Gulsčiosios liudoros žiemojimas

Sėkmingas gulsčiosios liudoros peržiemojimas yra vienas iš esminių iššūkių, ypač vidutinio klimato juostos soduose, kur žiemos gali būti permainingos – nuo švelnių ir drėgnų iki labai šaltų ir besniegių. Nors šis augalas yra visžalis ir pasižymi tam tikru atsparumu šalčiui, jo kilmė iš švelnesnio klimato Pietvakarių Europos regionų reiškia, kad atšiaurios sąlygos gali jam pakenkti ar net pražudyti. Tinkamas pasiruošimas rudens pabaigoje, atsižvelgiant į galimas grėsmes, tokias kaip stiprus įšalas, šalti vėjai ir pavasarinė saulė, yra būtinas norint pavasarį vėl džiaugtis sveiku ir gyvybingu mėlynu kilimu. Sėkmingo žiemojimo paslaptis slypi ne tik augalo pridengime, bet ir visame komplekse priemonių, kurios pradedamos taikyti dar vasaros pabaigoje.

Pagrindinis pavojus žiemą gulsčiajai liudorai kyla ne tiek dėl žemos temperatūros, kiek dėl fiziologinės sausros. Kai dirvožemis įšąla, augalo šaknys nebegali paimti vandens, tačiau visžaliai lapai, ypač veikiami saulės ir vėjo, toliau jį garina. Šis disbalansas tarp vandens netekimo ir jo pasisavinimo lemia dehidrataciją, dėl kurios lapai paruduoja, džiūsta ir pavasarį augalas atrodo nudegęs. Ypač pavojingos yra saulėtos ir vėjuotos žiemos dienos, kai nėra sniego dangos, kuri natūraliai apsaugotų augalą ir drėkintų dirvą.

Svarbus pasiruošimo etapas prasideda dar vasaros pabaigoje, koreguojant tręšimo planą. Nuo rugpjūčio vidurio reikia nutraukti bet kokį tręšimą azoto trąšomis. Azotas skatina naujų, gležnų ūglių augimą, kurie iki žiemos nespėja sumedėti ir yra ypač jautrūs šalčiui. Vietoj to, ankstyvą rudenį galima patręšti kalio trąšomis (pvz., kalio sulfatu), kurios stiprina augalo ląstelių sieneles, padeda kaupti cukrus ir taip didina bendrą atsparumą žemai temperatūrai.

Prieš pat žemės užšalimą, jei ruduo buvo sausas, labai svarbu gausiai palaistyti augalą. Šis vėlyvo rudens laistymas, vadinamas drėgmės atsargų kaupimu, užtikrina, kad dirvožemis ir pats augalas bus prisotinti vandens prieš įšalui sukaustant žemę. Tai padeda augalui ilgiau atlaikyti fiziologinę sausrą žiemos metu. Tačiau svarbu tai daryti laiku – dirva turi būti drėgna, bet ne permirkusi, nes stovintis vanduo prie šaknų užšaldamas gali jas pažeisti.

Apsauga nuo šalčio ir vėjo

Efektyviausia priemonė apsaugoti gulsčiosios liudoros šaknų sistemą nuo gilaus įšalo yra mulčiavimas. Vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda lengvai šalti, aplink augalą reikia paskleisti storą, maždaug 5–10 cm, puraus mulčio sluoksnį. Tam puikiai tinka sausos durpės, pušų spygliai, smulkinta žievė ar net sausi ąžuolo lapai. Mulčias veikia kaip izoliacinė antklodė, lėtinanti dirvožemio įšalimą ir apsauganti šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Svarbu neužberti mulčio ant paties augalo centro, kad būtų išvengta puvimo.

Nuo žvarbaus žiemos vėjo ir kaitrios saulės visžalius lapus geriausiai apsaugo pridengimas. Pati natūraliausia ir geriausia danga yra sniegas. Storas sniego sluoksnis puikiai izoliuoja šilumą ir apsaugo nuo vėjo bei saulės. Tačiau negalima pasikliauti vien tik sniegu, ypač klimato zonose, kur žiemos dažnai būna besniegės. Tokiais atvejais būtina naudoti dirbtines dangas. Geriausiai tam tinka eglių ar pušų šakos, kurios sulaiko sniegą, sukuria oro tarpą ir leidžia augalui kvėpuoti.

Jei eglių šakų gauti sunku, galima naudoti specialią agrotekstilę (agrodangą). Reikėtų rinktis baltą, kuo tankesnę, bet orui laidžią dangą. Ja augalai apdengiami suformavus karkasą iš lankų ar kuoliukų, kad medžiaga nesiliestų su lapais. Tiesioginis kontaktas gali sukelti drėgmės kaupimąsi ir puvinių vystymąsi atlydžių metu. Kategoriškai netinka naudoti polietileno plėvelės, nes po ja augalas nekvėpuoja, kaupiasi kondensatas, ir esant temperatūrų svyravimams augalas gali sušusti arba nušalti dar labiau.

Pridengti augalus reikia ne per anksti. Geriausia tai daryti, kai oro temperatūra stabiliai nukrenta žemiau nulio, maždaug iki -5 °C. Per ankstyvas pridengimas, kai orai dar šilti, gali išprovokuoti augalo augimą arba puvinių vystymąsi. Svarbu leisti augalui palaipsniui „užsigrūdinti“ ir priprasti prie žemėjančios temperatūros, o danga turi apsaugoti jį nuo pačių didžiausių šalčių ir kitų nepalankių žiemos veiksnių.

Priežiūra žiemos metu

Žiemos metu, ypač jei augalai yra pridengti, aktyvios priežiūros jiems beveik nereikia. Tačiau kartais verta patikrinti, ar dangos yra savo vietoje, ar jų nenupūtė stiprus vėjas. Jei žiema snieginga, galima papildomai užmesti sniego ant eglių šakų ar agrodangos – tai tik pagerins izoliaciją. Sniegas yra geriausias augalų draugas žiemą, todėl valant takelius, sniegą galima mesti ne į pusnį, o ant gėlynų.

Atlydžių metu, ypač žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje, kai saulė jau pradeda šildyti, po dangomis gali susidaryti šiltnamio efektas. Temperatūra po danga gali smarkiai pakilti, o tai skatina per ankstyvą augalų vegetacijos pradžią, kuri gali būti pražūtinga sugrįžus šalčiams. Jei atlydis trunka ilgiau, naudinga šiek tiek praskleisti dangos kraštus ir pravėdinti augalus. Tai padės išvengti iššutimo ir grybelinių ligų vystymosi.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į vazonuose auginamas liudoras. Konteineryje esantis substratas peršąla daug greičiau ir giliau nei gruntas sode. Todėl vazonus su liudoromis žiemai reikia specialiai paruošti. Juos galima įkasti į žemę darže, apdėti storu mulčio sluoksniu arba apšiltinti patį vazoną, apvyniojant jį burbuline plėvele, putplasčiu ar specialiais maišais. Geriausia vazonus pernešti į nešildomą, bet nuo šalčio apsaugotą patalpą, pavyzdžiui, garažą, rūsį ar verandą, kur temperatūra laikosi šiek tiek aukščiau nulio.

Vazonuose žiemojančių augalų nereikia pamiršti palaistyti. Nors žiemą vandens poreikis minimalus, substratas neturėtų visiškai perdžiūti. Maždaug kartą per mėnesį, jei temperatūra teigiama, reikėtų saikingai palaistyti augalą. Tai ypač svarbu, nes vazone esantis nedidelis žemės kiekis išdžiūsta greičiau. Tinkama priežiūra žiemos metu užtikrins, kad pavasarį augalas pabustų sveikas ir gyvybingas.

Pavasariniai darbai ir augalo gaivinimas

Dangų nuėmimas pavasarį yra toks pat atsakingas darbas kaip ir jų uždėjimas rudenį. Negalima to daryti per anksti, kai dar galimi stiprūs naktiniai šalčiai, bet ir negalima delsti, nes po dangomis augalas gali pradėti šusti. Geriausia dangas nuimti palaipsniui, per kelias dienas. Iš pradžių galima tik atidengti šonus vėdinimui, o vėliau, apsiniaukusią dieną, nuimti visiškai. Staigus dangų nuėmimas saulėtą dieną gali sukelti augalui šoką ir saulės nudegimus, nes per žiemą buvę lapai yra jautrūs intensyviai pavasario saulei.

Nuėmus dangas, atsargiai pašalinamas ir mulčio sluoksnis nuo augalo pagrindo. Tai leidžia dirvožemiui greičiau sušilti ir pradžiūti, skatinant šaknų aktyvumą. Po žiemos augalas gali atrodyti ne itin patraukliai – dalis lapų gali būti parudavę, stiebai apdžiūvę. Tai normalu. Reikia palaukti, kol augalas aiškiai parodys gyvybės ženklus – pradės leisti naujus ūglius.

Kai vegetacija akivaizdžiai prasideda, atliekamas sanitarinis genėjimas. Aštriu sekatoriumi reikia iškirpti visas per žiemą nušalusias, nudžiūvusias ir pažeistas šakeles. Negailėkite iškarpyti visko, kas atrodo negyvybinga. Šis genėjimas ne tik pagerina estetinį vaizdą, bet ir skatina augalą leisti naujus, sveikus ūglius iš pagrindo, taip atsinaujinant ir tankėjant visam kerui.

Po genėjimo, kai dirva jau pakankamai sušilusi, augalą reikia pirmą kartą patręšti. Geriausiai tinka specializuotos, lėto veikimo trąšos, skirtos acidofiliniams augalams. Trąšos suteiks augalui energijos ir maisto medžiagų, reikalingų greitam atsigavimui po žiemos ir gausiam žydėjimui. Tinkama pavasarinė priežiūra padės augalui greitai atgauti dekoratyvumą ir vėl tapti sodo puošmena.