Nors gražusis auskarėlis nėra laikomas itin reikiu augalu, subalansuotas maistinių medžiagų tiekimas yra būtinas norint išlaikyti jo sveikatą, dekoratyvumą ir užtikrinti kasmetinį gausų žydėjimą. Šio augalo tręšimo strategija turėtų būti orientuota į natūralių sąlygų imitavimą, vengiant agresyvių cheminių trąšų ir pertręšimo. Supratimas, kokių maistinių medžiagų ir kada augalui labiausiai reikia, leis jums sukurti optimalią mitybos programą, kuri sustiprins augalą ir padės jam atskleisti visą savo grožį. Tinkamas tręšimas yra ne mažiau svarbus nei teisingas laistymas ar vietos parinkimas.
Pagrindinės maistinės medžiagos ir jų svarba
Kaip ir visiems augalams, gražiajam auskarėliui reikalingi trys pagrindiniai makroelementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Azotas yra atsakingas už vegetatyvinį augimą – lapų ir stiebų vystymąsi. Būtent azotas suteikia lapams sodrią žalią spalvą. Tačiau azoto perteklius gali būti žalingas: jis skatina pernelyg vešlų lapų augimą žydėjimo sąskaita, o augalo audiniai tampa minkštesni ir jautresni ligoms bei kenkėjams.
Fosforas yra gyvybiškai svarbus šaknų sistemos vystymuisi, žiedpumpurių formavimuisi ir pačiam žydėjimui. Pakankamas fosforo kiekis užtikrina stiprias šaknis, gausų ir ilgai trunkantį žydėjimą bei didina augalo atsparumą. Tai ypač svarbus elementas pavasarį, kai augalas ruošiasi žydėti. Fosforo trūkumas gali pasireikšti silpnu žydėjimu arba jo nebuvimu, taip pat lėtesniu augimu.
Kalis, dažnai vadinamas „kokybės” elementu, atlieka daugybę funkcijų. Jis reguliuoja vandens apykaitą augale, stiprina ląstelių sieneles, didina atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms. Kalis taip pat svarbus bendrai augalo sveikatai ir gyvybingumui palaikyti. Pakankamas kalio kiekis padeda augalui geriau peržiemoti ir sėkmingiau atsispirti nepalankiems aplinkos veiksniams.
Be šių trijų pagrindinių elementų, augalui reikalingi ir kiti makroelementai (kalis, magnis, siera) bei mikroelementai (geležis, manganas, boras, cinkas ir kt.), nors ir daug mažesniais kiekiais. Derlingoje, humusingoje dirvoje paprastai yra pakankamai visų šių medžiagų. Tręšiant svarbu užtikrinti, kad augalas gautų subalansuotą visų reikalingų elementų kompleksą, o ne tik vieną iš jų.
Daugiau straipsnių šia tema
Organinės trąšos – geriausias pasirinkimas
Gražiajam auskarėliui, kaip miško augalui, labiausiai tinka ir patinka organinės trąšos. Jos ne tik aprūpina augalą maistinėmis medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina humuso kiekį, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą ir padeda palaikyti drėgmę. Geriausias pasirinkimas yra gerai perpuvęs kompostas. Jis yra subalansuotas maistinių medžiagų šaltinis, kuris atpalaiduoja elementus lėtai ir palaipsniui, taip apsaugodamas augalą nuo pertręšimo rizikos.
Kompostą geriausia naudoti pavasarį, kai tik pasirodo pirmieji augalo daigai. Tiesiog paskleiskite 2–3 cm storio komposto sluoksnį aplink kerą, švelniai jį įmaišydami į viršutinį dirvos sluoksnį. Tai galima daryti kasmet. Toks tręšimas-mulčiavimas aprūpins augalą visomis reikalingomis medžiagomis visam sezonui. Be komposto, galima naudoti ir kitas organines trąšas, pavyzdžiui, biohumusą (sliekų kompostą), kuris yra ypač turtingas maistinėmis medžiagomis ir biologiškai aktyviomis medžiagomis.
Granuliuotas paukščių ar galvijų mėšlas taip pat yra geras organinių trąšų šaltinis, tačiau jį reikia naudoti atsargiai. Rinkitės tik gerai perpuvusį arba pramoniniu būdu apdorotą granuliuotą mėšlą ir naudokite jį griežtai pagal gamintojo rekomendacijas. Šviežias mėšlas gali nudeginti augalo šaknis. Mėšlas yra ypač turtingas azotu, todėl jo nereikėtų naudoti per daug, kad nebūtų pakenkta žydėjimui.
Dar viena puiki organinė trąša – lapų puvenos. Tai yra natūrali medžiaga, kuri susidaro miško paklotėje, iš kurios ir yra kilęs auskarėlis. Lapų puvenos ne tik tręšia, bet ir šiek tiek parūgština dirvožemį, kas labai patinka šiam augalui. Rudenį surinktus medžių lapus (išskyrus ąžuolo ir graikinio riešuto, kuriuose yra augimą slopinančių medžiagų) galima kompostuoti ir pavasarį naudoti kaip trąšą ir mulčią.
Daugiau straipsnių šia tema
Mineralinės trąšos: kada ir kaip naudoti
Mineralinės trąšos turėtų būti naudojamos tik esant būtinybei, pavyzdžiui, jei dirvožemis yra labai skurdus arba jei augalas rodo aiškius maistinių medžiagų trūkumo požymius (pvz., gelsta lapai, augalas neauga, nežydi). Jas reikia naudoti labai atsargiai, nes pertręšimas mineralinėmis trąšomis yra daug pavojingesnis nei organinėmis. Per didelė druskų koncentracija dirvožemyje gali pažeisti ir nudeginti jautrias augalo šaknis.
Jei nusprendėte naudoti mineralines trąšas, rinkitės kompleksines, lėto atpalaidavimo trąšas, skirtas žydintiems daugiamečiams augalams. Atkreipkite dėmesį į N-P-K santykį. Pavasarį geriausiai tinka trąšos su didesniu fosforo (P) ir kalio (K) kiekiu ir mažesniu azoto (N) kiekiu, pavyzdžiui, NPK 5-10-10. Tokia sudėtis skatins gausų žydėjimą, o ne perteklinį lapų augimą.
Tręšti mineralinėmis trąšomis reikėtų tik vieną kartą per sezoną – anksti pavasarį, vegetacijos pradžioje. Granules tolygiai paskleiskite ant drėgnos žemės aplink augalą, vengdami kontakto su lapais ir stiebais, ir švelniai įterpkite į dirvą. Po tręšimo augalą būtina gerai palaistyti, kad trąšos pradėtų tirpti ir pasiektų šaknis. Niekada netręškite sausos dirvos, nes tai gali sukelti šaknų nudegimą.
Venkite naudoti greito poveikio skystas mineralines trąšas, nebent augalui reikia skubios pagalbos dėl akivaizdaus maistinių medžiagų trūkumo. Taip pat griežtai draudžiama tręšti augalą vėlyvą vasarą ar rudenį. Azoto trąšos šiuo laikotarpiu gali išprovokuoti naujų ūglių augimą, kurie nespės sumedėti iki žiemos ir neišvengiamai nušals, taip susilpnindami visą augalą.
Tręšimo laikas ir periodiškumas
Pats svarbiausias tręšimo laikas gražiajam auskarėliui yra ankstyvas pavasaris. Būtent tada, pabudęs po žiemos, augalas intensyviai augina naujus lapus, stiebus ir krauna žiedpumpurius, todėl jam labiausiai reikia maistinių medžiagų. Tręšimas šiuo laikotarpiu suteikia augalui energijos visam sezonui. Kaip jau minėta, vieno tręšimo pavasarį paprastai visiškai pakanka.
Po žydėjimo, vasarą, kai augalas dažnai pereina į ramybės būseną, jo tręšti nereikia. Ramybės periodu augalo metabolizmas sulėtėja, ir jis beveik nenaudoja maistinių medžiagų. Trąšos šiuo metu būtų ne tik nenaudingos, bet ir žalingos, nes dirvoje susikaupusi druskų perteklius gali pažeisti miegančias šaknis. Tręšimą galima atnaujinti tik kitą pavasarį.
Rudeninis tręšimas taip pat nerekomenduojamas. Nors kai kuriems augalams rudenį naudingos kalio ir fosforo trąšos, kurios padeda pasiruošti žiemai, gražiajam auskarėliui geriau leisti natūraliai užbaigti vegetacijos ciklą. Vietoj tręšimo, rudenį geriau pamulčiuoti dirvą aplink augalą kompostu ar lapų puvenomis. Šis mulčias apsaugos šaknis žiemą, o pavasarį, pradėjęs irti, taps puikiu maistinių medžiagų šaltiniu.
Sodinant naują augalą, svarbu tinkamai paruošti ir patręšti dirvą. Į sodinimo duobę įmaišykite geros kokybės komposto ar kitų organinių medžiagų. Tai suteiks jaunam augalui visas reikalingas medžiagas pirmaisiais augimo metais. Po tokio paruošimo, papildomai tręšti pirmaisiais metais dažniausiai nereikia. Svarbiausia – sukurti derlingą ir gyvą dirvožemį, tuomet augalui reikės tik minimalios pagalbos.
Maistinių medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai
Nors gražusis auskarėlis yra gana nereiklus, kartais jis gali parodyti maistinių medžiagų disbalanso požymius. Svarbu mokėti juos atpažinti, kad būtų galima laiku imtis veiksmų. Dažniausias požymis – lapų spalvos pasikeitimas. Jei lapai tampa blyškiai žali arba gelsta (ypač senesni, apatiniai lapai), tai gali rodyti azoto trūkumą. Tokiu atveju pavasarį galima šiek tiek padidinti organinių trąšų normą.
Jei lapai įgauna purpurinį ar violetinį atspalvį, ypač iš apačios, tai gali būti fosforo trūkumo ženklas. Taip pat fosforo trūkumą rodo silpnas, negausus žydėjimas arba jo nebuvimas. Kalio trūkumas dažnai pasireiškia lapų kraštų pageltimu ir džiūvimu, tarsi jie būtų apdeginti. Mikroelementų trūkumas pasitaiko rečiau, tačiau geležies trūkumas (chlorozė) gali pasireikšti jaunų lapų gyslų pageltimu, pačioms gysloms liekant žalioms.
Maistinių medžiagų perteklius, ypač azoto, pasireiškia pernelyg vešliu, tamsiai žaliu lapų augimu ir labai menku žydėjimu. Augalas atrodo peraugęs, jo stiebai gali būti silpni ir linkę išgulti. Mineralinių trąšų perdozavimas gali sukelti bendrą augalo vystymą, lapų kraštų džiūvimą ir net staigią augalo žūtį dėl šaknų nudegimo. Tokiu atveju vienintelė išeitis – gausiai lieti dirvą, bandant išplauti trąšų perteklių.
Geriausia prevencija prieš maistinių medžiagų disbalansą – naudoti organines trąšas, ypač kompostą. Kompostas atpalaiduoja maistines medžiagas lėtai ir subalansuotai, todėl pertręšimo rizika yra minimali. Be to, sveikas, gyvas dirvožemis, turtingas mikroorganizmų, padeda augalui geriau pasisavinti maistines medžiagas. Todėl pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ne pačiam augalui, o dirvožemio, kuriame jis auga, kokybės gerinimui.
