Siekiant išlaikyti japoniškojo klevo (Acer palmatum) sveikatą, gyvybingumą ir ryškią lapų spalvą, svarbu užtikrinti tinkamą maistinių medžiagų balansą dirvožemyje. Nors šie augalai nėra itin reiklūs trąšoms, auginami skurdesnėje dirvoje arba konteineriuose, jie gali stokoti būtinų elementų. Tinkamas tręšimas skatina sveiką augimą, stiprina augalo atsparumą ligoms ir kenkėjams bei padeda išryškinti veislei būdingas spalvas. Vis dėlto, pertręšimas gali būti žalingesnis nei maistinių medžiagų trūkumas, todėl svarbu žinoti, kada, kuo ir kaip tręšti šiuos elegantiškus medžius. Subalansuotas požiūris į tręšimą yra raktas į ilgalaikį japoniškojo klevo grožį.
Pagrindinės maistinės medžiagos, reikalingos japoniškajam klevui, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už lapų ir ūglių augimą, fosforas skatina šaknų sistemos vystymąsi ir žydėjimą, o kalis didina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui. Be šių makroelementų, augalui reikalingi ir mikroelementai, tokie kaip magnis (Mg), geležis (Fe), manganas (Mn) ir kiti, kurie dalyvauja fotosintezės ir kituose svarbiuose fiziologiniuose procesuose. Maistinių medžiagų trūkumas gali pasireikšti įvairiais simptomais: sulėtėjusiu augimu, smulkiais ar išblyškusiais lapais, chlorozės (lapų geltonavimo) požymiais.
Tręšimo poreikis labai priklauso nuo dirvožemio, kuriame auga klevas. Jei medis pasodintas į derlingą, humusingą sodo žemę, papildomai tręšti gali ir neprireikti, ypač jei pomedis kasmet mulčiuojamas kompostu ar kita organine medžiaga. Organinis mulčias pamažu yrančios medžiagos palaipsniui aprūpina dirvožemį visomis būtinomis maistinėmis medžiagomis. Tačiau jei dirvožemis yra smėlingas ir skurdus, arba jei pastebimi maisto medžiagų trūkumo požymiai, tręšimas tampa būtinas. Konteineriuose auginamus klevus reikia tręšti reguliariai, nes substrato tūris yra ribotas, o maistinės medžiagos greitai išsiplauna laistant.
Svarbu nepertręšti japoniškojo klevo, ypač azoto trąšomis. Azoto perteklius skatina pernelyg greitą ir vešlų augimą. Nauji ūgliai būna ilgi, silpni, neatsparūs ligoms ir šalčiui, nes nespėja tinkamai sumedėti iki žiemos. Be to, per didelis azoto kiekis gali „nudeginti” jautrias augalo šaknis ir neigiamai paveikti lapų spalvą, ypač raudonlapių veislių, kurios gali pradėti žaliuoti. Dėl šių priežasčių rekomenduojama rinktis lėto atpalaidavimo, subalansuotas trąšas, kuriose azoto kiekis nėra dominuojantis.
Kada geriausia tręšti
Optimalus laikas tręšti japoniškąjį klevą yra ankstyvas pavasaris, prieš prasidedant arba pačioje aktyvios vegetacijos pradžioje. Tręšimas šiuo metu suteikia augalui reikalingą impulsą naujų lapų ir ūglių augimui. Paprastai pakanka vieno tręšimo per metus, ypač jei naudojamos lėto veikimo trąšos. Šios trąšos palaipsniui, per kelis mėnesius, atpalaiduoja maistines medžiagas, užtikrindamos tolygų augalo maitinimą viso augimo sezono metu. Tręšti galima pradėti, kai dirvožemis jau yra atšilęs ir pumpurai pradeda brinkti.
Reikėtų vengti tręšimo vasaros viduryje ir pabaigoje, ypač trąšomis, kuriose gausu azoto. Vėlyvas tręšimas skatina naujų ūglių augimą, kurie nespės subręsti ir sumedėti iki pirmųjų šalnų. Tokie nesubrendę ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir greičiausiai nušals per žiemą, o tai susilpnins medį ir gali tapti infekcijų vartais. Jei vasarą pastebimi aiškūs maistinių medžiagų trūkumo požymiai, galima naudoti skystas, silpnos koncentracijos trąšas, tačiau tai reikėtų daryti atsargiai.
Ruduo taip pat nėra tinkamas laikas tręšti azoto turinčiomis trąšomis. Šiuo laikotarpiu augalas ruošiasi žiemos ramybei, o ne aktyviam augimui. Tačiau rudenį galima naudoti trąšas, kuriose nėra azoto, bet gausu fosforo ir kalio. Kalis padeda augalui geriau pasiruošti žiemai, didina jo atsparumą šalčiui ir stiprina ląstelių sieneles. Toks rudeninis tręšimas ypač naudingas jauniems arba silpnesniems augalams. Taip pat rudenį galima aplink medį paskleisti sluoksnį komposto, kuris per žiemą pamažu skaidysis ir pavasarį praturtins dirvožemį.
Naujai pasodintų japoniškųjų klevų pirmaisiais metais tręšti nerekomenduojama. Augalui reikia laiko adaptuotis naujoje vietoje ir sutelkti energiją į šaknų sistemos vystymą. Tinkamai paruošta, organinėmis medžiagomis praturtinta sodinimo duobė suteiks pakankamai maisto medžiagų pirmajam sezonui. Tręšti galima pradėti antraisiais ar trečiaisiais metais po pasodinimo, kai medis jau gerai įsišaknija. Pernelyg ankstyvas tręšimas gali pakenkti jaunoms, jautrioms šaknims.
Trąšų rūšys ir pasirinkimas
Japoniškiems klevams tręšti galima naudoti įvairių tipų trąšas: organines ir mineralines, skystas ir birias. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, gerai perpuvęs mėšlas, biohumusas ar kaulų miltai, yra puikus pasirinkimas. Jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina humuso kiekį ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organinės trąšos veikia lėtai ir palaipsniui, todėl sumažėja pertręšimo rizika. Komposto sluoksnis, paskleistas pavasarį aplink medį kaip mulčias, yra vienas geriausių ir saugiausių tręšimo būdų.
Mineralinės trąšos veikia greičiau ir turi tiksliai žinomą maistinių medžiagų sudėtį. Japoniškiems klevams geriausia rinktis lėto atpalaidavimo granuliuotas trąšas, skirtas dekoratyviniams lapuočiams medžiams, rododendrams ar viržiniams augalams (nes jos dažnai būna pritaikytos rūgštesnį dirvožemį mėgstantiems augalams). Svarbu atkreipti dėmesį į N-P-K (azoto-fosforo-kalio) santykį. Reikėtų vengti trąšų su dideliu azoto kiekiu (pirmasis skaičius). Subalansuota formulė, pavyzdžiui, 10-10-10, arba formulė su mažesniu azoto kiekiu, pavyzdžiui, 5-10-10, yra tinkamesnis pasirinkimas.
Skystos trąšos yra greito poveikio ir tinka, kai reikia greitai pašalinti maistinių medžiagų trūkumo simptomus, pavyzdžiui, lapų chlorozę. Jos taip pat yra geras pasirinkimas konteineriuose auginamiems klevams, kuriuos vegetacijos metu galima tręšti kas 2-4 savaites stipriai atskiestu tirpalu. Tačiau naudojant skystas trąšas, svarbu griežtai laikytis gamintojo nurodytų normų, nes jas lengva perdozuoti ir „nudeginti” šaknis. Tręšti skystomis trąšomis galima tik ant drėgnos žemės, niekada ant sausos.
Specifinėms problemoms spręsti galima naudoti atskirų elementų trąšas. Pavyzdžiui, jei lapai gelsta, o gyslos lieka žalios (geležies chlorozė), ypač šarminėje dirvoje, augalą galima palaistyti geležies chelato tirpalu. Magnio trūkumui kompensuoti naudojamas magnio sulfatas (Epsom druska). Prieš naudojant tokias trąšas, verta įsitikinti, kad problema tikrai yra konkretaus elemento trūkumas. Dirvožemio tyrimas gali padėti tiksliai nustatyti, kokių maistinių medžiagų trūksta.
Kaip teisingai tręšti
Prieš tręšiant, ypač biriomis ar skystomis trąšomis, svarbu gerai palaistyti dirvožemį aplink medį. Tręšimas sausoje žemėje gali pažeisti ir nudeginti augalo šaknis. Vanduo padeda tolygiau paskirstyti maistines medžiagas dirvožemyje ir padaro jas lengviau prieinamas augalui. Todėl geriausia tręšti po lietaus arba po gausaus laistymo. Ši taisyklė ypač svarbi naudojant greito veikimo mineralines trąšas.
Granuliuotas lėto veikimo trąšas reikia tolygiai paskleisti ant dirvožemio paviršiaus aplink medį. Trąšas reikėtų barstyti plačiu ratu, prasidedančiu per keliasdešimt centimetrų nuo kamieno ir besitęsiančiu iki lajos kraštų ar šiek tiek už jų, nes būtent ten yra aktyviausia šaknų zona. Nereikėtų berti trąšų tiesiai prie kamieno. Po paskleidimo, trąšas rekomenduojama švelniai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį grėbliuku ir dar kartą palaistyti. Tai padės trąšoms greičiau ištirpti ir pasiekti šaknis.
Naudojant skystas trąšas, būtina jas atskiesti vandeniu tiksliai pagal gamintojo instrukcijas. Paprastai rekomenduojama naudoti silpnesnį tirpalą nei nurodyta, ypač jautriems augalams, tokiems kaip japoniškieji klevai. Paruoštu tirpalu laistomas dirvožemis aplink medį, stengiantis, kad kuo mažiau jo patektų ant lapų. Tręšimas per lapus (purškiant trąšų tirpalu) japoniškiems klevams paprastai netaikomas ir gali būti žalingas, nes gali nudeginti gležnus lapus.
Tręšiant organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas ar perpuvęs mėšlas, pertręšimo rizika yra minimali. Paprasčiausiai paskleiskite 3-5 cm storio sluoksnį ant pomedžio dirvožemio pavasarį, palikdami tarpą aplink kamieną. Šis sluoksnis veiks ir kaip trąša, ir kaip mulčias. Svarbu naudoti tik gerai subrendusį kompostą ar perpuvusį mėšlą, nes šviežios organinės medžiagos gali pakenkti augalui.
Maistinių medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Gebėjimas atpažinti maistinių medžiagų disbalanso požymius padeda laiku imtis reikiamų veiksmų. Dažniausias simptomas yra lapų spalvos pasikeitimas. Azoto trūkumas pasireiškia bendru augimo sulėtėjimu, smulkesniais nei įprasta lapais ir blyškia, gelsvai žalia jų spalva, ypač ant senesnių, apatinių lapų. Priešingai, azoto perteklius sukelia pernelyg vešlų, tamsiai žalių lapų augimą, silpnus, ištįsusius ūglius ir raudonlapių veislių spalvos praradimą.
Geležies trūkumas, arba chlorozė, yra dažna problema šarminiuose dirvožemiuose. Jis pasireiškia jaunų lapų geltonavimu, tačiau lapų gyslos išlieka žalios. Tai nutinka todėl, kad esant aukštam pH, augalas negali pasisavinti dirvožemyje esančios geležies. Magnio trūkumas taip pat sukelia chlorozę, tačiau ji dažniausiai pasireiškia ant senesnių lapų, o pageltonavimas atsiranda tarp gyslų, kartais formuojant V raidės formos žalią plotą prie lapo pagrindo.
Fosforo trūkumas gali lemti silpną šaknų sistemos vystymąsi, o lapai gali įgauti purpurinį ar rausvą atspalvį. Kalio trūkumas dažnai pasireiškia lapų kraštų pageltimu, vėliau parudavimu ir džiūvimu, tarsi lapai būtų apdeginti. Šie simptomai pirmiausia pastebimi ant senesnių lapų. Svarbu atskirti šiuos požymius nuo saulės nudegimo ar sausros padarinių, kurie taip pat gali sukelti lapų kraštų džiūvimą.
Svarbu suprasti, kad kartais problemos priežastis yra ne maistinių medžiagų trūkumas dirvožemyje, o augalo nesugebėjimas jų pasisavinti dėl netinkamų sąlygų, pavyzdžiui, per didelio ar per mažo dirvožemio pH, perlaistymo, šaknų pažeidimų ar dirvožemio suslėgimo. Prieš pradedant intensyviai tręšti, visada verta patikrinti šiuos veiksnius. Dažnai, sutvarkius laistymo režimą ar pakoregavus dirvožemio pH, mitybos problemos išsisprendžia savaime.
