Tinkamas apšvietimas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių gulsčiosios liudoros sveikatą, augimo pobūdį ir, svarbiausia, žydėjimo gausą. Šis augalas, kilęs iš saulėtų Viduržemio jūros regiono kalvų ir atvirų miškų, yra genetiškai užprogramuotas klestėti ryškioje šviesoje. Būtent saulės spinduliai suteikia energijos, reikalingos fotosintezei, kurios metu gaminamos maisto medžiagos, būtinos tankiam lapijos kilimui formuoti ir gausybei tų nepakartojamų, ryškiai mėlynų žiedų išauginti. Nors gulsčioji liudora gali toleruoti ir dalinį pavėsį, jos tikrasis grožis atsiskleidžia tik tada, kai patenkinamas jos šviesos poreikis. Todėl teisingas vietos parinkimas sode, atsižvelgiant į saulės judėjimą dangaus skliautu, yra pirmas ir svarbiausias žingsnis sėkmingo auginimo link.
Idealios sąlygos gulsčiajai liudorai – tai vieta, kurioje ji gauna pilną saulės apšvietimą didžiąją dienos dalį. Tai reiškia mažiausiai šešias, o idealiu atveju – aštuonias ar daugiau valandų tiesioginių saulės spindulių kasdien. Tokiomis sąlygomis augalas formuoja tankų, kompaktišką, žemę dengiantį kilimą, o pavasarį ir vasaros pradžioje tiesiog paskęsta žiedų jūroje. Saulė ne tik skatina žydėjimą, bet ir padeda išlaikyti sodrią, tamsiai žalią lapų spalvą bei apsaugo augalą nuo ištįsimo.
Pietinė ar pietvakarinė sodo pusė, atviri alpinariumai, saulėti šlaitai ar pakeltos lysvės yra pačios tinkamiausios vietos šiam augalui. Sodinant gėlyne, svarbu atsižvelgti į kaimyninius augalus – aukštesni daugiamečiai augalai, krūmai ar medžiai neturėtų mesti šešėlio ant liudoros kerelio, ypač vidurdienį, kai saulė yra aktyviausia. Net ir nedidelis šešėlis, krentantis kelias valandas per dieną, gali ženkliai sumažinti žiedų skaičių.
Nors augalas yra kilęs iš šiltų kraštų, labai karšto klimato zonose arba itin atvirose, nuo vėjo neapsaugotose vietose, vidurdienio saulė gali būti per intensyvi. Tokiais atvejais lengvas šešėlis pačiomis karščiausiomis valandomis (nuo vidurdienio iki maždaug 15 val.) gali būti netgi naudingas, apsaugodamas lapus nuo nudegimo ir padėdamas ilgiau išlaikyti drėgmę dirvožemyje. Tačiau tai labiau išimtis nei taisyklė vidutinio klimato sąlygomis, kur saulės trūkumas yra kur kas dažnesnė problema nei jos perteklius.
Šviesos trūkumo pasekmės
Augdama per dideliame pavėsyje, gulsčioji liudora patiria akivaizdžių neigiamų pokyčių. Pati pirma ir labiausiai pastebima pasekmė yra skurdus žydėjimas. Augalas, negaudamas pakankamai saulės energijos, tiesiog neturi resursų formuoti žiedpumpurius. Vietoj gausaus mėlyno kilimo galima sulaukti vos kelių pavienių žiedų arba jų gali nebūti visai. Tai yra pagrindinis signalas, kad augalui tragiškai trūksta šviesos.
Be žydėjimo stokos, pavėsyje auganti liudora keičia ir savo išvaizdą. Vietoj tankaus, kompaktiško kilimėlio, ji pradeda tįsti, augindama ilgus, silpnus, retus stiebus. Tai vadinama etiolizacija – augalas desperatiškai stiebiasi link šviesos šaltinio, bandydamas gauti bent šiek tiek saulės spindulių. Tarpai tarp lapų ant stiebų padidėja, o pats augalas atrodo išretėjęs ir neestetiškai. Jis praranda savo pagrindinę dekoratyvinę savybę – gebėjimą suformuoti tankią dangą.
Šviesos trūkumas taip pat silpnina bendrą augalo imunitetą. Pavėsyje augantys augalai yra labiau pažeidžiami ligų ir kenkėjų. Dėl prastesnės oro cirkuliacijos ir ilgiau išliekančios drėgmės ant lapų padidėja grybelinių ligų, tokių kaip miltligė ar pilkasis puvinys, rizika. Nusilpęs augalas taip pat tampa lengvesniu grobiu amarams ir kitiems sultis siurbiantiems kenkėjams. Todėl saulėta vieta yra svarbi ne tik grožiui, bet ir augalo sveikatai.
Lapų spalva taip pat gali išduoti šviesos trūkumą. Nors lapai gali išlikti žali, jie dažnai praranda savo sodrų, tamsų atspalvį ir tampa blyškesni, šviesiai žali. Kartais, esant labai dideliam šviesos stygiui, lapai gali net pradėti gelsti ir kristi. Jei pastebite šiuos simptomus, vienintelis teisingas sprendimas yra kuo greičiau persodinti augalą į saulėtesnę ir jam tinkamesnę sodo vietą.
Augimas daliniame pavėsyje
Nors pilna saulė yra idealus variantas, gulsčioji liudora gali pakenčiamai augti ir daliniame pavėsyje. Tačiau svarbu teisingai suprasti, kas yra „dalinis pavėsis“. Tai nereiškia, kad augalas gali augti po medžiais ar pastatų šešėlyje visą dieną. Dalinis pavėsis, tinkamas liudorai, reiškia vietą, kurioje augalas gauna bent 4–5 valandas tiesioginės saulės, geriausia – rytinės arba vakarinės. Rytinė saulė yra švelnesnė ir ypač naudinga, nes greitai nudžiovina rasą nuo lapų, taip sumažindama ligų riziką.
Auginant liudorą daliniame pavėsyje, reikia susitaikyti su tuo, kad žydėjimas nebus toks stulbinančiai gausus kaip saulėkaitoje. Augalas žydės, bet žiedų bus mažiau, o pats žydėjimo periodas gali būti trumpesnis. Tačiau kartais toks kompromisas yra priimtinas, ypač jei norima šiuo augalu papuošti rytinės pusės gėlyną ar alpinariumą. Augalas vis tiek išlaikys savo dekoratyvią lapiją ir džiugins mėlynais žiedais.
Svarbu stebėti augalo reakciją į tokias sąlygas. Jei pastebite, kad jis pradeda tįsti, retėti arba žydi labai menkai, tai ženklas, kad net ir tos kelios valandos saulės jam yra per mažai. Tokiu atveju verta apsvarstyti galimybę praretinti aplinkinius augalus, kurie meta šešėlį, arba vis dėlto perkelti liudorą į saulėtesnę vietą. Kiekvienas sodas yra unikalus, todėl kartais tenka paeksperimentuoti, norint rasti optimalią vietą konkrečiam augalui.
Karštesniuose klimatuose, kur vasaros saulė yra ypač kaitri, dalinis pavėsis gali tapti netgi privalumu. Apsauga nuo pačios intensyviausios vidurdienio saulės gali padėti išvengti lapų nudegimų ir streso dėl karščio. Tokiomis sąlygomis vieta, kur saulė šviečia ryte ir vėlyvą popietę, o vidurdienį yra lengvas šešėlis, gali būti pats geriausias pasirinkimas. Tačiau Lietuvos klimato sąlygomis toks scenarijus yra mažai tikėtinas, ir čia galioja taisyklė – kuo daugiau saulės, tuo geriau.
Šviesos poreikis skirtingais metų laikais
Pavasarį, kai gulsčioji liudora pabunda po žiemos ir pradeda aktyvų augimą bei ruošiasi žydėjimui, šviesos poreikis yra didžiausias. Būtent šiuo laikotarpiu gautas saulės kiekis lemia, kiek gausiai augalas žydės. Ankstyva pavasario saulė taip pat padeda greičiau sušilti dirvožemiui ir skatina šaknų sistemos veiklą. Jei pavasarį augalas yra šešėlyje, pavyzdžiui, po dar neišsprogusiais lapuočiais medžiais, jo startas gali būti lėtesnis.
Vasarą, po pagrindinio žydėjimo, augalas toliau aktyviai auga, plečiasi ir kaupia maisto medžiagas kitiems metams. Nors žydėjimas nėra toks intensyvus, pakankamas saulės kiekis vis tiek yra būtinas normaliai fotosintezei ir augalo sveikatai palaikyti. Saulė padeda subrandinti naujus ūglius, kad jie būtų pasiruošę artėjančiai žiemai. Šiuo laikotarpiu augalas yra atsparesnis karščiui, ypač jei yra tinkamai laistomas.
Rudenį, kai dienos trumpėja ir saulės intensyvumas mažėja, augalo augimas natūraliai sulėtėja. Tačiau net ir rudeninė saulė yra svarbi. Ji padeda augalui pasiruošti žiemos ramybės periodui, sukaupti daugiau cukrų audiniuose, kas padidina atsparumą šalčiui. Vieta, kuri gauna pakankamai saulės rudenį, leis augalui geriau peržiemoti.
Žiemą, nors augalas ir yra ramybės būsenoje, šviesa taip pat turi įtakos. Saulėtomis žiemos dienomis visžaliai lapai vis tiek vykdo minimalią fotosintezę. Tačiau didžiausią įtaką daro saulės ir šalčio derinys. Ryški žiemos saulė, ypač kai žemė yra įšalusi, gali sukelti lapų nudegimus ir dehidrataciją. Būtent todėl žiemai augalą rekomenduojama pridengti eglių šakomis, kurios išsklaido tiesioginius saulės spindulius ir apsaugo nuo šio neigiamo poveikio.
