Tinkamas apšvietimas yra vienas iš lemiamų veiksnių, nuo kurių priklauso gražiosios auskarėlio sveikata, išvaizda ir žydėjimo gausa. Šis augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos miškų pavėsio, turi labai specifinius reikalavimus šviesai, todėl sėkmingas jo auginimas sode tiesiogiai priklauso nuo gebėjimo atkurti jo natūralią buveinę. Supratimas, koks šviesos intensyvumas ir trukmė yra optimalūs, padės parinkti idealią vietą sode, kur šis augalas jausis geriausiai ir atskleis visą savo grožį. Netinkamas apšvietimas gali sukelti įvairias problemas – nuo prasto augimo iki visiško žydėjimo nebuvimo.
Ideali vieta: dalinis pavėsis
Gražusis auskarėlis geriausiai klesti daliniame pavėsyje. Tai reiškia tokią vietą, kur augalą per dieną pasiekia maždaug 2–4 valandos tiesioginių saulės spindulių, geriausia – ryte arba vėlai vakare, kai saulė nėra tokia kaitri. Puikiai tinka ir filtruota saulės šviesa, prasiskverbianti pro retą medžių lają visą dieną. Tokios sąlygos labiausiai atitinka jo natūralią augimvietę miško paklotėje, kur aukštesni medžiai apsaugo jį nuo intensyvios vidurdienio saulės.
Rytinė saulė yra ypač naudinga. Ji nėra tokia karšta, todėl nenudegina gležnų lapų, tačiau suteikia pakankamai energijos fotosintezei ir skatina žiedpumpurių formavimąsi. Vieta, kurią saulė apšviečia ryte, o nuo vidurdienio karščių ją pridengia pastato ar medžių šešėlis, yra laikoma idealia. Priešingai, vakarinė saulė, ypač karštomis vasaros dienomis, gali būti per intensyvi ir sukelti augalui stresą.
Sodinant auskarėlį, atkreipkite dėmesį į šiaurinę arba rytinę pastato pusę. Šiose vietose saulė būna tik dalį dienos ir nėra tokia agresyvi. Taip pat puikiai tinka sodinti po aukštais lapuočiais medžiais, tokiais kaip beržai, klevai ar liepos. Jų laja sukuria judantį, margą šešėlį, kuris puikiai imituoja natūralias sąlygas. Svarbu vengti sodinti po tankią lają turinčiais medžiais, pavyzdžiui, eglėmis, kur gali būti per tamsu ir per sausa.
Augalas pats gali signalizuoti apie netinkamą apšvietimą. Jei jis gauna per daug saulės, lapai gali pagelsti, apdegti kraštuose, o pats augalas atrodys apvytęs, net jei dirva drėgna. Žydėjimas tokiu atveju bus trumpesnis. Jei šviesos per mažai, augalas ištįs, jo stiebai bus silpni, lapai – blyškiai žali, o žydėjimas gali būti labai menkas arba jo visai nebus.
Augimas visiškame pavėsyje
Nors gražusis auskarėlis yra laikomas pavėsio augalu, visiškas pavėsis jam nėra pati geriausia vieta. Visiškas pavėsis – tai vieta, kur niekada nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai, pavyzdžiui, tankiame miške, prie šiaurinės sienos arti pastato ar po visžaliais medžiais. Nors augalas tokioje vietoje išgyvens ir augins lapus, jo dekoratyvumas smarkiai nukentės.
Pagrindinė problema augant visiškame pavėsyje – žydėjimo trūkumas. Norint suformuoti žiedpumpurius, augalui reikia tam tikro šviesos kiekio. Jei jo negauna, visa energija skiriama lapų auginimui. Augalas gali suformuoti vešlų, žalią kilimą, tačiau taip ir nepražys. Stiebai gali tapti ilgi ir silpni, bandydami „pasiekti” šviesą.
Jei jūsų sode yra tik visiškai pavėsingų vietų, vis tiek galite bandyti auginti auskarėlį, tačiau turėsite susitaikyti su menkesniu žydėjimu. Tokiu atveju augalas bus vertinamas labiau dėl savo gražios, ažūrinės lapijos. Norint šiek tiek pagerinti situaciją, galima bandyti praretinti medžių ar krūmų, augančių virš auskarėlio, šakas, kad iki jo patektų daugiau filtruotos šviesos.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad giliame pavėsyje, ypač po medžiais, dažnai būna labai sausa dirva, nes medžių laja sulaiko didelę dalį kritulių, o galingos medžių šaknys iš dirvos paima visą drėgmę. Tokiomis sąlygomis auskarėliui bus dvigubai sunku – jam trūks ne tik šviesos, bet ir vandens. Todėl auginant giliame pavėsyje, būtina užtikrinti reguliarų laistymą ir derlingą dirvą.
Ar gali augti saulėtoje vietoje?
Paprastai nerekomenduojama auginti gražiojo auskarėlio saulėkaitoje. Tiesioginiai, kaitrūs saulės spinduliai, ypač vidurdienį, gali greitai nudeginti jo jautrius, plonus lapus. Be to, saulėtoje vietoje dirva greitai įkaista ir išdžiūsta, o tai yra pražūtinga šiam drėgmę mėgstančiam augalui. Augdamas saulėje, jis patiria nuolatinį stresą, jo žydėjimas būna trumpas, o vasaros viduryje jis labai greitai pereina į ramybės būseną, numesdamas lapus.
Tačiau yra išimčių. Gražusis auskarėlis gali toleruoti daugiau saulės vėsesnio klimato regionuose, kur vasaros nėra tokios karštos, o saulė ne tokia intensyvi. Taip pat jis gali augti saulėtesnėje vietoje, jei yra užtikrinamas nuolatinis ir gausus dirvožemio drėgnumas. Jei dirva visada bus vėsi ir drėgna, augalas galės pakelti didesnį saulės kiekį.
Jei norite auginti auskarėlį saulėtoje vietoje, turite būti pasirengę jį labai atidžiai prižiūrėti. Būtina nuolat laistyti, ypač sausros periodais. Dirvą aplink augalą būtina gausiai mulčiuoti storu organinio mulčio sluoksniu. Mulčias padės išlaikyti dirvožemio drėgmę ir vėsumą, apsaugodamas šaknis nuo perkaitimo.
Net ir esant šioms sąlygoms, tikėtina, kad saulėje augančio auskarėlio lapija atrodys prasčiau ir jis anksčiau pradės ramybės periodą. Todėl, jei tik yra galimybė, geriau rinktis jam labiau tinkančią pavėsingą vietą. Saulėta vieta šiam augalui turėtų būti tik kraštutinis variantas, kai nėra kitos išeities, ir tik su sąlyga, kad bus užtikrinta išskirtinė priežiūra.
Šviesos poreikis ir sezoniniai pokyčiai
Gražiosios auskarėlio šviesos poreikis yra glaudžiai susijęs su jo vegetacijos ciklu ir sezoniniais pokyčiais. Pavasarį, kai augalas aktyviausiai auga, jam reikia daugiausiai šviesos. Šiuo laikotarpiu lapuočiai medžiai dar nebūna pilnai sulapoję, todėl iki miško paklotės, kur natūraliai auga auskarėlis, patenka pakankamai saulės šviesos. Būtent šis pavasarinis apšvietimas yra labai svarbus žiedpumpurių formavimuisi ir augimui.
Vėliau, vasaros pradžioje, kai medžiai pilnai sužaliuoja, jų laja sukuria tankesnį pavėsį, kuris apsaugo auskarėlį nuo karštų vasaros saulės spindulių. Šiuo metu augalas jau būna sukaupęs pakankamai energijos ir dažniausiai baigia žydėti. Po žydėjimo, vasaros karščių metu, augalas dažnai pereina į ramybės būseną, o šviesos poreikis smarkiai sumažėja.
Dėl šios priežasties sodinimas po lapuočiais medžiais yra toks idealus sprendimas. Jis natūraliai sukuria kintantį apšvietimo režimą, kuris puikiai atitinka augalo poreikius skirtingais metų laikais. Pavasarį – daugiau šviesos, vasarą – apsauga nuo karščio ir saulės. Sodinant gėlyne, galima pasiekti panašų efektą, jei auskarėlis auga šalia aukštesnių, vėliau sužaliuojančių daugiamečių gėlių, kurios vasarą jį šiek tiek pridengia.
Rudenį, kai medžiai pradeda mesti lapus, šviesos vėl padaugėja. Jei oro sąlygos palankios, auskarėlis gali net išleisti naują lapų kartą, kuri išliks žalia iki didesnių šalčių. Šis sezoninis šviesos ritmo supratimas leidžia geriau planuoti gėlyną ir parinkti tinkamus augalus kaimynus, kurie padėtų sukurti auskarėliui optimalų mikroklimatą.
