Nors karališkosios pelargonijos yra nepaprasto grožio augalai, jos, deja, nėra visiškai apsaugotos nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Net ir atidžiausiai prižiūrimi augalai kartais gali susidurti su problemomis, kurias sukelia nepalankios auginimo sąlygos, infekcijos ar nepageidaujami svečiai. Svarbiausia yra gebėti laiku atpažinti pirmuosius ligų ar kenkėjų antpuolio požymius ir nedelsiant imtis tinkamų priemonių. Ankstyva diagnostika ir teisingas gydymas dažnai leidžia išsaugoti augalą ir sustabdyti problemos plitimą. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančias karališkųjų pelargonijų ligas ir kenkėjus, jų atpažinimo simptomus ir efektyviausius kovos bei prevencijos būdus.
Prevencija visada yra geriau nei gydymas. Daugumos ligų ir kenkėjų problemų galima išvengti užtikrinant optimalias auginimo sąlygas. Sveikas ir stiprus augalas yra daug atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Svarbiausi prevenciniai žingsniai yra: tinkamas laistymas (vengiant perlaistymo), gera oro cirkuliacija (vengiant augalų susigrūdimo), pakankamas apšvietimas, subalansuotas tręšimas ir reguliarus senų, pažeistų lapų bei nužydėjusių žiedų šalinimas. Taip pat labai svarbu palaikyti švarą aplink augalus ir naudoti sterilius įrankius genėjimui.
Naujai įsigytus augalus visada rekomenduojama palaikyti karantine bent kelias savaites, atskirai nuo kitų jūsų turimų augalų. Per šį laikotarpį atidžiai stebėkite, ar ant augalo neatsiranda jokių ligų ar kenkėjų požymių. Ši paprasta atsargumo priemonė gali apsaugoti visą jūsų augalų kolekciją nuo galimo užkrato. Karantinas leidžia laiku pastebėti ir išspręsti problemą, kol ji dar neišplito.
Reguliari augalų apžiūra yra būtina. Bent kartą per savaitę skirkite laiko atidžiai apžiūrėti savo karališkąsias pelargonijas. Atkreipkite dėmesį ne tik į lapų viršutinę pusę, bet ir į apatinę, kur dažnai slepiasi kenkėjai. Apžiūrėkite stiebus, lapų pažastis ir jaunus ūglius. Bet kokie pakitimai – dėmės, apnašos, deformacijos, lipnumas ar voratinkliai – turėtų sukelti jūsų susirūpinimą ir paskatinti imtis veiksmų.
Atminkite, kad cheminės apsaugos priemonės (pesticidai) turėtų būti naudojamos tik kaip kraštutinė priemonė, kai kiti, švelnesni metodai, nebepadeda. Visada pirmiausia išbandykite mechaninius šalinimo būdus (pvz., kenkėjų nuplovimą vandens srove) arba biologines priemones (pvz., žaliojo muilo tirpalą). Jei vis dėlto tenka naudoti chemiją, griežtai laikykitės gamintojo instrukcijų, naudokite asmenines apsaugos priemones ir apdorojimą atlikite gerai vėdinamoje vietoje arba lauke.
Daugiau straipsnių šia tema
Dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) yra viena dažniausių ir pavojingiausių karališkųjų pelargonijų ligų. Ji ypač greitai plinta vėsiu ir drėgnu oru, esant prastai oro cirkuliacijai. Liga pažeidžia visas antžemines augalo dalis – lapus, stiebus, žiedpumpurius ir žiedus. Pažeidimo vietose atsiranda rudos, vandeningos dėmės, kurios greitai plečiasi ir pasidengia pilku, puriu pelėsio apnašu. Norint išvengti šios ligos, būtina vengti lapų sušlapinimo laistant, užtikrinti gerą vėdinimą ir laiku šalinti visas pūvančias augalo dalis. Pastebėjus pirmuosius požymius, pažeistas dalis reikia nedelsiant iškirpti ir sunaikinti, o augalą nupurkšti fungicidu.
Šaknų ir stiebo pagrindo puvinys, dažnai vadinamas „juodąja kojele“, yra dar viena pražūtinga liga, kurią sukelia dirvožemyje esantys grybai. Pagrindinė šios ligos priežastis yra perlaistymas ir sunkus, prastai drenuojamas substratas. Augalo stiebas ties žemės paviršiumi pajuoduoja, suminkštėja ir suplonėja, o šaknys tampa rudos ir vandeningos. Augalas greitai vysta ir žūsta. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą beveik neįmanoma. Geriausia prevencija – griežta laistymo kontrolė ir puraus, laidaus substrato naudojimas. Vienintelė gelbėjimosi priemonė – bandyti nupjauti ir įšaknydinti sveiką viršūninį auginį, kol liga dar neišplito po visą augalą.
Pelargonijų rūdys yra grybelinė liga, kuriai būdingos koncentriškos, gelsvos dėmės viršutinėje lapų pusėje ir iškilios, rudos, miltuotos pustulės (sporangiai) apatinėje lapų pusėje. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nukrenta, augalas nusilpsta. Liga plinta per vandenį ir vėją. Norint sustabdyti plitimą, būtina nedelsiant pašalinti ir sunaikinti visus pažeistus lapus. Reikėtų vengti lapų drėkinimo ir užtikrinti gerą oro judėjimą. Esant stipriam pažeidimui, augalą reikėtų apdoroti sisteminiu fungicidu.
Netikroji miltligė pasireiškia neryškiomis, gelsvomis dėmėmis viršutinėje lapų pusėje, o apatinėje pusėje, ties dėmėmis, susidaro pilkšvai violetinis pelėsinis apnašas. Skirtingai nuo tikrosios miltligės, šis apnašas nėra baltas ir miltuotas. Liga progresuoja, lapai gelsta, džiūsta ir krenta. Kaip ir kitoms grybelinėms ligoms, netikrajai miltligei plisti padeda didelė oro drėgmė ir prasta ventiliacija. Prevencinės priemonės yra panašios: laistyti augalą iš apačios, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir vengti per tankaus augalų susodinimo.
Daugiau straipsnių šia tema
Pagrindiniai kenkėjai
Baltasparniai yra smulkūs, į mažas baltas museles panašūs vabzdžiai, kurie dažniausiai telkiasi apatinėje lapų pusėje. Pajudinus augalą, jie pakyla į orą baltu debesėliu. Tiek suaugę vabzdžiai, tiek jų lervos siurbia augalo sultis, todėl lapai gelsta, deformuojasi ir krenta. Be to, baltasparniai išskiria lipnų skystį (lipčių), ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Kovoti su baltasparniais gana sudėtinga. Nedidelę koloniją galima bandyti nuplauti stipria vandens srove arba purkšti žaliojo muilo ar nimbamedžio aliejaus tirpalu. Esant gausiam antplūdžiui, gali prireikti sisteminių insekticidų.
Amarai yra vieni dažniausių sodo ir kambarinių augalų kenkėjų. Tai smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, dažniausiai žali, juodi arba rudi, kurie kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapus ir žiedpumpurius. Jie taip pat siurbia augalų sultis, todėl pažeistos dalys susiraukšlėja, deformuojasi, o žiedpumpuriai neišsiskleidžia. Amarai, kaip ir baltasparniai, išskiria lipčių. Kovos priemonės yra panašios: mechaninis nuvalymas, purškimas muilo tirpalu, o esant reikalui – insekticidai.
Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi voragyviai. Apie jų buvimą dažniausiai išduoda plonytis voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus. Erkės taip pat siurbia sultis iš lapų, todėl jų paviršiuje atsiranda smulkių, gelsvų taškelių, kurie vėliau susilieja į didesnes dėmes. Lapai praranda spalvą, džiūsta ir krenta. Šie kenkėjai ypač greitai dauginasi sausame ir šiltame ore. Efektyvi prevencinė priemonė – reguliarus augalo apipurškimas vandeniu, siekiant padidinti oro drėgmę. Stipriai apniktą augalą reikia apdoroti akaricidais.
Miltuotieji skydamariai atrodo kaip maži, balti, vatos gumulėlius primenantys dariniai, kurie telkiasi lapų pažastyse, ant stiebų ir apatinės lapų pusės. Šie vabzdžiai yra padengti vaškinėmis išskyromis, kurios apsaugo juos nuo daugelio insekticidų. Jie siurbia sultis, alindami augalą. Kovoti su jais sunku. Pavienius kenkėjus galima nuvalyti vatos pagaliuku, suvilgytu spirite. Stipresniam poveikiui galima naudoti sisteminius insekticidus, kurie patenka į augalo sultis ir taip nunuodija kenkėjus.
Bakterinės ir virusinės ligos
Bakterinė degligė (Xanthomonas hortorum pv. pelargonii) yra labai pavojinga liga, galinti sunaikinti augalą. Iš pradžių ant lapų atsiranda mažos, vandeningos, apvalios arba V formos dėmės. Vėliau dėmės didėja, tamsėja, tampa rudos arba juodos. Liga plinta augalo kraujagyslėmis, todėl stiebai pajuoduoja ir žūsta, o augalas greitai nuvysta. Ši liga yra labai užkrečiama ir plinta per užkrėstus įrankius, vandenį ir sąlytį su sergančiais augalais. Efektyvių gydymo priemonių nėra, todėl sergantį augalą būtina nedelsiant sunaikinti, kad būtų apsaugoti kiti.
Virusinės ligos taip pat gali pažeisti karališkąsias pelargonijas, nors pasitaiko rečiau. Virusai sukelia įvairius simptomus: lapų mozaiką (šviesesnių ir tamsesnių žalių dėmių raštą), žiediškąsias dėmes, lapų deformaciją, augimo sulėtėjimą. Virusai dažniausiai platinami per sultis siurbiančius kenkėjus (pvz., amarus) arba per nesterilius genėjimo įrankius. Gydymo nuo virusinių ligų nėra. Sergantį augalą rekomenduojama sunaikinti, kad virusas neplistų toliau. Svarbiausia prevencija – kova su kenkėjais platintojais ir įrankių dezinfekcija.
Fiziologiniai sutrikimai, nors ir nėra ligos tradicine prasme, dažnai painiojami su jomis. Pavyzdžiui, edema – tai būklė, kai ant lapų, ypač apatinėje pusėje, susidaro kamštinės išaugos ar pūslelės. Tai nutinka, kai augalas per šaknis pasisavina daugiau vandens, nei gali išgarinti per lapus. Dažniausiai tai įvyksta esant didelei substrato drėgmei ir žemai aplinkos temperatūrai bei prastam apšvietimui. Edema nėra užkrečiama ir išnyksta pagerinus auginimo sąlygas – sumažinus laistymą ir padidinus apšvietimą bei oro cirkuliaciją.
Lapų pageltimas (chlorozė) taip pat gali turėti daugybę priežasčių, kurios nebūtinai susijusios su ligomis. Apatinių lapų geltonavimas gali signalizuoti apie perlaistymą. Visų lapų blyškumas ir geltonavimas gali rodyti azoto trūkumą. Jaunų lapų geltonavimas su žaliomis gyslomis rodo geležies trūkumą. Todėl prieš darant išvadas apie ligą, visada svarbu pirmiausia įvertinti augalo priežiūros sąlygas.
Gydymo ir prevencijos strategijos
Integruota kenkėjų ir ligų kontrolė yra efektyviausia strategija. Ji apima prevencinių priemonių, biologinių metodų ir, esant būtinybei, cheminių preparatų derinį. Pirmiausia visada stenkitės sudaryti augalui tokias sąlygas, kuriose jis jaustųsi gerai, o ligų sukėlėjams ir kenkėjams būtų nepalanku daugintis. Tai yra pats tvariausias ir ekologiškiausias požiūris į augalų apsaugą.
Biologinės priemonės apima įvairių natūralių ekstraktų ir preparatų naudojimą. Pavyzdžiui, purškimas nimbamedžio (neem) aliejaus tirpalu yra veiksmingas prieš daugelį kenkėjų (amarus, baltasparnius, erkes) ir turi fungicidinių savybių. Kalio muilo (žaliojo muilo) tirpalas taip pat padeda kovoti su minkštakūniais kenkėjais, nes pažeidžia jų apsauginį sluoksnį. Šios priemonės yra saugesnės aplinkai ir žmogui nei sintetiniai pesticidai.
Mechaninis kenkėjų šalinimas yra labai veiksmingas, ypač ankstyvoje stadijoje. Amarus ir baltasparnius galima bandyti nuplauti stipria vandens srove. Miltuotuosius skydamarius ir kitus sėslius kenkėjus galima nuvalyti rankiniu būdu, naudojant vatos tamponą, suvilgytą muilo tirpale ar spirite. Geltonos lipnios gaudyklės padeda sugaudyti skraidančius kenkėjus, tokius kaip baltasparniai, ir stebėti jų populiaciją.
Jei tenka griebtis cheminių priemonių, rinkitės selektyvaus veikimo pesticidus, kurie yra mažiau kenksmingi naudingiems vabzdžiams. Insekticidus rinkitės pagal tai, su kokiu kenkėju kovojate (pvz., akaricidai – erkėms, aficidai – amarams). Fungicidus rinkitės pagal ligos tipą (pvz., nuo puvinių, rūdžių). Visada atidžiai perskaitykite etiketę ir laikykitės visų saugumo reikalavimų. Apdorojimą geriausia kartoti kelis kartus kas 7-10 dienų, kad būtų sunaikinti ir naujai išsiritę kenkėjai.
