti papildomai, naudojant specialias fitolampas. Papildomas apšvietimas turėtų trukti 12-14 valandų per parą. Be papildomos šviesos daigai greitai ištįsta, tampa silpni ir vėliau sunkiai adaptuojasi lauko sąlygose.
Kai jauni augalai persodinami į lauką, svarbu užtikrinti, kad jie nebūtų nustelbti piktžolių. Piktžolės labai greitai auga ir gali sukurti pavėsį mažiems kardelių daigeliams, taip atimdamos iš jų ne tik šviesą, bet ir vandenį bei maisto medžiagas. Todėl lysvę su jaunais kardeliais reikia reguliariai ir kruopščiai ravėti per visą sezoną.
Geras apšvietimas jaunystėje padeda pagrindus būsimam augalo klestėjimui. Saulėje užaugintas jaunas gumbasvogūnis bus stiprus, sveikas ir sukaupęs pakankamai energijos, kad kitais metais išaugintų tvirtą stiebą ir pradžiugintų pirmaisiais, nors galbūt ir nedideliais, žiedais. Taigi, šviesos svarbos negalima nuvertinti jokiame kardelių auginimo etape.
