Nors gulsčioji liudora yra laikoma gana atspariu ir nereikliu augalu, ji, kaip ir bet kuris kitas sodo gyventojas, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, ypač dėl drėgmės pertekliaus ir netinkamo dirvožemio pH, kurie susilpnina augalo imuninę sistemą ir sudaro palankias sąlygas patogenams bei kenkėjams įsitvirtinti. Laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų antpuolio požymius ir imtis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių yra būtina norint išsaugoti šio augalo dekoratyvumą ir sveikatą. Svarbiausia yra ne pulti naudoti stiprius cheminius preparatus, o pirmiausia išsiaiškinti problemos priežastį ir stengtis ją pašalinti, sukuriant augalui kuo palankesnę aplinką.
Didžiausias gulsčiosios liudoros priešas yra šaknų puvinys. Šią ligą sukelia dirvožemyje gyvenantys grybeliniai patogenai (pvz., Phytophthora genties), kurie suaktyvėja esant drėgmės pertekliui ir prastam oro pralaidumui. Kai dirvožemis nuolat šlapias, šaknys pradeda dusti, silpsta ir tampa lengvu grobiu puvinio sukėlėjams. Pirmieji antžeminiai simptomai gali būti apgaulingi – augalas vysta, lyg jam trūktų vandens, lapai gelsta ir krenta. Sodininkas, klaidingai manydamas, kad augalas džiūsta, pradeda jį dar gausiau laistyti, taip tik paspartindamas pražūtingą procesą.
Norint išvengti šaknų puvinio, svarbiausia yra prevencija. Prieš sodinant augalą, būtina užtikrinti puikų dirvožemio drenažą, ypač jei sodo dirva yra sunki ir molinga. Į sodinimo duobę įmaišytas smėlis, smulki skalda ar perlitas padės vandens pertekliui greičiau nutekėti. Taip pat svarbu nepasodinti augalo per giliai. Laistyti reikia saikingai, leidžiant dirvožemio paviršiui tarp laistymų išdžiūti. Jei liga jau pasireiškė, išgelbėti augalą yra labai sunku. Kartais padeda pažeistų dalių pašalinimas ir persodinimas į naują, sausą ir purų substratą, prieš tai šaknis apdorojus fungicidais.
Kitos grybelinės ligos, tokios kaip pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) ar miltligė, liudorą puola rečiau, tačiau gali pasireikšti esant ilgalaikiam drėgnam ir vėsiam orui, ypač jei augalas auga per tankiai ir prastai vėdinasi. Pilkasis puvinys pasireiškia kaip pilkas, purus pelėsis ant lapų, stiebų ir žiedų, o miltligė – kaip balta, miltuota apnaša ant lapų paviršiaus. Kovojant su šiomis ligomis, pirmiausia reikia pašalinti ir sunaikinti visas pažeistas augalo dalis. Svarbu gerinti oro cirkuliaciją aplink augalą, vengti laistymo ant lapų ir nepertręšti azoto trąšomis, kurios skatina vešlų, bet silpną lapų augimą.
Kalbant apie kenkėjus, gulsčioji liudora nėra jų itin mėgstamas augalas. Tačiau kartais ją gali apnikti amarai, voratinklinės erkutės ar tripsai, ypač jei augalas yra susilpnėjęs dėl streso, pavyzdžiui, sausros ar maisto medžiagų trūkumo. Amarai dažniausiai telkiasi ant jaunų ūglių viršūnių ir siurbia augalo sultis, o voratinklinės erkutės, kurios ypač mėgsta sausą ir karštą orą, apsigyvena apatinėje lapų pusėje ir palieka smulkius, gelsvus taškelius bei ploną voratinkliuką. Kovai su šiais kenkėjais dažnai pakanka stiprios vandens srovės, o esant didesniam antplūdžiui – žaliuoju muilu ar nimbamedžio aliejaus pagrindo purškalais.
Fiziologinės ligos ir jų priežastys
Dažnai gulsčiosios liudoros negalavimų priežastis būna ne infekcinės ligos ar kenkėjai, o netinkamos auginimo sąlygos, sukeliančios vadinamąsias fiziologines ligas. Pati dažniausia iš jų – geležies chlorozė. Ji pasireiškia, kai dirvožemio pH yra per aukštas (šarminis), ir augalas negali pasisavinti geležies. Dėl to jauni lapai pagelsta, o gyslos lieka ryškiai žalios. Ši problema sprendžiama ne fungicidais, o dirvožemio rūgštingumo koregavimu, naudojant specialias rūgštinančias trąšas, geležies sulfatą arba mulčiuojant rūgščiomis organinėmis medžiagomis.
Kita fiziologinė problema – lapų galiukų ir kraštų džiūvimas. Dažniausiai tai yra drėgmės trūkumo arba per didelės trąšų koncentracijos požymis. Jei augalas ilgą laiką kenčia nuo sausros, jis pirmiausia pradeda taupyti vandenį, apribodamas jo tiekimą į labiausiai nutolusias lapų dalis. Panašus efektas gali atsirasti ir pertręšus, kai didelė druskų koncentracija dirvožemyje „ištraukia“ vandenį iš šaknų ir sukelia vadinamąją fiziologinę sausrą. Sprendimas – sureguliuoti laistymo režimą ir laikytis tręšimo normų.
Augalo ištįsimas, retas lapuotumas ir menkas žydėjimas taip pat yra ne liga, o netinkamų sąlygų pasekmė. Dažniausia to priežastis – šviesos trūkumas. Gulsčioji liudora yra šviesamėgis augalas, ir augdama pavėsyje ji tiesiog stiebiasi link šviesos šaltinio, eikvodama energiją augimui, o ne žiedų formavimui. Šią problemą galima išspręsti tik persodinant augalą į saulėtesnę vietą.
Žiemos pažeidimai taip pat priskiriami prie fiziologinių problemų. Besniegėmis žiemomis, esant stipriam šalčiui ir vėjui, visžaliai liudoros lapai gali nudegti, paruduoti ir nudžiūti. Tai nutinka dėl dehidratacijos, kai sušalusios šaknys negali tiekti vandens, o lapai jį toliau garina. Šių pažeidimų galima išvengti rudenį tinkamai paruošus augalą žiemai – pamulčiavus šaknų zoną ir pridengus augalą eglių šakomis ar agrodanga.
Grybelinės ligos ir jų kontrolė
Šaknų puvinys yra pati pavojingiausia grybelinė liga, galinti sunaikinti visą augalą. Jos prevencijai būtina užtikrinti tobulą drenažą. Sodinant į vazonus, dugne būtinas storas keramzito ar skaldos sluoksnis. Grunte, jei dirva sunki, ją reikia pagerinti smėliu ir organika. Svarbu vengti per dažno laistymo – žemė turi pradžiūti tarp laistymų. Pastebėjus pirmuosius vytimo požymius, reikia nedelsiant patikrinti šaknis. Jei jos pajuodusios ir minkštos, pažeistas dalis reikia nupjauti, o likusias apdoroti fungicido tirpalu (pvz., previkuro) ir persodinti į šviežią, sausą substratą.
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) dažniausiai atsiranda ant pažeistų ar senstančių augalo dalių, ypač esant drėgnam orui. Liga plinta per peržydėjusius žiedus, pažeistus lapus. Kovos priemonės prasideda nuo sanitarijos – reikia reguliariai šalinti peržydėjusius žiedynus ir bet kokias pažeistas augalo dalis. Reikia vengti augalų sutankinimo, kad pagerėtų oro cirkuliacija. Esant stipresniam išplitimui, galima naudoti fungicidus, kurių sudėtyje yra fenheksamido ar iprodiono, tačiau sode geriau teikti pirmenybę prevencinėms priemonėms.
Miltligė, nors ir retai, bet gali pažeisti liudoras, ypač jei jos auga daliniame pavėsyje ir prastai vėdinamoje vietoje. Ant lapų atsiranda baltos, miltuotos dėmės, kurios palaipsniui plečiasi ir gali padengti visą lapo paviršių. Ši liga ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir sutrikdo fotosintezę. Kovai su miltlige galima naudoti biologinius preparatus, pavyzdžiui, asiūklio nuovirą ar kalio bikarbonato tirpalą. Svarbu purkšti ne tik pažeistus, bet ir sveikus lapus, kad būtų sustabdytas ligos plitimas.
Svarbiausia kovojant su grybelinėmis ligomis yra suprasti, kad fungicidai yra tik pagalbinė priemonė. Jokia chemija nepadės, jei nebus pašalintos ligą sukėlusios priežastys. Tinkama agrotechnika – subalansuotas laistymas, geras drenažas, tinkamas tręšimas, sanitarija ir pakankami atstumai tarp augalų – yra pati efektyviausia ir ekologiškiausia apsauga nuo daugumos grybelinių ligų.
Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai
Amarai yra vieni iš dažniausių sodo kenkėjų, kurie nevengia ir gulsčiosios liudoros. Šie smulkūs vabzdžiai kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapų apačią ir siurbia augalo sultis. Dėl to ūgliai deformuojasi, lapai susisuka, o augalas nusilpsta. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi“, ant kurio gali įsiveisti juodasis suodgrybis. Su nedidele amarų kolonija galima susidoroti tiesiog sutraiškant juos pirštais arba nuplaunant stipria vandens srove. Efektyvi priemonė yra purškimas žaliojo muilo tirpalu arba dilgėlių ištrauka.
Voratinklinės erkutės (Tetranychidae) yra ypač smulkūs, vos įžiūrimi kenkėjai, kurie masiškai pasirodo karštu ir sausu oru. Jos gyvena apatinėje lapų pusėje ir siurbia ląstelių sultis. Pažeisti lapai atrodo lyg subadyti, nusėti smulkių gelsvų taškelių, vėliau pagelsta ir nudžiūsta. Esant stipriam apnikimui, tarp lapų ir stiebų galima pastebėti ploną voratinklį. Kovai su šiomis erkutėmis svarbiausia yra didinti oro drėgmę – dažnai apipurkšti augalus vandeniu. Iš natūralių priemonių veiksmingas yra nimbamedžio aliejaus (Neem oil) purškalas.
Sraigės ir šliužai gali pakenkti gulsčiajai liudorai, ypač jauniems augalams. Šie moliuskai aktyvūs naktį ir drėgnu oru, išgrauždami lapuose ir žieduose netaisyklingos formos skyles. Kovai su jais galima naudoti įvairias priemones: rinkti rankomis, įrengti alaus spąstus, barstyti aplink augalus pelenus, susmulkintus kiaušinių lukštus ar specialias granules nuo šliužų. Svarbu palaikyti tvarką aplink gėlynus, nes piktžolių sąžalynai ir šiukšlių krūvos yra puiki slėptuvė šiems kenkėjams.
Apskritai, sveikas ir stiprus augalas yra daug atsparesnis kenkėjų antpuoliams. Subalansuotas tręšimas, ypač vengiant azoto pertekliaus, padaro augalo audinius tvirtesnius ir ne tokius patrauklius sultis siurbiantiems kenkėjams. Sode naudinga auginti vabzdžius viliojančius augalus (pvz., medetkas, krapus), kurie pritraukia boružes, auksaakes ir kitus plėšriuosius vabzdžius, natūraliai reguliuojančius amarų ir kitų kenkėjų populiaciją.
Prevencinės priemonės ir bendra augalų sveikata
Pati geriausia apsauga nuo ligų ir kenkėjų yra prevencija. Ji prasideda nuo sveiko ir kokybiško sodinuko įsigijimo. Prieš perkant, reikia atidžiai apžiūrėti augalą, ar ant jo nėra jokių dėmių, apnašų, pageltusių lapų ar kenkėjų. Naujai įsigytą augalą patartina kurį laiką palaikyti „karantine“, atskirai nuo kitų augalų, kad įsitikintumėte, jog jis neužkrėstas.
Tinkamos auginimo vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas yra pamatiniai prevencijos principai. Saulėta, gerai vėdinama vieta ir purus, laidus, rūgštus dirvožemis – tai sąlygos, kuriomis liudora jausis stipri ir atspari. Reikia vengti sodinti augalus per tankiai, nes tai blogina oro cirkuliaciją ir skatina grybelinių ligų plitimą. Laikytis rekomenduojamų atstumų tarp augalų yra labai svarbu.
Reguliari augalų apžiūra leidžia laiku pastebėti pirmuosius problemų požymius. Bent kartą per savaitę reikėtų atidžiai apžiūrėti lapus (ypač apatinę jų pusę), stiebus ir žiedus. Kuo anksčiau pastebimas kenkėjas ar ligos požymis, tuo lengviau su juo susidoroti, dažnai pakanka tik pašalinti pažeistą lapą ar nuplauti kenkėjus. Delsti negalima, nes problemos linkusios greitai plisti.
Sodo higiena taip pat yra labai svarbi. Rudenį reikia surinkti ir pašalinti nukritusius lapus bei kitas augalines liekanas, kuriose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai. Genėjimo įrankius po naudojimo, ypač po ligotų augalų karpymo, būtina dezinfekuoti. Kompostuoti galima tik sveikas augalų dalis. Šios paprastos taisyklės padeda ženkliai sumažinti infekcijų ir kenkėjų plitimo riziką sode.
