Sėkmingas peržiemojimas yra lemiamas veiksnys, užtikrinantis, kad Irano svogūnai, pasodinti rudenį, pavasarį sėkmingai sudygs ir vėliau džiugins gausiu žydėjimu. Nors šie augalai yra kilę iš Vidurinės Azijos kalnuotų vietovių ir yra genetiškai prisitaikę ištverti šaltas žiemas, tam tikros priežiūros priemonės gali žymiai padidinti jų sėkmingo žiemojimo tikimybę, ypač regionuose su permainingomis, besniegėmis ar labai drėgnomis žiemomis. Pagrindinis tikslas – apsaugoti svogūnėlius ne tiek nuo šalčio, kiek nuo drėgmės pertekliaus ir staigių temperatūros svyravimų. Tinkamas pasiruošimas žiemai prasideda dar sodinimo metu ir tęsiasi iki pat pavasario. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius Irano svogūnų paruošimo žiemai aspektus.
Mulčiavimas – pagrindinė apsaugos priemonė
Mulčiavimas yra pati svarbiausia ir efektyviausia priemonė, padedanti Irano svogūnams sėkmingai peržiemoti. Mulčio sluoksnis veikia kaip izoliacinė antklodė, apsauganti dirvožemį ir jame esančius svogūnėlius nuo staigių temperatūros pokyčių. Tai ypač svarbu besniegėmis žiemomis, kai plika žemė gali giliai įšalti, arba pavasarį, kai po atšilimo staiga vėl užklumpa šalnos. Stabilioje temperatūroje po mulčio sluoksniu svogūnėliai patiria mažiau streso ir geriau išsilaiko. Be to, mulčias sulaiko sniegą, kuris yra pats geriausias natūralus izoliatorius.
Mulčiuoti reikėtų ne iš karto po pasodinimo, o palaukus pirmųjų stipresnių šalnų, kai dirvos paviršius jau šiek tiek įšąla. Per ankstyvas mulčiavimas gali pakenkti – šiltoje ir drėgnoje aplinkoje po mulčiu gali pradėti vystytis puviniai, be to, tai puiki vieta slėptis ir veistis pelėms bei kitiems graužikams, kurie gali pažeisti svogūnėlius. Tinkamas laikas mulčiuoti paprastai būna vėlyvą rudenį, lapkričio ar gruodžio mėnesį, priklausomai nuo oro sąlygų.
Mulčiavimui tinka įvairios organinės medžiagos. Puikus pasirinkimas yra sausi medžių lapai (ypač ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), durpės, gerai perpuvęs kompostas, smulkinta medžių žievė ar spygliai. Eglės ar pušies šakos (eglišakės) taip pat yra labai geras variantas – jos ne tik sulaiko sniegą ir apsaugo nuo vėjo, bet ir neleidžia susislėgti po jomis esančiam mulčio sluoksniui, taip užtikrindamos oro pralaidumą. Mulčio sluoksnis turėtų būti pakankamai storas, maždaug 5–10 centimetrų.
Pavasarį, kai pavojus didelių šalčių praeina ir sniegas nutirpsta, mulčią reikia atsargiai nuimti. Tai svarbu padaryti laiku, kad dirva galėtų greičiau įšilti ir pradžiūti, o saulės spinduliai pasiektų žemę ir skatintų daigų augimą. Jei mulčias paliekamas per ilgai, daigai po juo gali pradėti augti, tapti ištįsę, silpni ir jautrūs ligoms. Jei mulčiavimui buvo naudotas kompostas ar durpės, dalį jo galima palikti ir sekliai įterpti į dirvą – tai bus puiki trąša pavasariniam startui.
Daugiau straipsnių šia tema
Drėgmės kontrolės svarba žiemą
Didesnį pavojų nei šaltis Irano svogūnams žiemą kelia drėgmės perteklius. Jų svogūnėliai yra labai jautrūs užmirkimui, kuris sukelia puvinius. Ši problema ypač aktuali regionuose, kur žiemos drėgnos, dažni atlydžiai, o dirvožemis yra sunkus ir blogai praleidžia vandenį. Įmirkusi ir sušalusi žemė gali tiesiog mechaniškai pažeisti svogūnėlį. Todėl pasiruošimas žiemai prasideda nuo tinkamos sodinimo vietos parinkimo ir dirvožemio paruošimo.
Kaip jau buvo minėta kituose straipsniuose, Irano svogūnus būtina sodinti į gerai drenuojamą dirvožemį. Jei sodo dirva yra sunki, molinga, ją būtina pagerinti smėliu, žvyru ar kompostu. Geras sprendimas drėgnose vietose – sodinti į paaukštintas lysves. Tai užtikrins, kad net ir per atlydžius ar gausiai tirpstant sniegui, vandens perteklius nutekės ir neužsistovės aplink šaknis.
Rudenį svarbu neskatinti augalų augimo, kuris pareikalautų papildomos drėgmės. Dėl šios priežasties rudenį negalima tręšti azoto trąšomis ir nereikia laistyti pasodintų svogūnėlių, nebent ruduo yra ypač sausas. Po pasodinimo užtenka vieno gausaus palaistymo, kad dirva susigulėtų, o vėliau pakanka natūralių kritulių.
Svarbu pasirūpinti, kad žiemą ant gėlyno nesikauptų vanduo. Jei gėlynas yra šlaite, reikia įsitikinti, kad vanduo nuo stogų ar takelių neteka tiesiai į jį. Kartais pravartu aplink lysvę suformuoti nedidelius griovelius, kuriais vandens perteklius galėtų nutekėti. Šios, atrodytų, smulkmenos gali turėti lemiamos įtakos sėkmingam augalų žiemojimui.
Daugiau straipsnių šia tema
Svogūnėlių iškasimas ir laikymas
Regionuose su ypač atšiauriomis ar labai drėgnomis žiemomis, arba auginant ypač vertingas ir lepias veisles, galima taikyti svogūnėlių iškasimo ir laikymo per žiemą metodą. Tačiau standartinėms Irano svogūnų veislėms tai nėra būtina, nes jos yra pakankamai atsparios. Šis metodas dažniau taikomas gladiolėms ar jurginams, bet gali būti pritaikytas ir svogūnams, jei yra didelė rizika juos prarasti.
Jei nusprendžiama svogūnėlius iškasti, tai daroma vėlyvą rudenį, prieš prasidedant dideliems šalčiams, bet kai antžeminė dalis jau yra visiškai nunykusi. Svogūnėliai atsargiai iškasami, stengiantis jų nepažeisti. Nuo jų nupurtomos žemės, tačiau plauti nerekomenduojama. Po to svogūnėlius reikia gerai apdžiovinti. Geriausia juos kelias savaites palaikyti sausoje, gerai vėdinamoje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
Apdžiovinti svogūnėliai paruošiami saugojimui. Reikia apžiūrėti kiekvieną svogūnėlį ir išmesti visus, kurie yra pažeisti, minkšti ar turi puvinio požymių. Sveiki svogūnėliai sudedami į dėžutes, maišelius iš natūralaus audinio ar tinkliukus. Kad svogūnėliai neišdžiūtų, juos galima perdengti sausomis durpėmis, pjuvenomis ar vermikulitu. Svarbu, kad svogūnėliai nesiliestų vienas su kitu, taip sumažinama ligų plitimo rizika.
Paruoštus svogūnėlius reikia laikyti vėsioje, tamsioje ir sausoje patalpoje. Optimali temperatūra yra tarp 2 ir 8 °C. Tam puikiai tinka rūsys, nešildomas garažas ar kita panaši patalpa. Svarbiausia, kad temperatūra nenukristų žemiau nulio. Per žiemą reikėtų periodiškai patikrinti svogūnėlių būklę ir pašalinti tuos, kurie pradėjo gesti. Pavasarį, kai dirva atšyla ir praeina šalnų pavojus, svogūnėliai vėl sodinami į gėlyną.
Apsauga nuo graužikų
Žiemą, kai maisto gamtoje sumažėja, įvairūs graužikai, ypač pelės ir pelėnai, gali susidomėti po žeme esančiais Irano svogūnų svogūnėliais. Nors dekoratyviniai svogūnai jiems nėra pats mėgstamiausias maistas dėl specifinio kvapo, esant dideliam badui, jie gali apgraužti ar net sunaikinti svogūnėlius. Ypač didelė rizika kyla, jei gėlynas yra šalia laukų, pievų ar apleistų teritorijų.
Vienas iš būdų apsisaugoti nuo graužikų – sodinti svogūnėlius į specialius plastikinius ar metalinius krepšelius. Šie krepšeliai yra perforuoti, todėl netrukdo augalo šaknims augti ir vandeniui nutekėti, tačiau apsaugo patį svogūnėlį nuo graužikų dantų. Krepšeliai įkasami į žemę kartu su svogūnėliais. Tai ypač patogus būdas auginant nedidelį kiekį vertingų svogūnėlių.
Kaip jau minėta, per ankstyvas mulčiavimas šiltais ir puriais materiālais gali privilioti peles, ieškančias vietos žiemojimui. Todėl mulčiuoti reikėtų tik tada, kai žemė jau pradeda šalti. Taip pat manoma, kad kai kurie augalai savo kvapu atbaido graužikus. Pavyzdžiui, šalia svogūninių gėlių galima pasodinti juodųjų serbentų, kurių šakų kvapo nemėgsta pelės, arba fritiliarijų (margučių), kurios taip pat pasižymi specifiniu, graužikus atbaidančiu kvapu.
Jei graužikų populiacija yra labai didelė, gali tekti imtis ir aktyvesnių kovos priemonių, pavyzdžiui, naudoti įvairias spąstus. Tačiau visada verta pirmiausia išbandyti prevencines ir humaniškesnes priemones. Reguliarus sodo tvarkymas, žolės pjovimas ir potencialių slėptuvių naikinimas taip pat padeda sumažinti graužikų antplūdžio riziką.
