Japoniškasis papartis yra gana atsparus augalas, tačiau, kaip ir visi kiti sodo gyventojai, kartais gali nukentėti nuo ligų ar kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar bendras augalo nusilpimas. Laiku pastebėjus pirmuosius simptomus ir pritaikius tinkamas priemones, galima išsaugoti augalo dekoratyvumą ir sveikatą. Svarbiausia yra prevencija – sveikas ir stiprus augalas, augantis jam tinkamomis sąlygomis, yra daug atsparesnis bet kokiems iššūkiams.
Viena dažniausių problemų, su kuria susiduria paparčių augintojai, yra šaknų puvinys. Šią grybelinę ligą sukelia per didelė dirvožemio drėgmė ir prastas drenažas. Kai šaknys nuolat mirksta vandenyje, joms trūksta deguonies ir jos tampa pažeidžiamos patogeninių grybų. Pirmieji požymiai – vystantys, geltonuojantys lapai, nors dirva yra drėgna. Vėliau augalas nustoja augti, o jo šaknys tampa rudos, minkštos ir gleivėtos. Norint išvengti šaknų puvinio, būtina užtikrinti gerą drenažą ir laistyti saikingai.
Kita grybelinė liga, galinti pažeisti paparčius, yra lapų dėmėtligė. Ji pasireiškia rudomis arba juodomis dėmėmis ant lapų. Dažniausiai ši liga plinta drėgnu oru, kai lapai ilgai išlieka šlapi. Nors dėmėtligė retai būna pražūtinga augalui, ji gerokai sumažina jo dekoratyvumą. Pastebėjus pažeistus lapus, juos reikėtų nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, kad liga neplistų. Svarbi prevencinė priemonė – laistyti augalą ryte, pilant vandenį tiesiai ant žemės, o ne ant lapų.
Pilkasis kekeras (Botrytis) taip pat gali pulti paparčius, ypač jei jie auginami per tankiai ir prastai vėdinamoje vietoje. Ant augalo dalių atsiranda pilkas, purus pelėsio sluoksnis. Liga greitai plinta esant didelei oro drėgmei. Norint išvengti pilkojo kekero, reikia užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalus, nepertręšti azoto trąšomis ir laiku pašalinti pažeistas bei pūvančias augalų dalis. Esant stipriam pažeidimui, gali prireikti fungicidų.
Svarbu paminėti, kad daugumos grybelinių ligų galima išvengti laikantis tinkamos agrotechnikos. Sodinant palikite pakankamai erdvės tarp augalų, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti. Laiku šalinkite nukritusius lapus ir kitas augalines liekanas, kuriose gali žiemoti ligų sukėlėjai. Venkite perlaistymo ir užtikrinkite gerą dirvožemio drenažą. Stiprus ir sveikas augalas turi stiprų imunitetą ir yra pajėgus pats atsispirti ligoms.
Daugiau straipsnių šia tema
Prevencinės priemonės
Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Pirmas žingsnis – tinkamos vietos parinkimas. Japoniškasis papartis, pasodintas pavėsyje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje ir į derlingą, gerai drenuojamą dirvą, bus stiprus ir sveikas. Stresą patiriantis augalas, pavyzdžiui, augantis per saulėtoje vietoje ar sausoje dirvoje, yra daug labiau pažeidžiamas.
Reguliari augalų apžiūra yra labai svarbi. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite savo paparčius iš visų pusių, įskaitant apatinę lapų dalį. Anksti pastebėjus problemą, ją išspręsti yra daug lengviau. Ieškokite bet kokių pakitimų – dėmių ant lapų, pageltimo, apraizgytų ar apgraužtų lapų, taip pat pačių kenkėjų ar jų pėdsakų.
Švaros palaikymas aplink augalus yra dar viena svarbi prevencinė priemonė. Rudenį kruopščiai surinkite ir sunaikinkite visus nukritusius lapus ir kitas augalines liekanas. Jose gali slėptis kenkėjų kiaušinėliai ar ligų sukėlėjų sporos. Taip pat reguliariai ravėkite piktžoles, kurios gali būti ligų ir kenkėjų tarpiniai šeimininkai bei konkuruoti su paparčiu dėl vandens ir maistinių medžiagų.
Tinkamas laistymas ir tręšimas stiprina augalo imunitetą. Venkite perlaistymo, kuris sukelia šaknų puvinį, ir nepertręškite, ypač azoto trąšomis, kurios skatina vešlų, bet silpną augimą. Subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas užtikrina, kad augalas bus tvirtas ir atsparus. Mulčiavimas organinėmis medžiagomis ne tik maitina augalą, bet ir sukuria barjerą kai kuriems dirvoje gyvenantiems kenkėjams.
Daugiau straipsnių šia tema
Dažniausi kenkėjai
Vieni iš dažniausių ir daugiausiai žalos padarančių paparčių kenkėjų yra šliužai ir sraigės. Jie ypač mėgsta jaunus, gležnus, besiskleidžiančius paparčio lapus. Šie moliuskai aktyviausi būna naktį ir drėgnu oru. Jų daromą žalą lengva atpažinti – tai netaisyklingos formos skylės lapuose ir sidabriški gleivių pėdsakai. Kova su jais reikalauja kantrybės. Efektyviausia priemonė – rinkti juos rankomis vakarais arba anksti ryte.
Aplink augalus galima sukurti barjerus, kurių šliužai nemėgsta. Tam tinka aštrios medžiagos, tokios kaip susmulkinti kiaušinių lukštai, aštrus žvyras, spygliuočių spygliai ar diatominė žemė. Taip pat galima naudoti specialias komercines priemones – granules nuo šliužų. Tačiau naudojant jas reikia būti atsargiems, ypač jei sode lankosi vaikai ar augintiniai, ir rinktis saugesnes, geležies fosfato pagrindu pagamintas granules.
Kartais paparčius gali apnikti amarai. Šie smulkūs, dažniausiai žali arba juodi vabzdžiai, siurbia augalų sultis, dažniausiai įsitaisę ant jaunų ūglių ir apatinės lapų pusės. Dėl jų veiklos lapai deformuojasi, gelsta, o augalas silpsta. Gausiai apniktas augalas gali būti padengtas lipniu skysčiu – amarų išmatomis, ant kurių gali įsimesti juodasis pelėsis. Amarų kolonijas galima nuplauti stipria vandens srove arba naudoti žaliąjį muilą ar kitus insekticidinius muilus.
Retesni, bet taip pat galimi kenkėjai yra miltuotieji skydamariai ir voratinklinės erkės, ypač jei papartis auginamas patalpose, kur oras sausas. Miltuotieji skydamariai atrodo kaip maži balti vatos gumulėliai, susitelkę lapų pažastyse ir ant stiebų. Voratinklinės erkės yra labai mažos, sunkiai įžiūrimos plika akimi, o jų buvimą išduoda plonas voratinklis ant augalo ir smulkūs gelsvi taškeliai ant lapų. Kovai su šiais kenkėjais naudojami insekticidai arba akaricidai, taip pat svarbu padidinti oro drėgmę.
Kovos būdai
Susidūrus su kenkėjais ar ligomis, pirmiausia reikėtų išbandyti mechaninius ir biologinius kovos būdus, o chemines priemones palikti kaip paskutinę išeitį. Mechaninis būdas – tai kenkėjų (pvz., sraigių, vikšrų) rinkimas rankomis, pažeistų augalo dalių pašalinimas, amarų kolonijų nuplovimas vandeniu. Šie būdai yra ekologiški ir nekenkia aplinkai.
Biologinė kontrolė apima natūralių priešų naudojimą. Pavyzdžiui, boružės ir jų lervos aktyviai naikina amarus. Galima privilioti šiuos naudingus vabzdžius į sodą, sodinant jiems patinkančius augalus, arba tiesiog įsigyti jų specializuotose parduotuvėse. Taip pat naudingi yra paukščiai, ežiai, rupūžės, kurie minta šliužais ir sraigėmis. Sukūrus palankias sąlygas šiems sodo pagalbininkams, galima natūraliai reguliuoti kenkėjų populiaciją.
Yra daug liaudiškų ir ekologiškų priemonių, kurias galima pasigaminti patiems. Pavyzdžiui, purškimas dilgėlių ar česnakų ištrauka gali atbaidyti amarus. Žaliojo muilo tirpalas taip pat yra efektyvi ir saugi priemonė nuo daugumos minkštakūnių kenkėjų. Svarbu prisiminti, kad šias priemones reikia naudoti reguliariai, nes jos neturi ilgalaikio poveikio.
Cheminius pesticidus ir fungicidus reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės nepadeda ir kyla grėsmė augalo gyvybei. Renkantis chemines priemones, būtina atidžiai perskaityti etiketę, įsitikinti, kad priemonė tinka konkrečiai problemai spręsti ir yra saugi naudoti ant dekoratyvinių augalų. Griežtai laikykitės naudojimo instrukcijų, dozavimo ir saugumo reikalavimų, purkškite ramiu, nevėjuotu oru, geriausiai vakare.
Fiziologinės problemos
Ne visos paparčių problemos yra susijusios su ligomis ar kenkėjais. Kartais augalo išvaizdos pokyčius sukelia fiziologiniai sutrikimai, kylantys dėl netinkamų auginimo sąlygų. Viena dažniausių tokių problemų yra lapų galiukų ir kraštų rudavimas. Dažniausiai tai sukelia sausas oras, drėgmės trūkumas dirvoje arba per didelė druskų koncentracija dėl per gausaus tręšimo ar kieto laistymo vandens.
Išblyškę, beveik balti lapai dažniausiai yra per didelio saulės kiekio pasekmė. Japoniškasis papartis yra pavėsio augalas, ir tiesioginiai saulės spinduliai tiesiog „išdegina” pigmentą iš jo lapų. Tokiu atveju augalą reikia kuo skubiau perkelti į pavėsingesnę vietą. Jei perkelti neįmanoma, reikėtų sukurti dirbtinį pavėsį, pavyzdžiui, pasodinus šalia aukštesnių augalų.
Smulkūs, neišsivystę lapai ir lėtas augimas gali rodyti maistinių medžiagų trūkumą arba per daug suspaustą šaknų sistemą, jei augalas auginamas vazone. Jei papartis seniai nepersodintas, jam gali tiesiog trūkti vietos. Tokiu atveju persodinimas į didesnį vazoną su šviežia žeme greitai išspręs problemą. Jei augalas auga grunte, vertėtų pamulčiuoti jį kompostu arba patręšti subalansuotomis trąšomis.
Svarbu išmokti „skaityti” savo augalą ir suprasti jo siunčiamus signalus. Atidi stebėsena ir greita reakcija į pokyčius leidžia laiku ištaisyti klaidas ir užkirsti kelią rimtesnėms problemoms. Tinkama vieta, subalansuotas laistymas ir organinėmis medžiagomis turtinga dirva yra trys pagrindiniai ramsčiai, užtikrinantys japoniškojo paparčio sveikatą ir ilgaamžiškumą.
Fotó forrása: David J. Stang, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons
