Tinkamas laistymas yra vienas iš kertinių karališkosios pelargonijos priežiūros elementų, nuo kurio tiesiogiai priklauso augalo sveikata, augimas ir žydėjimo gausa. Šios įspūdingos gėlės yra jautresnės drėgmės režimo pokyčiams nei jų artimos giminaitės, juostuotosios pelargonijos, todėl reikalauja atidesnio požiūrio. Tiek drėgmės trūkumas, tiek jos perteklius gali sukelti rimtų problemų, nuo lapų vytimo iki mirtinai pavojingo šaknų puvinio. Norint išlaikyti sveiką augalą, svarbu ne tik žinoti, kada ir kiek lieti, bet ir suprasti veiksnius, darančius įtaką vandens poreikiui, bei mokėti atpažinti augalo siunčiamus signalus. Šiame straipsnyje detaliai panagrinėsime visus su laistymu susijusius niuansus.
Pagrindinė taisyklė, kuria reikėtų vadovautis laistant karališkąsias pelargonijas, yra „geriau mažiau nei per daug“. Šie augalai daug lengviau pakelia trumpalaikę sausrą nei nuolatinį užmirkimą. Prieš kiekvieną laistymą būtina patikrinti dirvožemio drėgmę. Paprasčiausias ir patikimiausias būdas tai padaryti – įkišti pirštą į substratą maždaug 2-3 centimetrų gyliu. Jei šiame gylyje jaučiate, kad žemė yra sausa, vadinasi, atėjo laikas laistyti. Jei ji vis dar drėgna, su laistymu reikėtų palaukti dar dieną ar dvi.
Aktyvaus augimo periodu, pavasarį ir vasarą, karališkosios pelargonijos vandens poreikis yra didžiausias. Šiuo metu augalas intensyviai augina lapus, stiebus ir formuoja žiedus, todėl sunaudoja daug drėgmės. Karštomis ir saulėtomis dienomis gali prireikti laistyti kasdien ar kas antrą dieną, ypač jei augalas auginamas nedideliame vazone arba lauke. Tačiau net ir vasarą svarbu neperlieti ir leisti viršutiniam substrato sluoksniui išdžiūti tarp laistymų. Visai kitokia situacija yra ramybės periodu, rudenį ir žiemą.
Rudenį, kai dienos trumpėja ir temperatūra krenta, augalo augimas lėtėja, o kartu mažėja ir vandens poreikis. Laistymą reikia palaipsniui retinti. Žiemojant vėsioje patalpoje (apie 10-12°C), karališkąsias pelargonijas reikia laistyti labai saikingai, vos kartą per 2-4 savaites, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų šaknų sistema. Per gausus laistymas žiemą yra viena dažniausių priežasčių, kodėl augalai sėkmingai neperžiemoja, nes šaltame ir drėgname substrate labai greitai pradeda vystytis šaknų puvinys.
Laistymo technika ir vandens kokybė
Ne mažiau svarbu už laistymo dažnumą yra ir pati laistymo technika. Karališkąsias pelargonijas rekomenduojama laistyti iš apačios arba atsargiai liejant vandenį tiesiai ant substrato, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Ant lapų ir žiedų patekęs vanduo, ypač jei augalas stovi saulėkaitoje, gali sukelti nudegimus. Be to, drėgni lapai ir žiedai sudaro palankias sąlygas plisti grybelinėms ligoms, ypač pilkajam puviniui. Geriausias laikas laistyti yra ankstyvas rytas, kad per dieną drėgmės perteklius spėtų išgaruoti.
Laistyti reikia gausiai, bet retai. Tai reiškia, kad kai ateina laikas laistyti, vandenį reikia pilti tol, kol jis pradės bėgti pro vazono drenažo angas. Taip užtikrinama, kad sudrėks visas šaknų gumulas, o ne tik viršutinis substrato sluoksnis. Po laistymo, praėjus maždaug 15-30 minučių, būtina išpilti visą vandens perteklių iš lėkštelės po vazonu. Paliktas vanduo lėkštelėje sukuria nuolatinio užmirkimo sąlygas, kurios yra pražūtingos pelargonijų šaknims. Ši taisyklė yra viena svarbiausių sėkmingoje priežiūroje.
Vandens kokybė taip pat turi įtakos augalo sveikatai. Pelargonijos geriausiai jaučiasi laistomos minkštu, kambario temperatūros vandeniu. Geriausiai tinka lietaus arba filtruotas vanduo. Jei naudojate vandentiekio vandenį, prieš laistymą jį reikėtų palaikyti atvirame inde bent parą, kad nusistovėtų chloras ir kitos priemaišos bei vanduo sušiltų iki kambario temperatūros. Šaltas vanduo gali sukelti šoką augalo šaknims ir sutrikdyti jų funkcijas.
Laistymas iš apačios yra puikus būdas išvengti lapų sušlapinimo ir užtikrinti tolygų substrato sudrėkinimą. Tam vazonas su augalu yra pastatomas į gilesnį indą su vandeniu maždaug 15-20 minučių, kol substrato paviršius taps akivaizdžiai drėgnas. Šis metodas leidžia augalui pačiam „pasiimti“ tiek vandens, kiek jam reikia. Po tokio laistymo augalą reikia išimti iš vandens ir leisti nutekėti vandens pertekliui prieš pastatant jį atgal į nuolatinę vietą. Tačiau šis metodas netinka, jei norima išplauti iš substrato susikaupusių druskų perteklių.
Perlaistymo ir drėgmės trūkumo požymiai
Gebėjimas laiku atpažinti perlaistymo ar drėgmės trūkumo požymius yra labai svarbus. Perlaistymas yra daug pavojingesnis ir dažniau pasitaikanti problema. Pirmieji perlaistymo požymiai yra vystantys, geltonuojantys ir krentantys apatiniai lapai, nors dirvožemis yra nuolat drėgnas. Ant lapų gali atsirasti vandeningų dėmių arba kamštinių išaugų, vadinamų edema. Ilgainiui augalo stiebas ties pagrindu gali pajuoduoti ir suminkštėti – tai jau aiškus šaknų ir stiebo puvinio ženklas, nuo kurio augalą išgelbėti dažnai būna per vėlu.
Pastebėjus pirmuosius perlaistymo simptomus, reikia nedelsiant imtis veiksmų. Pirmiausia nutraukite laistymą ir leiskite substratui gerai išdžiūti. Jei situacija rimta, gali tekti išimti augalą iš vazono, apžiūrėti šaknis ir pašalinti visas pajuodusias bei suminkštėjusias dalis. Sveikas šaknis reikia apibarstyti medžio anglies milteliais dezinfekcijai ir persodinti augalą į naują, sausą ir gerai drenuojamą substratą. Po persodinimo laistyti reikia labai atsargiai ir saikingai.
Drėgmės trūkumo požymius atpažinti yra lengviau. Augalas pradeda vysti, jo lapai praranda stangrumą, tampa glebūs. Apatiniai lapai gali pradėti džiūti ir kristi, tačiau, skirtingai nuo perlaistymo atveju, jie pirmiausia pagelsta ir sudžiūsta nuo kraštų. Žiedpumpuriai ir žiedai taip pat gali pradėti kristi. Laiku pastebėjus šiuos simptomus, situaciją lengva ištaisyti. Pakanka gausiai palieti augalą, ir jis per kelias valandas turėtų atgauti savo stangrumą.
Svarbu atsiminti, kad augalo vytimas ne visada reiškia vandens trūkumą. Paradoksalu, bet augalas gali vysti ir dėl perlaistymo. Taip nutinka todėl, kad dėl šaknų puvinio sutrinka jų gebėjimas siurbti vandenį, ir nors dirvožemis yra šlapias, augalas vis tiek kenčia nuo troškulio. Būtent todėl prieš puolant laistyti apvytusį augalą, visada būtina patikrinti dirvožemio drėgmę. Tai padės išvengti lemtingos klaidos.
Veiksniai, darantys įtaką vandens poreikiui
Karališkosios pelargonijos vandens poreikis nėra pastovus dydis – jį veikia daugybė išorinių ir vidinių veiksnių. Vienas svarbiausių veiksnių yra aplinkos temperatūra ir oro drėgmė. Kuo aukštesnė temperatūra ir sausesnis oras, tuo greičiau augalas garina vandenį per lapus (transpiracija) ir tuo greičiau džiūsta substratas vazone. Dėl šios priežasties vasarą laistyti reikia daug dažniau nei pavasarį ar rudenį. Taip pat, augalai, auginami lauke, kur juos veikia vėjas, išdžiūsta greičiau nei auginami patalpoje.
Vazono dydis ir medžiaga taip pat turi didelės įtakos laistymo dažnumui. Mažuose vazonuose substrato yra nedaug, todėl jis išdžiūsta labai greitai. Dideliuose vazonuose drėgmė išsilaiko ilgiau. Moliniai (terakotiniai) vazonai yra porėti ir leidžia drėgmei garuoti per sieneles, todėl juose substratas džiūsta greičiau nei plastikiniuose ar glazūruotuose vazonuose. Renkantis vazoną, reikia atsižvelgti į šiuos aspektus ir pritaikyti laistymo režimą.
Augalo dydis ir augimo fazė yra dar vienas svarbus faktorius. Didelis, vešlus augalas su daug lapų sunaudoja kur kas daugiau vandens nei mažas, jaunas augalėlis. Aktyvaus augimo ir žydėjimo periodu, kai vyksta intensyvūs medžiagų apykaitos procesai, vandens poreikis yra didžiausias. Tuo tarpu ramybės periodu, žiemą, kai augalo gyvybiniai procesai sulėtėja iki minimumo, vandens jam reikia labai mažai.
Substrato sudėtis ir struktūra taip pat lemia, kaip dažnai reikės laistyti augalą. Lengvas, purus ir gerai drenuojantis substratas, pavyzdžiui, su dideliu kiekiu perlito ar smėlio, nesulaiko vandens pertekliaus ir greičiau išdžiūsta. Tuo tarpu sunkesnis, tankesnis, daug durpių turintis substratas drėgmę išlaiko ilgiau. Būtent todėl karališkosioms pelargonijoms yra būtinas gerai drenuojantis substratas, kad būtų išvengta pavojingo užmirkimo.
Specialūs atvejai ir patarimai
Kartais susiduriama su situacijomis, reikalaujančiomis specifinių laistymo sprendimų. Pavyzdžiui, ką tik persodintą augalą reikia laistyti labai atsargiai. Iškart po persodinimo substratą reikia sudrėkinti tik saikingai, o kitą kartą laistyti tik tada, kai viršutinis sluoksnis akivaizdžiai išdžiūsta. Tai skatina šaknis aktyviau ieškoti drėgmės ir augti į gylį, o ne likti paviršiuje. Per gausus laistymas po persodinimo gali sukelti stresą patyrusių šaknų puvinį.
Jei planuojate išvykti atostogų, ypač vasarą, augalų laistymas tampa rimtu iššūkiu. Jei išvykstate kelioms dienoms, pakanka gausiai palieti augalus ir pastatyti juos toliau nuo tiesioginių saulės spindulių. Ilgesniam laikui galima pasitelkti įvairias automatines laistymo sistemas, pavyzdžiui, kapiliarinius kilimėlius, laistymo spurgus, įsmeigiamus į vazoną, ar lašelines sistemas. Prieš išvykstant ilgesniam laikui, verta išbandyti pasirinktą sistemą, kad įsitikintumėte jos patikimumu.
Ką tik įsišaknydintiems auginiams ir jauniems augalams reikia palaikyti nuolat šiek tiek drėgną substratą, tačiau jie yra ypač jautrūs perlaistymui. Jų šaknų sistema dar yra maža ir silpna, todėl negali susidoroti su drėgmės pertekliumi. Geriausia jaunus augalus laistyti dažnai, bet po labai nedaug, arba naudoti purkštuvą substrato paviršiui sudrėkinti. Taip pat svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, kad būtų išvengta daigų išvirtimo ligos.
Retkarčiais naudinga atlikti substrato „praplovimą“. Laistant vandentiekio vandeniu ir reguliariai tręšiant, substrate ilgainiui gali susikaupti mineralinių druskų perteklius. Tai gali pakenkti augalo šaknims ir sutrikdyti maisto medžiagų įsisavinimą. Kartą per kelis mėnesius, aktyvaus augimo sezono metu, galima gausiai palieti augalą minkštu vandeniu (geriausia lietaus), leidžiant vandeniui laisvai pratekėti pro vazoną kelias minutes. Ši procedūra padeda išplauti druskų perteklių ir atgaivinti substratą.
