Tinkamas apšvietimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių japoniškojo paparčio sveikatą, augimą ir, svarbiausia, išskirtinę lapų spalvą. Šis augalas, kilęs iš pavėsingų ir drėgnų Azijos miškų, yra puikiai prisitaikęs augti menkesnio apšvietimo sąlygomis, po medžių ir krūmų laja. Būtent šešėlyje ar pusšešėlyje atsiskleidžia visa jo spalvų paletė – sidabriniai, žalsvi, burgundiški ir violetiniai atspalviai. Supratimas, kokios šviesos reikia šiam paparčiui ir kaip išvengti apšvietimo klaidų, yra raktas į sėkmingą jo auginimą ir ilgalaikį dekoratyvumą.
Idealios apšvietimo sąlygos japoniškajam paparčiui yra pilnas arba dalinis pavėsis. Pilnas pavėsis reiškia, kad augalas negauna tiesioginių saulės spindulių visą dieną, tačiau gauna pakankamai išsklaidytos dienos šviesos. Tokios sąlygos dažniausiai būna šiaurinėje pastatų pusėje arba po tankia medžių laja. Dalinis pavėsis, dar vadinamas pusšešėliu, reiškia, kad augalas gauna kelias valandas (2–4) tiesioginės, bet neintensyvios saulės, geriausiai – rytinės. Rytinė saulė nėra tokia kaitri kaip vidurdienio ar popietinė, todėl nenudegina gležnų paparčio lapų.
Tinkamas apšvietimas yra tiesiogiai susijęs su lapų spalvos intensyvumu. Nors tai yra pavėsio augalas, visiškoje, gilioje tamsoje, kur nepatenka pakankamai atspindėtos šviesos, japoniškasis papartis augs prastai. Jo lapai bus smulkūs, ištįsę, o svarbiausia – praras savo unikalias spalvas ir taps tiesiog žali. Norint išgauti kuo ryškesnius sidabrinius ir violetinius tonus, augalui reikia šiek tiek šviesos. Būtent todėl rytinės saulės spinduliai arba labai šviesus pavėsis yra laikomi optimaliais.
Sodinant papartį sode, svarbu stebėti, kaip saulė keliauja per sklypą skirtingu paros ir metų laiku. Vieta, kuri pavasarį yra pavėsyje, vasarą, saulei pakilus aukščiau, gali atsidurti tiesioginiuose spinduliuose. Atidžiai parinkite tokią vietą, kuri išliks pavėsinga ir apsaugota visą vegetacijos periodą. Geras orientyras yra kitų pavėsį mėgstančių augalų, tokių kaip melsvės (Hosta) ar astilbės, buvimas – jei jie gerai auga, tikėtina, tinks ir japoniškajam paparčiui.
Auginant papartį patalpose, galioja panašios taisyklės. Geriausia vieta vazonui – prie šiaurinio ar rytinio lango. Jei langai yra pietų ar vakarų pusėje, vazoną reikėtų statyti toliau nuo lango arba už lango esančią šviesą filtruoti per užuolaidą. Svarbu stebėti augalą ir, jei reikia, keisti jo vietą, ieškant optimalaus apšvietimo balanso, kad lapai būtų kuo spalvingesni, bet neapdegtų.
Daugiau straipsnių šia tema
Per didelio saulės kiekio poveikis
Tiesioginiai, ypač vidurdienio, saulės spinduliai yra didžiausias japoniškojo paparčio priešas. Per didelis šviesos intensyvumas sukelia stiprų stresą augalui ir palieka akivaizdžius pažeidimus. Pirmasis ir labiausiai pastebimas požymis yra lapų nudegimas. Ant lapų atsiranda baltos, gelsvos ar rusvos sausos dėmės, kurios atrodo kaip išdegintos. Pažeisti lapai nebeatsigauna ir praranda savo dekoratyvumą.
Net jei lapai tiesiogiai nenudega, per didelis saulės kiekis lemia spalvų išblukimą. Unikalūs sidabriniai ir purpuriniai atspalviai išnyksta, lapai tampa blankiai žali arba pagelsta. Augalas praranda savo pagrindinę dekoratyvinę vertę. Tai yra gynybinė augalo reakcija, bandant apsisaugoti nuo per didelio šviesos srauto, kuris pažeidžia chlorofilą ir kitus pigmentus.
Be estetinių problemų, perteklinė saulė sukelia ir fiziologinių sutrikimų. Augalas pradeda sparčiai garinti vandenį per lapus, o šaknys nespėja jo tiekti. Dėl to lapai vysta, džiūsta nuo kraštų ir garbanojasi. Net ir gausiai laistant, karštą ir saulėtą dieną augalui gali būti sunku išlaikyti vandens balansą. Ilgainiui nuolatinis stresas dėl saulės pertekliaus gali visiškai nualinti ir pražudyti augalą.
Jei pastebite, kad jūsų papartis kenčia nuo saulės pertekliaus, būtina nedelsiant imtis priemonių. Jei įmanoma, perkelkite jį į pavėsingesnę vietą. Jei augalas auga grunte ir jo perkelti negalima, reikia sukurti dirbtinį pavėsį. Tam galima pasodinti aukštesnių augalų iš saulėtosios pusės, pastatyti dekoratyvinę sienelę ar tiesiog vasaros metu įrengti laikiną pridengimą iš agroplėvelės ar specialaus tinklo.
Daugiau straipsnių šia tema
Nepakankamo apšvietimo pasekmės
Nors japoniškasis papartis yra pavėsio augalas, jam vis tiek reikalinga šviesa gyvybiniams procesams, tokiems kaip fotosintezė. Augdamas per tamsioje vietoje, pavyzdžiui, giliame pastatų šešėlyje ar po labai tankiais spygliuočiais, kur nepatenka beveik jokia šviesa, augalas pradeda skursti. Pagrindinis nepakankamo apšvietimo požymis yra augimo sulėtėjimas ir ištįsimas. Augalas stiepiasi šviesos link, jo lapkočiai tampa neproporcingai ilgi ir silpni, o visas keras atrodo retas ir iškrikęs.
Kaip jau minėta, esant šviesos trūkumui, japoniškasis papartis praranda savo išskirtines spalvas. Augalas stengiasi pagaminti kuo daugiau chlorofilo, kad „pagautų” kiekvieną įmanomą šviesos spindulį, todėl sidabriniai ir violetiniai atspalviai užgožiami intensyvia žalia spalva. Lapai gali tapti visiškai žali, ir augalas atrodys kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis papartis.
Be to, augalas, kenčiantis nuo šviesos stygiaus, tampa silpnesnis ir labiau pažeidžiamas ligų bei kenkėjų. Dėl sulėtėjusios fotosintezės jis pagamina mažiau energijos, reikalingos augimui ir atsparumui palaikyti. Drėgnoje ir tamsioje aplinkoje taip pat susidaro palankesnės sąlygos plisti grybelinėms ligoms, pavyzdžiui, šaknų puviniui ar lapų dėmėtligėms.
Jei jūsų papartis atrodo ištįsęs ir praradęs spalvas, greičiausiai jam trūksta šviesos. Reikėtų jį perkelti į šviesesnę vietą, kurioje yra daugiau išsklaidytos šviesos arba kelias valandas per dieną šviečia rytinė saulė. Pagerinus apšvietimo sąlygas, naujai augantys lapai jau turėtų būti ryškesni ir spalvingesni, o augalas taps tvirtesnis ir kompaktiškesnis.
Kaip rasti tobulą vietą
Tobulos vietos paieška japoniškajam paparčiui yra balanso tarp per daug ir per mažai šviesos radimas. Prieš sodinant, visą dieną stebėkite pasirinktą sodo vietą. Atkreipkite dėmesį, kada ir kiek laiko ją apšviečia tiesioginė saulė. Ideali vieta gaus tiesioginės saulės ne ilgiau kaip 2–4 valandas, ir tai turėtų būti rytinė saulė (iki maždaug 11 val. ryto). Likusią dienos dalį vieta turėtų būti šviesiame pavėsyje.
Geras sprendimas – sodinti paparčius po lapuočiais medžiais. Pavasarį, kol medžiai dar be lapų, paparčiai gauna daugiau šviesos, kuri skatina jų augimą. Vėliau, kai medžiai sulapoja, jie sukuria natūralų, filtruotą pavėsį, kuris apsaugo paparčius nuo karštos vasaros saulės. Tokios sąlygos labai primena natūralią paparčių augavietę miške.
Nebijokite eksperimentuoti. Jei nesate tikri dėl vietos, galite iš pradžių pasodinti papartį į vazoną. Augindami vazone, galėsite lengvai perkelti augalą iš vienos vietos į kitą, stebėdami jo reakciją į skirtingą apšvietimą. Kai rasite vietą, kurioje papartis jaučiasi ir atrodo geriausiai, galėsite jį persodinti į gruntą.
Atsižvelkite į veislės ypatumus. Egzistuoja daugybė japoniškojo paparčio veislių, ir kai kurios iš jų gali turėti šiek tiek skirtingus šviesos poreikius. Pavyzdžiui, veislės su ryškesniais sidabriniais atspalviais dažnai reikalauja šiek tiek daugiau šviesos, kad išlaikytų savo spalvą, palyginti su tamsesnėmis, labiau purpurinėmis veislėmis. Prieš pirkdami augalą, pasidomėkite konkrečios veislės rekomendacijomis.
Fotó forrása: David J. Stang, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
