Japoninis bananas yra tikras augimo čempionas, kuris per trumpą vegetacijos periodą sugeba išauginti milžinišką žaliąją masę. Tokiam sparčiam vystymuisi reikia didžiulio kiekio energijos ir maistinių medžiagų. Būtent todėl tinkamas ir subalansuotas tręšimas yra vienas iš kertinių sėkmingo šio augalo auginimo aspektų. Be pakankamo maisto kiekio bananas augs lėtai, jo lapai bus maži ir blyškūs, o bendra išvaizda toli gražu neprimins tos atogrąžų oazės, kurios tikitės savo sode. Supratimas, kokių elementų, kada ir kokiais kiekiais reikia šiam augalui, leis jums užtikrinti jo vešlų augimą ir įspūdingą išvaizdą.
Pagrindiniai maistiniai elementai, kurių bananui reikia dideliais kiekiais, yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už lapų ir stiebų augimą, todėl jo ypač daug reikia aktyvios vegetacijos pradžioje. Fosforas yra svarbus šaknų sistemos vystymuisi, energijos perdavimui ir žydėjimui (nors mūsų klimato sąlygomis žydėjimas yra retas reiškinys). Kalis, dažnai vadinamas „kokybės” elementu, stiprina augalo ląstelių sieneles, didina atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui, taip pat reguliuoja vandens apykaitą. Japoniniam bananui ypač svarbus didelis kalio kiekis.
Tręšimo planas turėtų būti sudarytas atsižvelgiant į augalo gyvenimo ciklą. Pavasarį, pradedant augti naujiems lapams, svarbiausia aprūpinti augalą azotu, kad būtų paskatintas greitas žaliosios masės augimas. Vasarą, kai augimas pats intensyviausias, reikia subalansuoto tręšimo visais trimis pagrindiniais elementais, su didesniu kalio akcentu. Artėjant rudeniui, azoto trąšų kiekį reikia mažinti, o kalio – didinti, kad augalas pasiruoštų žiemai, subrandintų audinius ir taptų atsparesnis šalčiui.
Be makroelementų (N, P, K), bananui taip pat reikia ir mikroelementų, tokių kaip magnis (Mg), siera (S), geležis (Fe), manganas (Mn) ir boras (B), nors ir mažesniais kiekiais. Mikroelementų trūkumas taip pat gali sukelti įvairius augimo sutrikimus, pavyzdžiui, lapų chlorozę (geltonavimą). Todėl geriausia naudoti kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra ne tik pagrindiniai NPK elementai, bet ir mikroelementų rinkinys, arba reguliariai praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas ar perpuvęs mėšlas, kurie yra natūralus mikroelementų šaltinis.
Tręšimo grafikas ir trąšų tipai
Tręšti japoninį bananą reikia pradėti pavasarį, kai tik pasirodo pirmieji augimo ženklai. Pirmasis tręšimas gali būti atliktas organinėmis trąšomis, pavyzdžiui, aplink augalą įterpiant gerai perpuvusio mėšlo ar komposto. Tai ne tik aprūpins augalą maistinėmis medžiagomis lėtai ir palaipsniui, bet ir pagerins dirvožemio struktūrą. Jei neturite organinių trąšų, galite naudoti lėto atpalaidavimo granuliuotas mineralines trąšas, skirtas pavasariniam tręšimui.
Daugiau straipsnių šia tema
Nuo vėlyvo pavasario iki vasaros pabaigos (maždaug nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio vidurio) yra pats intensyviausias tręšimo periodas. Šiuo metu rekomenduojama tręšti kas 1-2 savaites. Tam puikiai tinka vandenyje tirpios kompleksinės trąšos, skirtos lapiniams dekoratyviniams augalams. Rinkitės trąšas su subalansuota NPK formule arba šiek tiek didesniu azoto ir kalio kiekiu. Tręšiant skystomis trąšomis, svarbu laikytis gamintojo nurodytų normų ir niekada netręšti sausos žemės – visada prieš tai gausiai palaistykite augalą.
Kaip alternatyvą mineralinėms trąšoms galima naudoti įvairius organinius užpilus, pavyzdžiui, dilgėlių ar taukės raugą. Šie natūralūs užpilai yra turtingi azotu, kaliu ir mikroelementais. Taip pat puikiai tinka granuliuotos vištų išmatos, kurios yra labai koncentruota organinė trąša. Naudojant organines trąšas, svarbu nepadauginti, ypač jei jos yra šviežios, nes gali „nudeginti” augalo šaknis.
Nuo rugpjūčio pabaigos tręšimą azoto turinčiomis trąšomis reikia nutraukti. Azotas skatina naujų, gležnų audinių augimą, kurie nespėtų subręsti iki žiemos ir būtų lengvai pažeisti šalnų. Vietoj to, rudenį (rugsėjo mėnesį) galima vieną ar du kartus patręšti rudeninėmis trąšomis, kuriose nėra azoto, bet gausu kalio ir fosforo. Kalis padės augalui pasiruošti žiemai, sustiprins ląstelių sieneles ir padidins atsparumą šalčiui.
Organinis vs. mineralinis tręšimas
Sodininkai dažnai diskutuoja, kas geriau – organinės ar mineralinės trąšos. Tiesa yra ta, kad geriausius rezultatus dažniausiai duoda abiejų tipų trąšų derinimas. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, mėšlas, biohumusas, veikia lėtai, palaipsniui atpalaiduodamos maistines medžiagas ir, kas ne mažiau svarbu, gerindamos dirvožemio struktūrą, didindamos jo gebėjimą sulaikyti vandenį ir maisto medžiagas, skatindamos naudingų mikroorganizmų veiklą.
Daugiau straipsnių šia tema
Mineralinės trąšos, savo ruožtu, yra greito veikimo ir leidžia tiksliai kontroliuoti, kokių maistinių elementų ir kokiais kiekiais gauna augalas. Jos yra ypač naudingos, kai reikia greitai pašalinti maisto medžiagų trūkumo simptomus arba patenkinti didžiulį augalo poreikį pačiame augimo pike. Pavyzdžiui, skystos kompleksinės mineralinės trąšos, naudojamos vasarą, greitai pasiekia šaknis ir užtikrina nenutrūkstamą augimą.
Idealus scenarijus būtų pavasarį gausiai patręšti dirvožemį organika, kuri veiks kaip ilgalaikis maisto šaltinis ir dirvožemio gerinimo priemonė. Vėliau, per aktyvųjį augimo sezoną, papildomai tręšti skystomis mineralinėmis ar organinėmis trąšomis, kad būtų patenkintas momentinis augalo poreikis. Toks integruotas požiūris užtikrina ne tik augalo, bet ir dirvožemio sveikatą.
Nepriklausomai nuo to, kurį trąšų tipą pasirinksite, svarbiausia yra laikytis saiko. Per didelis bet kokių trąšų kiekis gali pakenkti augalui. Perteklinės mineralinės trąšos gali nudeginti šaknis ir užteršti gruntinius vandenis. Per didelis kiekis nesubrendusio mėšlo taip pat gali pažeisti šaknis. Visada geriau patręšti šiek tiek mažiau, bet dažniau, nei pertręšti vienu kartu.
Maisto medžiagų trūkumo požymiai
Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maisto medžiagų trūkumo simptomus. Dažniausiai pirmieji požymiai pasireiškia ant lapų. Jei trūksta azoto, senesni, apatiniai lapai pradeda tolygiai gelsti, pradedant nuo galiuko ir kraštų. Augimas sulėtėja, nauji lapai auga smulkūs. Tai yra dažniausiai pasitaikantis trūkumas, ypač aktyvaus augimo pradžioje.
Fosforo trūkumas pasireiškia rečiau. Jo simptomai – tamsiai žalia, kartais su purpuriniu atspalviu lapų spalva, sulėtėjęs augimas. Kalio trūkumas yra gana būdingas bananams. Jo požymis – senesnių lapų kraštų geltonavimas ir džiūvimas, atrodantis lyg lapas būtų apdegintas. Vėliau nekrozė (audinių žūtis) plinta link lapo vidurio.
Magnio trūkumas pasireiškia specifiniu būdu: senesnių lapų kraštai pagelsta, tačiau lapo gyslos ir plotas aplink jas išlieka žalias, sudarydamas „V” raidės formos raštą. Geležies trūkumas sukelia chlorozę, tačiau, skirtingai nei azoto trūkumo atveju, pirmiausia pagelsta jauniausi, viršūniniai lapai. Tarp gyslų esantis audinys tampa šviesiai geltonas ar net balkšvas, o pačios gyslos išlieka žalios.
Pastebėjus bet kurį iš šių simptomų, reikia imtis veiksmų. Greičiausią pagalbą suteikia purškimas per lapus atitinkamo elemento trąšomis. Pavyzdžiui, esant geležies trūkumui, galima nupurkšti lapus geležies chelato tirpalu. Tačiau purškimas yra tik trumpalaikė priemonė. Norint išspręsti problemą iš esmės, reikia pakoreguoti tręšimo per šaknis planą, parenkant trąšas, kuriose yra trūkstamo elemento.
Patarimai efektyviam tręšimui
Norint, kad tręšimas būtų kuo efektyvesnis, svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Visų pirma, kaip jau minėta, niekada netręškite sauso dirvožemio. Prieš tręšdami visada gerai palaistykite augalą. Sausos šaknys yra labai jautrios didelei druskų koncentracijai, esančiai trąšose, ir gali būti lengvai pažeistos.
Antra, stenkitės tręšti debesuotą dieną arba vakare, kai saulė nebe tokia aktyvi. Tręšimas karštą, saulėtą dieną gali sukelti papildomą stresą augalui, o dalis skystų trąšų gali tiesiog išgaruoti nespėjusios pasiekti šaknų. Ypač svarbu vengti skystų trąšų patekimo ant lapų, nes saulės spinduliai, veikdami kaip lęšiai, gali nudeginti lapus.
Trečia, stenkitės paskirstyti trąšas tolygiai aplink visą augalą, o ne pilti į vieną vietą prie pat kamieno. Banano šaknų sistema yra gana plati, todėl trąšas reikėtų paskleisti visame po laja esančiame plote. Taip užtikrinsite, kad maistines medžiagas galės pasisavinti didesnė šaknų dalis.
Galiausiai, nepamirškite stebėti dirvožemio pH. Dauguma sodo augalų, įskaitant japoninį bananą, geriausiai pasisavina maistines medžiagas, kai dirvožemio pH yra artimas neutraliam (6.0-7.0). Jei dirvožemis yra per daug rūgštus arba per daug šarminis, kai kurie maistiniai elementai gali tapti augalui neprieinami, net jei jų dirvoje yra pakankamai. Esant reikalui, dirvožemio pH galima koreguoti naudojant kalkes (šarminimui) arba sierą (rūgštinimui).
