Japoninio banano ligos ir kenkėjai

Nors japoninis bananas yra laikomas gana stipriu ir atspariu augalu, jis, kaip ir bet kuris kitas sodo gyventojas, nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip perlaistymas, prastas drenažas, maistinių medžiagų trūkumas ar netinkama žiemojimo priežiūra. Susilpnėjęs augalas tampa lengvesniu grobiu įvairiems patogenams ir kenkėjams. Laiku atpažinus problemos simptomus ir žinant pagrindines prevencijos priemones, galima išvengti rimtesnių pažeidimų ir išsaugoti šio egzotiško augalo sveikatą bei dekoratyvumą.

Viena iš didžiausių grėsmių japoniniam bananui yra ne infekcinės, o fiziologinės ligos, kylančios dėl auginimo klaidų. Bene dažniausia iš jų – šaknų puvinys. Jį sukelia deguonies trūkumas dirvožemyje dėl nuolatinio perlaistymo ir prasto drenažo. Ši liga yra klastinga, nes jos pirmieji požymiai – lapų geltonavimas, vytimas – gali būti klaidingai palaikyti vandens trūkumu, skatinant sodininką laistyti dar gausiau ir taip tik bloginant situaciją. Todėl, prieš griebiantis laistytuvo, visada būtina patikrinti dirvožemio drėgmę.

Kalbant apie infekcines ligas, japoninį bananą kartais gali pažeisti įvairios grybelinės kilmės lapų dėmėtligės. Šioms ligoms plisti palankios sąlygos susidaro esant drėgnam ir šiltam orui, kai lapai ilgai išlieka šlapi. Nors dėmės ant lapų gadina estetinį vaizdą, jos retai kada sukelia rimtą pavojų viso augalo gyvybei. Svarbiausia yra laikytis prevencinių priemonių – laistyti augalą ryte, vengti vandens patekimo ant lapų ir laiku pašalinti pažeistas augalo dalis.

Kenkėjų pasaulyje japoninis bananas taip pat turi keletą potencialių priešų. Mūsų klimato sąlygomis dažniausiai tenka susidurti su universaliais kenkėjais, tokiais kaip amarai, voratinklinės erkės ar šliužai. Šie kenkėjai nėra specifiniai bananų mėgėjai, tačiau esant palankioms sąlygoms gali smarkiai pakenkti, ypač jauniems ir gležniems augalams. Reguliari augalo apžiūra yra geriausias būdas laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų antplūdžio ženklus ir imtis atitinkamų kontrolės priemonių.

Dažniausios neinfekcinės ligos ir jų prevencija

Šaknų puvinys yra pati pavojingiausia problema, galinti pražudyti net ir didelį, suaugusį augalą. Pagrindinė jo priežastis – užmirkęs dirvožemis. Prevencija yra daug paprastesnė nei gydymas: sodinkite bananą į purų, gerai drenuojamą dirvožemį; venkite sodinti įdubose, kur kaupiasi vanduo; laistykite reguliariai, bet saikingai, leisdami viršutiniam dirvožemio sluoksniui šiek tiek pradžiūti. Jei įtariate puvinį (vystantys lapai, nemalonus kvapas iš dirvos), vienintelė išeitis – iškasti augalą, apžiūrėti šaknis, nupjauti visas pajuodusias ir minkštas dalis, pjūvio vietas apdoroti fungicidu ar anglies milteliais ir persodinti į tinkamesnę vietą.

Maisto medžiagų trūkumas taip pat priskiriamas fiziologinėms ligoms. Kaip jau aptarta anksčiau, skirtingų elementų trūkumas pasireiškia specifiniais lapų spalvos pokyčiais (chloroze). Pavyzdžiui, azoto trūkumas sukelia bendrą apatinių lapų pageltimą, o geležies trūkumas – jaunų lapų pageltimą su žaliomis gyslomis. Geriausia prevencija – reguliarus ir subalansuotas tręšimas kompleksinėmis trąšomis per visą vegetacijos sezoną.

Saulės nudegimai gali pažeisti lapus, ypač jei augalas, augęs pavėsyje, staiga perkeliamas į saulėkaitą. Ant lapų atsiranda didelės, sausos, šviesiai rudos dėmės. Norint to išvengti, jaunus ar iš patalpos išneštus augalus prie tiesioginių saulės spindulių reikia pratinti palaipsniui. Taip pat lapus gali nudeginti ant jų patekusios skystos trąšos ar pesticidai, ypač esant kaitriai saulei.

Šalčio pažeidimai yra neišvengiami rudenį. Pirmosios šalnos pažeidžia lapus, kurie pajuoduoja ir nuvysta. Tai yra normalus reiškinys ir signalas, kad laikas ruošti augalą žiemai. Tačiau jei šalnos užklumpa netikėtai pavasarį, jos gali pažeisti jaunus, ką tik išlindusius ūglius. Esant šalnų pavojui pavasarį, jaunus daigus galima laikinai pridengti agrotekstile.

Grybelinės ir bakterinės ligos

Lapų dėmėtligės yra dažniausiai pasitaikančios grybelinės ligos. Jas sukelia įvairūs grybai, o ant lapų atsiranda įvairaus dydžio ir formos dėmės – rudos, juodos, gelsvos, kartais su tamsesniu apvadu. Liga dažniausiai plinta drėgnu oru. Norint sumažinti riziką, svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalą, laistyti rytais ir vengti vandens patekimo ant lapų. Pastebėjus pirmąsias dėmes, pažeistus lapus reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti (nekompostuoti), kad liga neplistų. Esant stipriam išplitimui, galima naudoti vario preparatus ar kitus fungicidus.

Antraknozė – dar viena grybelinė liga, pasireiškianti didelėmis, tamsiomis, įdubusiomis dėmėmis ant lapų, o kartais ir ant pseudokamieno. Kaip ir kitos grybelinės ligos, ji mėgsta drėgmę ir šilumą. Prevencijos priemonės yra tos pačios: geras vėdinimas, teisingas laistymas, pažeistų dalių šalinimas.

Pseudokamieno puvinys gali atsirasti dėl mechaninių pažeidimų arba netinkamo nupjovimo rudenį, ruošiant augalą žiemai. Jei į pjūvio vietą patenka per daug drėgmės ir nešvarumų, gali prasidėti puvimo procesas. Dėl to svarbu pjūvį daryti lygų, šiek tiek įstrižą, kad nubėgtų vanduo, ir apsaugoti jį nuo lietaus, pavyzdžiui, uždedant stogelį. Pavasarį, nuėmus dangas, apžiūrėkite pseudokamieno likutį – jei yra supuvusių dalių, jas reikia išpjauti iki sveikos vietos.

Bakterinės ligos bananus pažeidžia rečiau nei grybelinės. Jų simptomai gali būti vandeningos dėmės ant lapų, gleivių išsiskyrimas iš pažeistų vietų. Bakterinėms infekcijoms gydyti efektyvių cheminių priemonių praktiškai nėra, todėl svarbiausia yra prevencija – augalo stiprinimas, sanitarinė švara, vabzdžių-platintojų kontrolė.

Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai

Amarai yra smulkūs, dažniausiai žali ar juodi vabzdžiai, kurie kolonijomis apspinta jaunus lapus ir ūglius. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai deformuojasi, susiraukšlėja, o augimas sulėtėja. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis suodgrybis, dar labiau kenkiantis augalui. Nedideles amarų kolonijas galima nuplauti stipria vandens srove arba sunaikinti pirštais. Esant didesniam antplūdžiui, galima naudoti kalio muilo (žaliojo muilo) tirpalą arba insekticidus.

Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, voragyvių klasės kenkėjai, kuriuos sunku pamatyti plika akimi. Jos taip pat siurbia sultis, dažniausiai iš apatinės lapų pusės. Pažeisti lapai pasidengia smulkiais gelsvais taškeliais, vėliau pagelsta ir nudžiūsta. Būdingas požymis – plonytis voratinklis apatinėje lapo pusėje. Voratinklinės erkės ypač mėgsta sausą ir karštą orą. Efektyvi prevencijos priemonė – reguliarus lapų purškimas vandeniu. Kovai su jomis naudojami specialūs preparatai – akaricidai.

Šliužai ir sraigės gali pakenkti jauniems bananų lapams, išgrauždami juose netaisyklingas skyles. Jų aktyvumas padidėja drėgnu oru, ypač naktį. Kovos priemonių yra įvairių: galima rinkti juos rankomis, aplink augalą barstyti pelenus, smulkintus kiaušinių lukštus ar specialias granules (moliuskocidus).

Tripsai – dar vieni smulkūs, sultis siurbiantys kenkėjai. Jų pažeidimai ant lapų atrodo kaip sidabriškos dėmės ar dryžiai su mažais juodais taškeliais (ekskrementais). Tripsai taip pat gali platinti virusines ligas. Kovai su jais naudojami sisteminiai insekticidai, nes šie kenkėjai dažnai slepiasi sunkiai prieinamose vietose, pavyzdžiui, neišsiskleidusių lapų viduje.

Integruota apsauga ir prevencija

Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra jų prevencija. Integruota augalų apsauga apima visumą priemonių, kurios padeda sukurti nepalankias sąlygas kenkėjams ir ligų sukėlėjams plisti, tuo pačiu stiprinant patį augalą. Svarbiausia yra tinkama agrotechnika: parinkite saulėtą, gerai vėdinamą vietą; paruoškite purų, derlingą ir gerai drenuojamą dirvožemį; laistykite ir tręškite pagal augalo poreikius, venkite perlaistymo ir pertręšimo azotu.

Reguliariai apžiūrėkite savo augalus. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite banano lapus (ypač apatinę jų pusę), pseudokamieną. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau bus ją išspręsti. Pamatę pažeistus lapus, kenkėjų kolonijas ar ligų požymius, nedelsdami imkitės veiksmų. Pašalinkite ir sunaikinkite pažeistas augalo dalis.

Skatinkite biologinę įvairovę savo sode. Boružės, auksaakės, žiedmusės yra natūralūs amarų priešai. Sukurdami palankias sąlygas šiems naudingiems vabzdžiams (pavyzdžiui, augindami įvairius žydinčius augalus), galite sumažinti kenkėjų populiaciją natūraliu būdu.

Cheminių apsaugos priemonių (pesticidų) imkitės tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės nebėra veiksmingos. Rinkitės kuo mažiau kenksmingus aplinkai preparatus ir griežtai laikykitės naudojimo instrukcijų. Atminkite, kad sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra pats sau geriausia apsauga nuo daugumos ligų ir kenkėjų.