Japoniškojo klevo (Acer palmatum) genėjimas yra menas, reikalaujantis subtilumo, kantrybės ir aiškaus tikslo supratimo. Skirtingai nuo daugelio sodo medžių, kuriuos reikia reguliariai ir stipriai genėti, japoniškieji klevai natūraliai formuoja gražią, grakščią lają, todėl dažnai jiems pakanka minimalios intervencijos. Pagrindinis genėjimo tikslas – ne radikaliai pakeisti medžio formą, o pabrėžti jo natūralų grožį, pagerinti sveikatą ir išlaikyti harmoningą struktūrą. Teisingai atliktas genėjimas gali paversti medį tikru meno kūriniu, o neteisingas – negrįžtamai sugadinti jo išvaizdą ir net pakenkti sveikatai.
Prieš pradedant genėti, svarbu suprasti, kodėl tai daroma. Yra keli pagrindiniai genėjimo tipai. Sanitarinis genėjimas yra pats svarbiausias ir būtinas visiems medžiams – jo metu šalinamos visos nudžiūvusios, ligotos, pažeistos ar nulūžusios šakos. Tai ne tik pagerina medžio išvaizdą, bet ir užkerta kelią ligų plitimui. Struktūrinis genėjimas atliekamas jauniems medeliams, siekiant suformuoti tvirtą pagrindinių šakų karkasą ir išvengti problemų ateityje, pavyzdžiui, per aštriu kampu augančių ar konkuruojančių kamienų.
Formuojamasis, arba estetinis, genėjimas yra skirtas lajos tankumui reguliuoti ir norimai formai palaikyti. Jo metu šalinamos susikertančios, viena į kitą besitrinančios šakos, taip pat tos, kurios auga į lajos vidų ar gadina bendrą siluetą. Šis genėjimas padeda atverti medžio struktūrą, kad būtų matomas grakštus šakų išsidėstymas, kuris yra ypač dekoratyvus žiemą. Taip pat pagerinama oro cirkuliacija lajos viduje, o tai sumažina grybelinių ligų riziką. Retinant lają, daugiau šviesos patenka į vidines šakas, todėl jos nenudžiūsta.
Svarbu pabrėžti, kad japoniškieji klevai yra jautrūs per stipriam genėjimui. Nereikėtų vienu metu pašalinti daugiau nei penktadalio visos lajos masės. Drastiškas genėjimas sukelia augalui didelį stresą ir gali išprovokuoti gausų smulkių, vertikaliai augančių ūglių, vadinamų „vilkūgliais”, augimą, kurie gadina medžio formą. Todėl genėti reikia apgalvotai, palaipsniui, kartais išdėstant procesą per kelis metus. Geriau nupjauti mažiau, nei padaryti klaidą, kurios ištaisyti nebebus galima.
Geriausias laikas genėti
Tinkamo laiko pasirinkimas genėjimui yra labai svarbus japoniškojo klevo sveikatai. Pats geriausias ir saugiausias laikas genėti yra žiema, kai medis yra ramybės būsenoje. Lapkričio, gruodžio, sausio mėnesiai yra idealūs, nes medis yra numetęs lapus, todėl aiškiai matoma visa šakų struktūra. Tai leidžia lengviau įvertinti, kurias šakas reikia pašalinti, norint pagerinti medžio formą ir sveikatą. Be to, genint ramybės periodu, išvengiama stipraus sulos tekėjimo, o medžio energetiniai resursai nėra eikvojami.
Reikėtų vengti genėjimo ankstyvą pavasarį (vasario pabaigoje, kovo, balandžio mėnesiais), kai prasideda intensyvus sulos judėjimas. Kaip ir beržai ar kiti klevai, japoniškieji klevai šiuo laikotarpiu stipriai „ašaroja” iš pjūvio vietų. Nors medis dėl to dažniausiai nežūva, tačiau praranda daug vandens ir jame ištirpusių maistinių medžiagų, o tai jį susilpnina. Be to, drėgnos žaizdos yra labiau pažeidžiamos grybelinių ir bakterinių infekcijų.
Vasarą, vegetacijos metu, galima atlikti nedidelį korekcinį genėjimą. Šiuo metu galima pašalinti jaunus, minkštus, ne vietoje augančius ūglius, kuriuos galima tiesiog nugnybti pirštais. Taip pat vasarą gerai matyti, kurios šakos yra per tankios ir užgožia kitas. Tačiau vasarą reikėtų vengti pjauti didesnes šakas. Nedidelis vasaros genėjimas gali padėti suvaldyti per daug vešlų augimą ir palaikyti norimą lajos formą.
Ruduo, iškart po lapų nukritimo, taip pat gali būti tinkamas laikas genėjimui, tačiau žiema vis tiek laikoma pranašesne. Rudenį genint yra rizika, kad pjūvio vietos nespės tinkamai užgyti iki didelių šalčių, o tai gali sukelti audinių pažeidimus. Apibendrinant, pagrindinį, didesnės apimties genėjimą geriausia planuoti žiemos viduryje, o smulkias korekcijas atlikti vasarą.
Genėjimo technika ir įrankiai
Kokybiškas genėjimas prasideda nuo tinkamų įrankių. Būtina naudoti labai aštrius ir švarius įrankius, kad pjūviai būtų lygūs ir greitai gytų. Atšipę įrankiai plėšo medieną ir žievę, palikdami nelygias žaizdas, kuriose lengvai įsimeta infekcijos. Smulkesnėms šakelėms (iki 1,5 cm skersmens) puikiai tinka aštrus genėjimo sekatorius. Storesnėms šakoms reikės genėjimo pjūklelio su smulkiais dantukais. Visada dezinfekuokite įrankius prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno medžio prie kito, ypač jei įtariate ligą. Tam tinka spiritas arba specialūs dezinfekciniai tirpalai.
Pjaunant šaką, svarbu tai daryti teisingoje vietoje. Smulkesnės šakelės kerpamos maždaug 0,5 cm virš pumpuro, nukreipto į lajos išorę. Pjūvis turi būti šiek tiek įstrižas, kad nuo jo nutekėtų vanduo. Pjaunant storesnę šaką, pjūvį reikia daryti ties šakos apykakle – nedideliu sustorėjimu toje vietoje, kur šaka jungiasi su kamienu ar didesne šaka. Šioje zonoje yra specialūs audiniai, kurie greitai užgydo žaizdą. Niekada nepalikite ilgų stuobrelių ir nepjaukite per arti kamieno, pažeisdami apykaklę.
Šalinant sunkią, didelę šaką, reikėtų taikyti trijų pjūvių metodą, kad būtų išvengta žievės atplėšimo. Pirmas pjūvis daromas iš apačios, maždaug 20-30 cm atstumu nuo kamieno, įpjaunant maždaug trečdalį šakos storio. Antras pjūvis daromas iš viršaus, kelis centimetrus toliau nuo pirmojo pjūvio (toliau nuo kamieno). Šaka nulūš ties šiais pjūviais, nepažeisdama kamieno žievės. Likusį stuobrelį nupjaukite trečiuoju pjūviu, jau prie pat šakos apykaklės.
Po genėjimo didesnių nei 2-3 cm skersmens žaizdų anksčiau buvo įprasta tepti sodo tepalu. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad daugeliu atvejų tai nėra būtina ir net gali būti žalinga, nes po tepalu susidaro palankios sąlygos puviniui vystytis. Medis turi natūralių gynybos mechanizmų ir geba pats užgydyti žaizdas. Svarbiausia yra padaryti švarų ir teisingą pjūvį. Sodo tepalą galima naudoti tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, jei genima netinkamu laiku arba yra didelė ligų plitimo rizika.
Ką genėti ir ko vengti
Pagrindinis genėjimo objektas – tai negyvos, ligotos ir pažeistos šakos. Jas reikia šalinti nedelsiant, nepriklausomai nuo metų laiko, nes jos yra potencialus infekcijos šaltinis. Toliau reikėtų ieškoti šakų, kurios trinasi viena į kitą arba susikerta. Tokiose vietose pažeidžiama žievė, todėl atsiranda pavojus ligoms. Paprastai paliekama stipresnė, geresnėje padėtyje esanti šaka, o kita pašalinama.
Svarbu atkreipti dėmesį į šakas, augančias į lajos vidų. Jos tankina lają, trukdo oro cirkuliacijai ir dažnai vis tiek nudžiūsta dėl šviesos trūkumo. Jų pašalinimas atveria medžio struktūrą ir pagerina bendrą estetinį vaizdą. Taip pat reikėtų šalinti vertikaliai augančius, stiprius ūglius, vadinamuosius „vilkūglius”, kurie ardo natūralią medžio formą. Reikia stebėti, ar neauga šakų per aštriu kampu nuo kamieno – tokios jungtys yra silpnos ir ateityje gali išlūžti.
Venkite simetriško genėjimo. Japoniškieji klevai yra vertinami dėl savo natūralios, dažnai asimetriškos formos. Stenkitės išlaikyti šį natūralumą, o ne sukurti tobulai apvalų ar geometrinį vainiką. Prieš nupjaunant šaką, visada atsitraukite ir įvertinkite, kaip tai pakeis bendrą medžio siluetą. Kartais geriau atlikti kelis mažus pjūvius skirtingose vietose, nei vieną didelį.
Niekada negenėkite medžio viršūnės, nebent tai yra absoliučiai būtina dėl aukščio apribojimų. Nupjovus viršūnę, sutrikdoma natūrali augimo forma ir išprovokuojamas tankus, šluotos formos ūglių augimas. Jei reikia sumažinti medžio aukštį, geriau tai daryti palaipsniui, per kelis metus, sutrumpinant viršūninę šaką iki stiprios, į šoną nukreiptos šakos. Šis metodas padeda išsaugoti natūralesnę išvaizdą.
Skirtingų formų klevų genėjimo ypatumai
Skirtingos japoniškųjų klevų augimo formos reikalauja šiek tiek skirtingo požiūrio į genėjimą. Stačiai augančios, medžio formos veislės, tokios kaip ‘Bloodgood’, genimos siekiant suformuoti vieną pagrindinį kamieną ir tvirtą šakų karkasą. Jaunystėje šalinami konkuruojantys kamienai, paliekant vieną stipriausią. Vėliau laja retinama, kad atsiskleistų graži šakų struktūra.
Krūmo formos, daug kamienų turinčios veislės genimos taip, kad būtų pabrėžtas jų natūralus daugiašakis augimas. Čia svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp atskirų kamienų, neleisti jiems per daug tankėti ir konkuruoti tarpusavyje. Kartais pašalinami kai kurie silpnesni kamienai, kad atsivertų erdvė stipresniems ir būtų sukurta įdomesnė kompozicija.
Sveriančiomis šakomis (dissectum) pasižyminčios veislės, dažnai vadinamos „grybo” formos klevais (‘Garnet’, ‘Viridis’), reikalauja ypač subtilaus genėjimo. Jų tikslas – išlaikyti kaskadinę, svyrančią formą. Dažniausiai šalinamos nudžiūvusios apatinės šakelės ir tos, kurios auga neįprasta kryptimi, pavyzdžiui, vertikaliai aukštyn arba žemyn, liesdamos žemę. Kartais viršutinės šakos švelniai retinamos, kad šviesa pasiektų apatinius sluoksnius ir jie nenudžiūtų, sukurdami „kiaurymės” efektą.
Nykštukinės ir lėtai augančios veislės dažnai reikalauja labai mažai genėjimo arba visai jo nereikalauja. Joms paprastai pakanka tik sanitarinio genėjimo. Bonsai stiliaus formavimas yra atskiras menas, reikalaujantis specifinių žinių ir technikų, ir jis labai skiriasi nuo įprasto sodo medžių genėjimo. Formuojant bonsai, naudojama speciali viela, o genėjimas yra daug detalesnis ir dažnesnis.
