Norint džiaugtis sveika, vešlia ir gausiai žydinčia karališkąja pelargonija, nepakanka vien tinkamo laistymo ir apšvietimo – būtina užtikrinti ir subalansuotą mitybą. Vazonėlyje auginamo augalo ištekliai yra riboti, todėl reguliarus tręšimas yra gyvybiškai svarbus, siekiant papildyti maistinių medžiagų atsargas, kurias augalas greitai sunaudoja aktyvaus augimo metu. Tinkamai parinktos trąšos ir teisingas tręšimo režimas ne tik skatina įspūdingą žydėjimą, bet ir stiprina augalo imunitetą, daro jį atsparesnį ligoms ir kenkėjams. Šiame skyriuje išsamiai aptarsime, kokių maistinių medžiagų reikia karališkosioms pelargonijoms, kada ir kaip jas tręšti, bei kaip atpažinti mitybos sutrikimų požymius.
Karališkosioms pelargonijoms, kaip ir daugumai kitų žydinčių augalų, reikalingi trys pagrindiniai makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už žaliosios masės – lapų ir stiebų – augimą. Fosforas yra būtinas sveikai šaknų sistemos raidai ir, svarbiausia, gausiam žiedpumpurių formavimui. Kalis atlieka daugybę funkcijų: stiprina augalo audinius, didina atsparumą ligoms, reguliuoja vandens apykaitą ir yra ypač svarbus ryškiai žiedų spalvai bei ilgesniam jų išsilaikymui. Šių trijų elementų santykis trąšose, žymimas N-P-K santykiu, yra labai svarbus.
Be pagrindinių makroelementų, augalams taip pat reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip magnis (Mg), geležis (Fe), manganas (Mn), boras (B) ir kiti. Nors jų reikia labai mažais kiekiais, jų trūkumas gali sukelti rimtus augimo sutrikimus. Pavyzdžiui, geležies trūkumas sukelia chlorozę – jaunų lapų gyslų pageltimą. Dauguma kokybiškų, kompleksinių trąšų, skirtų žydintiems augalams, savo sudėtyje turi ne tik NPK kompleksą, bet ir subalansuotą mikroelementų rinkinį, todėl rekomenduojama rinktis būtent tokius produktus.
Svarbu suprasti, kad skirtingais augimo etapais karališkosios pelargonijos maistinių medžiagų poreikis keičiasi. Pavasarį, prasidėjus aktyviam augimui po žiemos ramybės, augalui reikia daugiau azoto, kad galėtų greitai suformuoti vešlią lapiją. Šiuo laikotarpiu tinka subalansuotos trąšos, pavyzdžiui, su vienodu NPK santykiu (pvz., 20-20-20). Tačiau kai tik augalas pradeda formuoti žiedpumpurius, tręšimo strategiją reikia keisti. Azoto perteklius šiuo etapu skatintų lapų augimą žiedų sąskaita, todėl žydėjimas būtų menkas.
Artėjant žydėjimui ir jo metu, reikia pereiti prie trąšų, kuriose dominuoja fosforas ir kalis, o azoto kiekis yra mažesnis. Idealus NPK santykis šiam periodui būtų, pavyzdžiui, 10-30-20. Tokios sudėties trąšos nukreipia augalo energiją ne į lapų, o į žiedų formavimą, gausinimą ir išlaikymą. Šis pokytis tręšimo režime yra vienas iš svarbiausių sėkmingo ir gausaus žydėjimo paslapčių.
Tręšimo dažnumas ir laikas
Tręšimo dažnumas priklauso nuo augalo augimo fazės, aplinkos sąlygų ir naudojamų trąšų tipo. Aktyvaus augimo ir žydėjimo periodu, nuo pavasario iki vasaros pabaigos, karališkąsias pelargonijas rekomenduojama tręšti reguliariai. Naudojant skystas, vandenyje tirpias trąšas, tai reikėtų daryti maždaug kas 7-14 dienų. Visada laikykitės ant trąšų pakuotės nurodytų rekomendacijų ir niekada neviršykite nurodytos koncentracijos, nes pertręšimas gali nudeginti jautrias augalo šaknis.
Geriausia tręšti augalą laistymo metu, įmaišius trąšų tirpalą į vandenį. Labai svarbi taisyklė – niekada netręškite sauso augalo. Prieš tręšiant, substratas turi būti šiek tiek drėgnas. Tręšimas sausame substrate gali sukelti stiprų šaknų nudegimą. Jei substratas yra visiškai išdžiūvęs, pirmiausia paliekite augalą švariu vandeniu, palaukite valandą ar dvi, ir tik tada tręškite trąšų tirpalu.
Rudenį, kai dienos trumpėja ir augimas lėtėja, tręšimo dažnumą reikia palaipsniui mažinti. Pavyzdžiui, nuo tręšimo kas savaitę pereiti prie tręšimo kas tris savaites ar kartą per mėnesį. Artėjant ramybės periodui, maždaug nuo spalio mėnesio, tręšimas visiškai nutraukiamas. Žiemojimo metu augalo tręšti negalima, nes jis ilsisi ir nenaudoja maistinių medžiagų. Tręšimas šiuo laikotarpiu gali sutrikdyti natūralų augalo ciklą ir pakenkti šaknims.
Tręšimo rutina atnaujinama anksti pavasarį, kai augalas pradeda rodyti pirmuosius pabudimo ženklus – ima leisti naujus lapelius. Pirmąjį kartą po žiemos reikėtų tręšti silpnesnės koncentracijos tirpalu, palaipsniui didinant koncentraciją iki įprastos normos per kelias savaites. Šis laipsniškumas padeda augalui švelniai pereiti iš ramybės būsenos į aktyvų augimą ir išvengti streso.
Trąšų tipai
Rinkoje yra didelė trąšų įvairovė, todėl svarbu pasirinkti tinkamiausią karališkosioms pelargonijoms. Populiariausios ir patogiausios naudoti yra skystos, vandenyje tirpios kompleksinės trąšos. Jos greitai pasisavinamos, o jų koncentraciją lengva reguliuoti. Kaip minėta anksčiau, vegetacijos pradžiai tinka subalansuotos trąšos, o žydėjimo laikotarpiu – trąšos su didesniu P ir K kiekiu. Visada rinkitės produktus, skirtus žydintiems augalams, nes jų sudėtis yra specialiai pritaikyta tokių augalų poreikiams.
Ilgai veikiančios trąšos, pavyzdžiui, granulių ar lazdelių pavidalu, taip pat yra geras pasirinkimas, ypač tiems, kurie neturi laiko reguliariai tręšti. Šios trąšos įmaišomos į substratą sodinimo metu arba įterpiamos į jau pasodinto augalo substratą. Maistinės medžiagos iš jų išsiskiria palaipsniui, veikiamos drėgmės ir temperatūros, aprūpindamos augalą viskuo, ko reikia, kelis mėnesius. Naudojant šio tipo trąšas, svarbu atidžiai perskaityti instrukciją ir neviršyti rekomenduojamos dozės.
Organinės trąšos, tokios kaip biohumusas, kompostas ar kaulamilčiai, yra puiki alternatyva mineralinėms trąšoms. Jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina substrato struktūrą, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Biohumusą galima įmaišyti į substratą persodinant arba naudoti jo vandeninį ekstraktą tręšimui. Organinės trąšos veikia lėčiau nei mineralinės, tačiau jų poveikis yra ilgalaikis ir mažesnė rizika pertręšti augalą.
Tręšimas per lapus yra papildomas būdas greitai aprūpinti augalą mikroelementais, ypač pastebėjus jų trūkumo požymius, pavyzdžiui, chlorozę. Labai silpnos koncentracijos trąšų tirpalu apipurškiami lapai. Maistinės medžiagos per lapus pasisavinamos daug greičiau nei per šaknis. Tačiau tai turėtų būti tik papildoma priemonė, o ne pagrindinis tręšimo būdas. Purkšti reikėtų anksti ryte arba vėlai vakare, kai nėra tiesioginių saulės spindulių, kad nenudegintumėte lapų.
Mitybos sutrikimų požymiai
Atidus augalo stebėjimas padeda laiku pastebėti maistinių medžiagų trūkumo ar pertekliaus požymius. Azoto trūkumas pasireiškia sulėtėjusiu augimu, smulkiais ir blyškiai žaliais arba gelsvais lapais. Pirmiausia pradeda gelsti apatiniai, senesni lapai. Priešingai, azoto perteklius sukelia pernelyg vešlų, tamsiai žalių lapų augimą, silpnus ir ištįsusius stiebus bei labai menką žydėjimą.
Fosforo trūkumas stabdo augimą, ypač šaknų sistemos vystymąsi. Lapai gali įgauti melsvai žalią arba purpurinį atspalvį, ypač apatinėje pusėje. Žydėjimas vėluoja, būna negausus, o žiedai smulkūs. Kalio trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų kraštų pageltimu ir parudavimu, tarsi jie būtų apdeginti. Lapai gali pradėti riestis, augalas tampa mažiau atsparus ligoms ir sausrai.
Geležies trūkumas sukelia tipišką chlorozę – jaunų, viršūninių lapų tarpugyslių pageltimą, o pačios gyslos lieka žalios. Tai dažnai nutinka, kai substrato pH yra per šarminis, kas apsunkina geležies pasisavinimą. Magnio trūkumas pasireiškia panašiai, tačiau chlorozė pirmiausia atsiranda ant senesnių, apatinių lapų, formuojasi V formos geltonos dėmės lapo kraštuose.
Pastebėjus bet kurį iš šių simptomų, pirmiausia reikėtų peržiūrėti savo tręšimo režimą. Galbūt tręšiate per retai, naudojate netinkamos sudėties trąšas arba substrato pH yra netinkamas. Esant specifiniam mikroelemento trūkumui, galima naudoti specializuotas trąšas, pavyzdžiui, geležies chelatus chlorozės atveju. Svarbu reaguoti laiku, nes ilgalaikis mitybos disbalansas gali stipriai pakenkti augalui.
Patarimai sėkmingam tręšimui
Prieš pradedant tręšimo sezoną pavasarį, ypač jei augalas nebuvo persodintas, naudinga praplauti substratą. Gausiai paliekite augalą minkštu vandeniu, leisdami jam laisvai ištekėti pro drenažo angas. Tai padės pašalinti per žiemą ir praėjusį sezoną susikaupusių druskų perteklių, kuris gali trukdyti naujų trąšų pasisavinimui. Po šios procedūros, prieš pradedant tręšti, leiskite substratui šiek tiek pradžiūti.
Visada atidžiai skaitykite ir laikykitės trąšų gamintojo nurodymų. Skirtingų gamintojų trąšų koncentracija gali skirtis, todėl standartinės „vienas kamštelis kibirui“ taisyklės taikyti negalima. Geriau naudoti šiek tiek silpnesnės koncentracijos tirpalą nei per stiprų. Ypač atsargiai reikia tręšti jaunus, neseniai įsišaknijusius ar persodintus augalus, taip pat sergančius ar kenkėjų apniktus augalus.
Nepamirškite, kad tręšimas yra neatsiejama bendros priežiūros dalis. Net ir geriausios trąšos neduos norimo rezultato, jei augalui trūks šviesos, jis bus perlaistomas ar auginamas netinkamame substrate. Visi priežiūros elementai yra tarpusavyje susiję ir veikia sinergiškai. Tik užtikrinus visas optimalias sąlygas, maistinės medžiagos bus efektyviai pasisavinamos ir panaudojamos augalo augimui bei žydėjimui.
Apsvarstykite galimybę derinti mineralines ir organines trąšas. Pavyzdžiui, pavasarį persodinant augalą, į substratą galima įmaišyti komposto ar ilgai veikiančių organinių granulių. Vėliau, vegetacijos metu, papildomai tręšti skystomis mineralinėmis trąšomis, ypač žydėjimo laikotarpiu. Toks derinys užtikrins ne tik greitą maistinių medžiagų tiekimą, bet ir ilgalaikį substrato derlingumo palaikymą bei geresnę jo struktūrą.
