Nors japoniškasis papartis laikomas gana atspariu šalčiui augalu, tinkamas paruošimas žiemai yra būtinas norint užtikrinti, kad jis sėkmingai peržiemos ir pavasarį vėl džiugins savo vešlia lapija. Mūsų klimato sąlygomis, ypač esant besniegėms ir vėjuotoms žiemoms, net ir atsparūs augalai gali patirti stresą ar net apšalti. Sėkmingas žiemojimas priklauso nuo kelių svarbių veiksnių: tinkamos augavietės, rudeninio paruošimo ir apsaugos nuo didžiausių žiemos pavojų – šalčio, vėjo ir drėgmės pertekliaus. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai paruošti japoniškąjį papartį žiemos išbandymams.
Pirmasis žingsnis sėkmingo žiemojimo link yra tinkamos sodinimo vietos parinkimas. Augalai, pasodinti užuovėjoje, apsaugotoje nuo atšiaurių žiemos vėjų, turi daug geresnius šansus peržiemoti. Vėjas ne tik didina šalčio pojūtį, bet ir džiovina augalų dalis bei dirvožemį. Ideali vieta būtų šalia pastato sienos, po spygliuočiais medžiais ar tarp kitų, tankesnių augalų, kurie sukuria natūralų barjerą. Taip pat svarbu vengti žemų, įdubusių vietų, kur pavasarį ar atlydžio metu kaupiasi vanduo, nes tai gali sukelti šaknų puvinį.
Japoniškasis papartis yra daugiametis augalas, kurio antžeminė dalis rudenį natūraliai nunyksta. Artėjant šalnoms, jo lapai pagelsta, paruduoja ir galiausiai sudžiūsta. Tai normalus fiziologinis procesas, augalui pereinant į ramybės būseną. Nereikėtų skubėti nupjauti šių nunykusių lapų. Palikti per žiemą, jie tarnauja kaip natūrali, papildoma apsauga šaknų sistemai nuo šalčio. Juos pašalinti reikėtų tik anksti pavasarį, prieš pradedant augti naujiems ūgliams.
Svarbu palaipsniui mažinti laistymą rudenį. Augalui ruošiantis ramybės periodui, jo vandens poreikis smarkiai sumažėja. Per drėgna dirva žiemą yra pavojingesnė nei sausumas, nes šlapia žemė labiau įšąla ir gali pažeisti šaknis. Paskutinį kartą gausiau palaistyti reikėtų prieš pat užšąlant žemei, ypač jei ruduo buvo sausas. Tai padės augalui sukaupti drėgmės atsargų žiemai, tačiau svarbu neperlieti.
Prieš prasidedant didesniems šalčiams, dirvą aplink papartį būtina mulčiuoti. Mulčias veikia kaip izoliacinis sluoksnis, apsaugantis šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Be to, jis padeda išlaikyti drėgmę dirvoje ir neleidžia jai sukietėti. Mulčiavimas yra bene svarbiausia rudeninės paparčio priežiūros dalis, ypač jauniems, pirmaisiais metais augantiems augalams.
Mulčiavimas ir apsauga
Mulčiavimui geriausia naudoti birias, orui pralaidžias organines medžiagas. Puikiai tinka sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ar klevo), durpės, kompostas, pušų spygliai ar smulkinta žievė. Reikėtų vengti sunkių, linkusių susigulėti medžiagų, pavyzdžiui, šlapių pjuvenų, nes po jomis gali kauptis drėgmė ir prasidėti puvimo procesai. Mulčio sluoksnis turėtų būti gana storas, apie 10–15 centimetrų, ir paskleistas plačiai aplink augalo pagrindą.
Mulčiuoti reikėtų po pirmųjų stipresnių šalnų, kai žemės paviršius jau šiek tiek įšąla. Per ankstyvas mulčiavimas gali privilioti peles ir kitus graužikus, kurie po šiltu mulčio sluoksniu gali įsirengti lizdus ir apgraužti augalo šaknis. Be to, per anksti uždengus augalą, jis gali „perkaisti” šiltesnėmis rudens dienomis ir pradėti pūti. Svarbu leisti augalui natūraliai užmigti ir sukietėti prieš jį apdengiant.
Besniegė žiema yra didžiausias iššūkis augalams. Sniegas yra geriausia natūrali izoliacija, apsauganti nuo didelių šalčių. Jei žiema sausa ir be sniego, mulčio sluoksnis tampa gyvybiškai svarbus. Papildomai galima uždengti augalą eglišakėmis. Jos ne tik suteikia papildomą apsaugą nuo šalčio, bet ir sulaiko sniegą, kai jo pagaliau iškrenta, bei apsaugo nuo aštrios žiemos saulės, kuri gali pakenkti augalui atlydžio metu.
Pavasarį, kai pavojus didelių šalčių praeina ir žemė pradeda atitirpti, mulčią reikia atsargiai nuimti. Nereikėtų to daryti per anksti, kad vėlyvos pavasario šalnos nepakenktų pradedantiems dygti jauniems ūgliams. Tačiau ir delsti negalima, nes po storu mulčio sluoksniu žemė lėčiau įšyla, o tai stabdo augalo augimą. Mulčią geriausia nuimti palaipsniui, per kelias dienas, debesuotu oru, kad augalas priprastų prie kintančių sąlygų.
Vazonuose auginamų paparčių žiemojimas
Paparčiai, auginami vazonuose, yra labiau pažeidžiami šalčio, nes jų šaknų sistema nėra apsaugota storu žemės sluoksniu. Palikti lauke per žiemą be jokios apsaugos, jie greičiausiai sušals. Todėl vazonuose augančius japoniškuosius paparčius reikia specialiai paruošti žiemai. Yra keli būdai, kaip tai padaryti, priklausomai nuo turimų sąlygų.
Idealus variantas – perkelti vazoną į vėsią, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą. Tam tinka nešildomas garažas, rūsys, veranda ar šaltas šiltnamis. Temperatūra turėtų svyruoti nuo 0 iki +10 laipsnių Celsijaus. Šviesa ramybės periodu nėra būtina, nes augalo antžeminė dalis vis tiek nunyksta. Žiemojimo metu laistyti reikia labai retai, vos kartą per mėnesį ar dar rečiau, tik tam, kad visiškai neišdžiūtų substratas.
Jei nėra galimybės perkelti augalo į patalpą, vazoną galima įkasti į žemę sode. Reikia iškasti duobę, atitinkančią vazono dydį, ir įstatyti jį taip, kad vazono kraštas būtų lygus su žemės paviršiumi. Iš viršaus augalą reikia gausiai pamulčiuoti lapais ar durpėmis ir uždengti eglišakėmis, kaip ir grunte augančius paparčius. Žemė veiks kaip natūralus izoliatorius ir apsaugos šaknis nuo peršalimo.
Kitas būdas – apšiltinti patį vazoną. Vazonas su augalu statomas į daug didesnę dėžę, o tarpas tarp vazono sienelių ir dėžės pripildomas izoliacine medžiaga. Tam tinka durpės, sausi lapai, spygliuočių spygliai, šiaudai ar net putplastis. Visą konstrukciją reikėtų apvynioti agroplėvele ar kita orui pralaidžia medžiaga. Svarbu neužmiršti palikti drenažo angų atvirų, kad nesikauptų vandens perteklius. Viršų taip pat reikia mulčiuoti ir dengti eglišakėmis.
Pavasarinis atgaivinimas
Pavasarį, nutirpus sniegui ir atšilus orui, ateina laikas palaipsniui „žadinti” papartį iš žiemos miego. Pirmiausia reikia atsargiai nuimti eglišakes ir didžiąją dalį mulčio sluoksnio. Šiek tiek mulčio galima palikti, nes jis apsaugos nuo galimų pavasario šalnų ir patręš dirvą. Taip pat reikia nupjauti visus pernykščius, sudžiūvusius lapus iki pat žemės paviršiaus. Tai leis naujiems ūgliams lengviau prasikalti ir užtikrins tvarkingą augalo išvaizdą.
Atidengus augalą, reikėtų įvertinti dirvožemio drėgmę. Jei pavasaris sausas, reikėtų pradėti saikingai laistyti, kad sužadintumėte šaknų veiklą. Pirmasis tręšimas taip pat atliekamas pavasarį, kai jau aiškiai matomi nauji ūgliai. Geriausia patręšti plonu komposto sluoksniu arba lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis trąšomis. Tai suteiks augalui jėgų naujam augimo sezonui.
Vazonuose žiemojusius paparčius taip pat reikia palaipsniui grąžinti į lauką. Kai praeina didžiausių šalnų pavojus, juos galima išnešti į lauką ir iš pradžių laikyti pavėsingesnėje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Pirmąsias savaites reikėtų atidžiai stebėti oro prognozes ir, jei numatomos šalnos, per naktį vazoną įnešti atgal į patalpą arba apdengti. Kai augalas pripras prie lauko sąlygų, jį galima perkelti į nuolatinę vasaros vietą.
Kantriai laukite, kol išaugs nauji lapai. Japoniškieji paparčiai pavasarį bunda gana vėlai, todėl neišsigąskite, jei kiti sodo augalai jau žaliuoja, o jūsų papartis dar nerodo gyvybės ženklų. Jauni, susisukę ūgliai pasirodys, kai žemė pakankamai įšils. Tinkamai peržiemojęs ir pavasarį atgaivintas augalas greitai suformuos vešlų kerą ir vėl taps pavėsingo sodo puošmena.
Fotó forrása: David J. Stang, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
