Japoniškojo klevo (Acer palmatum) šviesos poreikis yra vienas iš subtiliausių ir svarbiausių auginimo aspektų, tiesiogiai veikiantis ne tik augalo sveikatą, bet ir jo didžiausią puošmeną – lapų spalvą. Skirtingai nuo daugelio kitų medžių, kuriems galioja paprasta taisyklė „kuo daugiau saulės, tuo geriau”, japoniškieji klevai reikalauja labiau subalansuoto požiūrio. Optimalus apšvietimas priklauso nuo konkrečios veislės, klimato zonos ir net metų laiko. Tinkamos vietos parinkimas, atsižvelgiant į saulės judėjimą sode, yra raktas į ryškiaspalvę, sveiką lapiją ir ilgaamžį, gyvybingą medį.
Iš esmės, japoniškieji klevai yra dalinio pavėsio augalai. Jų natūraliose augimvietėse Azijos miškuose jie dažnai auga kaip pomiškio medžiai, po didesnių medžių lajomis, kurios apsaugo juos nuo tiesioginių ir kaitrių saulės spindulių. Daugumai veislių idealios sąlygos yra rytinė saulė ir popietinis pavėsis. Rytiniai saulės spinduliai yra švelnesni ir ne tokie karšti, jie suteikia pakankamai energijos fotosintezei ir padeda išryškinti lapų spalvas, tačiau nekelia nudegimo pavojaus. Popietinė saulė, ypač vasaros viduryje, yra daug intensyvesnė ir gali pažeisti gležnus lapus.
Saulės perteklius yra viena dažniausių japoniškųjų klevų auginimo problemų. Tiesioginiai, karšti vidurdienio saulės spinduliai gali sukelti lapų nudegimą. Šis pažeidimas pasireiškia lapų kraštų parudavimu, džiūvimu ir susiraitimu, o kartais ant lapų atsiranda baltos ar pilkšvos dėmės. Labiausiai pažeidžiami būna jauni, neseniai pasodinti medeliai, kurių šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, kad aprūpintų augalą pakankamu kiekiu vandens karštuoju metu. Taip pat ypač jautrios yra veislės su smulkiai karpytais (dissectum tipo) ir šviesiais, gelsvais ar margais lapais.
Kita vertus, visiškas pavėsis taip pat nėra idealus pasirinkimas. Nors medis tokiomis sąlygomis gali išgyventi, tačiau jam trūks šviesos energijos normaliam augimui. Šviesos trūkumas dažniausiai pasireiškia tuo, kad augalas ištįsta, jo šakos tampa retos, o lapai praranda veislei būdingą ryškią spalvą. Raudonlapės veislės gali tapti blankiai purpurinės ar net žalsvos, o geltonlapės – šviesiai žalios. Norint išgauti maksimalų spalvinį efektą, ypač raudonoms ir geltonoms veislėms, tam tikras kiekis tiesioginės saulės yra būtinas, tačiau tai turi būti subalansuota su apsauga nuo kaitriausių spindulių.
Veislių ypatumai ir šviesos tolerancija
Japoniškųjų klevų pasaulyje egzistuoja šimtai skirtingų veislių, ir jų reikalavimai šviesai gali šiek tiek skirtis. Bendrąja taisykle galima laikyti, kad veislės su tamsiai žaliais ar tamsiai raudonais, storesniais lapais yra atsparesnės saulei nei tos, kurių lapai yra šviesūs, margi ar smulkiai karpyti. Pavyzdžiui, populiarios raudonlapės veislės, tokios kaip ‘Bloodgood’ ar ‘Atropurpureum’, gali toleruoti daugiau saulės ir netgi reikalauja jos, kad išlaikytų sodrią spalvą. Tačiau net ir joms karščiausio klimato regionuose rekomenduojama suteikti pavėsį popietinėmis valandomis.
Veislės su šviesiai žaliais, geltonais ar oranžiniais lapais, pavyzdžiui, ‘Katsura’ ar ‘Aureum’, yra jautresnės nudegimams. Joms ypač svarbi rytinė saulė, kuri išryškina auksinę spalvą, ir apsauga nuo kaitrios popietės saulės, kuri gali greitai pažeisti lapus. Šios veislės puikiai jaučiasi filtruotoje šviesoje po retalajų medžių vainikais. Panašus principas galioja ir margalapėms veislėms, tokioms kaip ‘Butterfly’ ar ‘Shigitatsu Sawa’, kurių baltos ar kreminės lapų dalys neturi chlorofilo ir yra ypač jautrios saulės spinduliams.
Ypatingo dėmesio reikalauja karpytalapės (dissectum) veislės, pavyzdžiui, ‘Garnet’ ar ‘Viridis’. Jų lapai yra labai ploni, smulkiai iškarpyti ir primena nėrinius, todėl yra itin jautrūs tiek saulei, tiek vėjui. Šioms veislėms būtina parinkti vietą, apsaugotą nuo vidurdienio saulės ir stiprių vėjų. Jos geriausiai auga šviesiame pavėsyje, kur gauna pakankamai atspindėtos šviesos, bet nėra veikiamos tiesioginių spindulių. Saulėkaitoje jų lapai greitai apdžiūsta ir praranda dekoratyvumą.
Renkantis veislę savo sodui, svarbu ne tik atsižvelgti į jos išvaizdą, bet ir įvertinti savo sodo sąlygas. Jei turite saulėtą vietą, rinkitės atsparesnes veisles. Jei jūsų sodas yra pavėsingas, galite rinktis iš jautresnių, margalapių ar karpytalapių veislių. Teisingas veislės ir augimo vietos suderinimas yra pagrindinė sėkmės sąlyga.
Saulės poveikis lapų spalvai
Japoniškųjų klevų lapų spalva nėra statiška – ji keičiasi priklausomai nuo sezono, augalo amžiaus ir, svarbiausia, nuo gaunamos šviesos kiekio. Šviesa yra pagrindinis veiksnys, lemiantis pigmentų, tokių kaip chlorofilas (žalias), karotinoidai (geltoni ir oranžiniai) ir antocianinai (raudoni ir purpuriniai), gamybą ir santykį lapuose. Tinkamas apšvietimas leidžia atsiskleisti visai spalvų paletei, kurią gali pasiūlyti konkreti veislė.
Raudonlapėms veislėms, tokioms kaip ‘Atropurpureum’ grupės klevai, saulės šviesa yra būtina antocianinų gamybai. Esant pakankamam apšvietimui, lapai būna sodrios purpurinės ar raudonos spalvos. Jei toks medis auga per dideliame pavėsyje, antocianinų gamyba sumažėja, o chlorofilo – padidėja, todėl lapai tampa blankesni, purpuriškai žali ar net visiškai žali. Vasaros viduryje, net ir saulėtoje vietoje, kai kurios raudonlapės veislės gali šiek tiek pažaliuoti, tačiau rudenį, orams atvėsus, raudona spalva vėl suintensyvėja.
Veislėms, kurių lapai pavasarį būna ryškiai geltoni, oranžiniai ar rausvi, pavyzdžiui, ‘Katsura’ ar ‘Orange Dream’, rytinė saulė yra labai svarbi. Ji stimuliuoja karotinoidų ir ankstyvųjų antocianinų gamybą, suteikdama lapams įspūdingas spalvas. Vasarą, didėjant chlorofilo kiekiui, šios veislės dažniausiai tampa žalios arba gelsvai žalios, o rudenį, chlorofilui nykstant, vėl atsiskleidžia geltoni ir oranžiniai atspalviai. Per didelis pavėsis gali neleisti šioms veislėms pavasarį parodyti savo ryškiausių spalvų.
Margalapėms veislėms šviesos balansas yra ypač opus klausimas. Per daug saulės greitai nudegina baltas ar kremines lapų dalis. Per daug pavėsio skatina chlorofilo gamybą, todėl margumas gali sumažėti, o lapai tapti vientisai žali. Norint išlaikyti gražų ir ryškų margumą, šioms veislėms reikia ryškios, bet išsklaidytos šviesos arba tik kelių valandų švelnios rytinės saulės.
Idealios vietos parinkimas sode
Ieškant idealios vietos japoniškajam klevui, pirmiausia reikia stebėti saulės judėjimą savo sklype skirtingu paros ir metų laiku. Atkreipkite dėmesį, kurios vietos gauna rytinės saulės, o kurios yra apsaugotos nuo kaitrios popietinės saulės. Rytinė sodo pusė dažnai yra puikus pasirinkimas. Taip pat tinka vietos, kurias dalinai dengia aukštesnių medžių lajos ar pastatai, sukurdami filtruotą, margą apšvietimą.
Aukštesni, retalajai medžiai, pavyzdžiui, pušys ar beržai, gali būti puikūs japoniškųjų klevų kompanionai. Jų lajos praleidžia pakankamai šviesos, bet kartu apsaugo nuo pačių kaitriausių spindulių, sukurdamos natūralias, pomiškio sąlygas primenančią aplinką. Reikėtų vengti sodinti klevus po tankialajais medžiais, tokiais kaip klevai ar kaštonai, kur pavėsis gali būti per gilus, o šaknų konkurencija per didelė.
Sodinant prie pastatų, rytinė ar šiaurinė pusė dažniausiai yra saugesnis pasirinkimas nei vakarinė ar pietinė. Vakarinė pusė gauna karštą popietinę saulę, o prie pietinės sienos vasarą gali būti ypač karšta. Tačiau šaltesnio klimato regionuose, kur saulė nėra tokia intensyvi, pietinė ar vakarinė pusė, apsaugota nuo vėjo, gali būti tinkama atsparesnėms veislėms. Svarbu atsižvelgti į konkretaus regiono klimato ypatumus.
Nepamirškite atsižvelgti ir į atspindėtą šviesą. Šviesios sienos, tvoros ar takų dangos gali atspindėti saulės spindulius ir padidinti šviesos bei karščio intensyvumą. Kartais tai gali būti naudinga pavėsingesnėje vietoje, bet saulėtoje vietoje tai gali tapti papildomu stresą keliančiu faktoriumi. Kruopštus stebėjimas ir planavimas prieš sodinant atsiperka su kaupu, nes persodinti jau įsišaknijusį medį yra sudėtinga ir rizikinga.
