Kardeliai, kaip ir daugelis kitų sodo gėlių, yra jautrūs įvairioms ligoms ir kenkėjų antpuoliams. Laiku neatpažintos ir negydomos problemos gali ne tik sugadinti augalų dekoratyvumą, bet ir sukelti jų žūtį bei užkrėsti dirvožemį ilgam laikui. Sėkminga kova su ligomis ir kenkėjais prasideda nuo prevencijos, gebėjimo atpažinti pirmuosius simptomus ir tinkamų apsaugos priemonių parinkimo. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias kardelių ligas ir kenkėjus bei aptarsime efektyviausius jų kontrolės metodus.
Grybinės ligos ir jų prevencija
Grybinės ligos yra didžiausias pavojus kardeliams, ypač drėgnomis ir vėsiomis vasaromis. Viena iš labiausiai paplitusių ir pavojingiausių yra fuzariozė (sausasis puvinys). Šią ligą sukelia dirvožemyje gyvenantys Fusarium genties grybai. Infekcija dažniausiai patenka per gumbasvogūnio dugnelį ar mechaninius pažeidimus. Augimo metu liga pasireiškia laipsnišku lapų geltonavimu ir džiūvimu pradedant nuo viršūnių, augalas skursta, o stiebo pagrindas pūva. Laikymo metu ant gumbasvogūnių atsiranda sausos, įdubusios, tamsios dėmės. Prevencijai svarbiausia sodinti tik sveikus gumbasvogūnius, prieš sodinimą juos beicuoti fungicidų tirpalu, laikytis sėjomainos ir vengti perlaistymo.
Kekerinis puvinys (Botrytis) – kita dažna liga, pažeidžianti visas antžemines augalo dalis: lapus, stiebus ir žiedus. Ypač greitai plinta vėsiu ir lietingu oru. Ant pažeistų dalių atsiranda vandenigos, pilkšvai rudos dėmės, kurios greitai didėja ir pasidengia pilku, puriu pelėsiu. Žiedai tampa dėmėti, ruduoja ir pūva. Prevencijai būtina nesodinti augalų per tankiai, kad būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija, laistyti rytais, stengiantis nesušlapinti lapų, ir laiku pašalinti peržydėjusius žiedus bei augalų liekanas. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, augalus reikia purkšti fungicidais.
Septoriozė ir kitos dėmėtligės pasireiškia įvairaus dydžio ir formos dėmėmis ant lapų. Iš pradžių jos būna mažos, gelsvos ar rusvos, vėliau didėja, jų centre audinys išdžiūsta, o pakraščiai lieka tamsesni. Stipriai pažeisti lapai anksčiau laiko nudžiūsta, todėl sutrinka gumbasvogūnio mityba ir brendimas. Šių ligų plitimą taip pat skatina drėgni orai ir per tankus sodinimas. Svarbu rudenį surinkti ir sunaikinti visas augalų liekanas, nes ant jų žiemoja ligų sukėlėjai. Vegetacijos metu, pastebėjus pirmuosius simptomus, galima naudoti vario preparatus ar kitus fungicidus.
Pagrindinės grybinių ligų prevencijos priemonės yra kompleksinės. Tai apima sėjomainą (nesodinti kardelių toje pačioje vietoje bent 3-4 metus), sveiką sodinamąją medžiagą, gumbasvogūnių beicavimą prieš sodinimą ir po derliaus nuėmimo, optimalų sodinimo tankumą, teisingą laistymą, subalansuotą tręšimą (ypač vengiant azoto pertekliaus) ir savalaikį augalų liekanų sunaikinimą rudenį. Šios agrotechninės priemonės yra daug efektyvesnės nei vėlesnis gydymas chemikalais.
Pagrindiniai kenkėjai ir kovos būdai
Pats pavojingiausias ir specifiškiausias kardelių kenkėjas yra kardelių tripsas. Tai labai mažas (1-1,5 mm), tamsus, judrus vabzdys, kuris gyvena lapų makštyse ir žiedpumpuriuose, kur siurbia augalų sultis. Pažeisti lapai pasidengia sidabriškomis dėmelėmis ir dryžiais, deformuojasi, o žiedpumpuriai neišsiskleidžia, paruduoja ir nudžiūsta. Jei žiedai ir prasiskleidžia, jie būna dėmėti, išblukusiomis spalvomis ir greitai nuvysta. Tripsai ypač greitai dauginasi karštu ir sausu oru. Kovoti su jais gana sudėtinga, nes jie slepiasi sunkiai prieinamose vietose. Pastebėjus pirmuosius pažeidimus, augalus reikia nedelsiant purkšti sisteminiais insekticidais, pakartojant purškimą 2-3 kartus kas 7-10 dienų.
Amarai yra dažni sodo kenkėjai, kurie neaplenkia ir kardelių. Jie dažniausiai telkiasi kolonijomis ant jaunų ūglių, lapų ir žiedpumpurių. Siurbdami sultis, amarai alina augalą, sukelia lapų ir žiedų deformacijas. Be to, jie išskiria lipnų skystį, ant kurio auga juodligę sukeliantys grybai, ir platina pavojingas virusines ligas. Kovai su amarais galima naudoti tiek cheminius insekticidus, tiek ekologiškesnes priemones, pavyzdžiui, žaliojo muilo ar česnakų antpilo tirpalus. Svarbu purkšti laiku, kol kenkėjų kolonijos dar nėra didelės.
Voratinklinės erkės taip pat gali pridaryti žalos, ypač karštomis ir sausomis vasaromis. Tai labai smulkūs, voragyvių klasei priklausantys kenkėjai, kuriuos sunku pamatyti plika akimi. Jų buvimą išduoda smulkūs, gelsvi taškeliai ant lapų ir, vėliau, plonas voratinklis apatinėje lapų pusėje. Erkės siurbia sultis, todėl lapai palaipsniui gelsta, ruduoja ir džiūsta. Kovai su voratinklinėmis erkėmis naudojami specialūs preparatai – akaricidai. Prevencijai svarbu palaikyti pakankamą oro drėgmę, periodiškai apipurškiant augalus vandeniu.
Dirvoje gyvenantys kenkėjai, tokie kaip grambuolių lervos (karkvabalio), spragšių lervos (vielašakniai) ar kurkliai, gali pažeisti gumbasvogūnius. Jie graužia gumbasvogūniuose skyles ir landas, todėl augalai skursta, vysta ir gali net žūti. Kovoti su šiais kenkėjais sudėtinga. Efektyviausia prevencija – gilus dirvos perkasimas rudenį, kurio metu sunaikinama dalis lervų, ir lervų išrinkimas ruošiant lysvę pavasarį. Esant gausiam užkrėtimui, galima naudoti specialius dirvožemio insekticidus arba biologines priemones.
Virusinės ligos ir jų ypatumai
Virusinės ligos yra ypač klastingos, nes jų neįmanoma išgydyti. Augalas, užsikrėtęs virusu, lieka toks visą gyvenimą, o liga perduodama vegetatyvinio dauginimo metu per gumbasvogūnius ir „vaikučius”. Pagrindiniai virusų platintojai yra sultis siurbiantys kenkėjai, ypač amarai ir tripsai. Ligos simptomai gali būti labai įvairūs: ant lapų atsiranda šviesios, gelsvos ar balkšvos dėmės, dryžiai, mozaikiškas raštas. Žiedai gali būti deformuoti, su spalvos pakitimais – dryžiais ar dėmėmis, kurios nebūdingos veislei. Augalas būna silpnesnis, atsilieka augimu.
Efektyviausias būdas kovoti su virusinėmis ligomis – prevencija. Svarbiausia naudoti tik sveiką, iš patikimų šaltinių įsigytą sodinamąją medžiagą. Pastebėjus bet kokį augalą su virusinei ligai būdingais simptomais, jį reikia nedelsiant išrauti su visu gumbasvogūniu ir sunaikinti, geriausia sudeginti, kad liga neplistų. Jokiu būdu negalima iš tokio augalo imti dauginamosios medžiagos.
Kadangi virusus platina kenkėjai, labai svarbi yra savalaikė ir efektyvi kova su amarais ir tripsais. Reguliarus insekticidų naudojimas ne tik apsaugo augalus nuo tiesioginės kenkėjų žalos, bet ir sumažina virusinių ligų plitimo riziką. Taip pat svarbu laikytis bendros sodo higienos: reguliariai dezinfekuoti sodo įrankius (sekatorius, peilius), ypač po darbo su įtartinais augalais, kad neperneštumėte viruso mechaniškai.
Deja, jei įtari, kad tavo kardelių kolekcija yra užkrėsta virusu, vienintelis patikimas būdas atsikratyti problemos – sunaikinti visus sergančius augalus ir atnaujinti visą sodinamąją medžiagą, įsigyjant jos iš sertifikuotų augintojų. Bandymas išsaugoti sergančius augalus yra beprasmis ir kelia grėsmę kitiems sode augantiems augalams.
Bakterinės ligos
Bakterinės ligos kardeliams pasitaiko rečiau nei grybinės, tačiau taip pat gali pridaryti daug žalos. Viena iš tokių ligų yra šlapiasis puvinys, kurį sukelia Erwinia genties bakterijos. Liga dažniausiai pažeidžia gumbasvogūnius laikymo metu, ypač jei jie buvo sužaloti kasant arba laikomi per drėgnai. Pažeisti audiniai virsta minkšta, nemalonaus kvapo mase. Vegetacijos metu bakterijos gali sukelti stiebo pagrindo puvinį, ypač jei dirva yra užmirkusi.
Kita bakterinė liga – gumbų rauplės (bakteriozė), kurią sukelia Pseudomonas genties bakterijos. Ant gumbasvogūnių atsiranda apvalios, šiek tiek įdubusios, tamsios, lakuotos dėmės. Ant lapų liga pasireiškia tamsiomis, vandenigomis juostomis. Liga labiausiai plinta per užkrėstą dirvožemį ir augalų liekanas.
Bakterinių ligų prevencija yra panaši į grybinių ligų: svarbu vengti mechaninių gumbasvogūnių pažeidimų kasant, gerai juos išdžiovinti prieš sandėliavimą, laikyti vėsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Svarbu laikytis sėjomainos ir vengti dirvos užmirkimo. Kovai su bakterinėmis ligomis efektyvių cheminių priemonių yra nedaug, todėl pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas prevencijai. Vario preparatai gali turėti tam tikrą slopinantį poveikį bakterijų plitimui.
Pastebėjus augalus su bakterinių ligų požymiais, juos reikėtų nedelsiant pašalinti iš gėlyno. Gumbasvogūnius prieš sodinimą naudinga pamirkyti dezinfekuojančiame tirpale, pavyzdžiui, kalio permanganato. Svarbiausia – atidus ir rūpestingas požiūris į agrotechniką, nes sveikas ir stiprus augalas yra daug atsparesnis bet kokių ligų sukėlėjams.
Integruota apsauga
Integruota augalų apsauga yra modernus ir tvarus požiūris, apimantis visumą priemonių, skirtų apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų, kartu mažinant neigiamą poveikį aplinkai. Šio metodo esmė – ne aklas cheminių preparatų naudojimas, o protingas agrotechninių, biologinių ir cheminių metodų derinimas. Pagrindinis dėmesys skiriamas prevencijai, siekiant sukurti tokias sąlygas, kuriomis ligos ir kenkėjai negalėtų masiškai plisti.
Agrotechninės priemonės yra integruotos apsaugos pagrindas. Tai apima teisingą vietos parinkimą, sėjomainą, dirvožemio paruošimą, sveiką sodinamąją medžiagą, optimalų sodinimo laiką ir tankumą, subalansuotą tręšimą, teisingą laistymą, piktžolių kontrolę ir savalaikį augalinių liekanų sunaikinimą. Šios priemonės stiprina patį augalą ir daro jį natūraliai atsparesnį.
Biologinės priemonės apima naudingų organizmų (vabzdžių, erkių, mikroorganizmų) panaudojimą kenkėjams ir ligų sukėlėjams kontroliuoti. Pavyzdžiui, boružės ir auksaakės minta amarais. Taip pat yra biologinių preparatų, kurių sudėtyje yra bakterijų ar grybų, naikinančių kenkėjus ar slopinančių patogeninių grybų augimą. Šios priemonės yra saugios aplinkai ir žmonėms, tačiau jų veiksmingumas priklauso nuo teisingo panaudojimo ir aplinkos sąlygų.
Cheminės priemonės (pesticidai) integruotoje apsaugoje naudojamos tik esant būtinybei, kai agrotechninės ir biologinės priemonės yra nepakankamai veiksmingos ir kenkėjų ar ligų plitimas viršija žalingumo ribą. Renkantis cheminius preparatus, pirmenybė teikiama selektyvaus veikimo, mažiau kenksmingiems aplinkai ir naudingiems organizmams produktams. Svarbu griežtai laikytis naudojimo instrukcijų, normų ir nustatytų karencijos laikotarpių.
